Redakcijos vasara
Štai ir vasara baigės, štai ir nieko... tik vasarai amen,
Štai ir trikampiai gervių, trapecijom kylančios antys,
O mes liekam žiūrėt, kaip gražiai, palengva byra žemėn,
Vien klevų ir kaštonų geltoni ir klibantys dantys...
Vainius
Per liepą ir rugpjūtį apsilankiau penkiose konferencijose/seminaruose/forumuose ir ruošiuosi dar į porą. Koks velnias mane neša į šitas galeras – pati nežinau. Tikrai kad ne apšvietos trokštu. Čia, matyt, koks viešumo poreikis, ne kitaip, – save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Elito baliai. O ir inercijos čia nemažai – neišsiropščiu iš saugumo zonos, netranzuoju į Balkanus, neskinu braškių Norvegijoje, verčiau trinu kėdes Alantoje, Druskininkuose, Anykščiuose, Daržininkuose, Biržuose, vėpsau į pakaušius, kraigalioju kažką sąsiuvinukyje, jausdamasi reikšminga stebėtoja. Ir kas baisiausia, ne aš viena tokia – nesunku įžiūrėti tokių užsirašinėtojų subkultūrėlę. Su pasauliu susipažįstam per knygutes, su gamta – per kultūrą ar net po jos.
Pozityviau norėtųsi? Manau, išaugsim. Pradėsim bent po asfaltą basom braidžioti.
Emilija
Pacituosiu vienintelį vasaros įrašą iš savo darbinio sąsiuvinio: „Būnant troboj jau tris savaites, dirbant darbus, žiūrint į viską aplink – egles, pušis, žoles, laukus, akmenis, sukučius, drugius, griovius, paukščius, į viską, kas (ne)gyva – vis bandžiau suvokti laiką, per kurį visa tai pasidarė (ir kaip), tą evoliucijos lovelį, kuriuo viskas išriedėjo – ir vieną akimirką mane apėmė begalinis siaubas."
Gytis
„Šiaurės vasarų" tarptautiniame literatūros forume pamečiau šukas. Iš jų išdygo medžiai, kurių pavadinimų diplomatas Lucas Aubri nežinojo nei prancūziškai, nei lietuviškai, bet tvirtino, kad Anykščių šilelyje kiekvienas lapas auga ten, kur jam norisi. Paukščių buvo aiškiai per daug. Jie persekiojo Jūratę Stauskaitę kaip nimfetė Lolita Nabokovo personažą-antiherojų Laimanto Jonušio vizijose. „Įžūli drąsa", – tvirtino jis, Rolandui Rastauskui antrinant apie laisvę nerašyti. Birutė Jonuškaitė dairėsi raudonų batelių, likusių prisiminimuose apie Seinų kraštą. Politinio korektiškumo rojaus iliuziją žiniasklaidoje, „WikiLeaks" pavyzdžiu, bandė išsklaidyti Arūnas Spraunius. Beveik patikėjome. Juk patį tiksliausią lietuvio paveikslą, anot Giedros Radvilavičiūtės, galima susidaryti iš antraščių delfi.lt ir lrytas.lt portaluose. Atmintyje liko tik tai, kad karatistės valdomoje šalyje moterims gyventi nesaugu. Literatūroje joms neką saugiau, pabrėžė Eglė Kačkutė. Tačiau vanduo Širvėnos ežere vis dar tinkamas maudytis. Kęstučio Navako diskoteka, anot gandų, užtruko iki paryčių, bet sekmadienį jis jau žvaliai vaikštinėjo po viešbučio „Avanti" kiemą, kuriame pačią pirmąją forumo dieną grupelei susidomėjusiųjų pristatė naująją meilės laiškų ir eilėraščių knygą „Lorelei". Eidamos Biržų pilies link su Agne Žagrakalyte surezgėme verslo planą: įsigytas knygas išparduosim po vieną laišką už du litus. Pelnas turėtų padvigubėti. Tuo tikslu reikėtų išmokti padirbti Navako autografus. Juk nenumaldomai artėja Poetinis Druskininkų ruduo, paskui – Panevėžio literatūrinė žiema, o kūrėjams reikia išgyventi ir per šildymo sezoną.
Neringa
Pernai atvykęs iš Žirmūnų į Nidą Gyčio Lukšo surengtame festivalyje žiūrėjau „Anarchiją Žirmūnuose" ir kitus filmus, lankiausi „Senųjų amatų dienose Neringoje", klausiausi ant „Plunksnos" stogo vykstančių poezijos skaitymų. Šiemet gal prastu metu pataikiau, bet renginių kaip iššluota – tik keli koncertai... Taigi per atvirą prieplaukos vyninės langą pasiklausius Jurgio Didžiulio, neliko nieko kito, kaip tik žiūrėti į savo žmoną. Kartą ją fotografavau stovinčią eilėje prie ledų, bet pripuolė vieno europarlamentaro sutuoktinė pasiteirauti, ar ji nepateko į kadrą, patikinau, kad nereikalingi žmonės pas mane automatiškai išsitrina, ir parodžiau paskutiniąsias nuotraukas – jos nė kvapo. Nežinau, ar moterį tai pradžiugino, ar nuliūdino – šiaip ar taip, nesu „Žmonių" fotografas. Vis dėlto nelikau be re(n)ginio – paplūdimyje vyko aktorių šeimos „hepeningas", kurį pasisekė stebėti „iš pirmos eilės" – didžiausią įspūdį paliko spalvingas Tėvas, Žmonos vaidmuo buvo antraplanis, pats vaidinau Pilką Atostogautoją, šypseną slepiantį už „Šiaurės Atėnų". Rašau „pasisekė", nes žmonių vienu metu su manimi šiais metais pajūryje buvo nepaprastai daug – seniau čia atvykdavo daugiausia vokiečiai, paskui prie jų jungėsi rusai, šiemet jau matyti daug lietuvių su vairu dešinėje pusėje. Vadinasi, šie jau ne vien dantų taisytis į Lietuvą grįžta. Deja, dauguma su šeimynykščiais šneka nelietuviškai, galbūt jau primiršo gimtąją kalbą. Gal primiršo ir mamos uogienės skonį, tai ir dantys mažiau skauda.
Rimvydas
Molėtų autobusų stotis. Rytas. Du berniukai – didesnis ir mažiukas, vyresniam iki peties, matyt, broliai. Renka butelius. Mažylis sunkiai neša peršviečiamą, žalią polietileninį maišelį, pilną šeštadienio derliaus. Maišelį užsimetęs ant peties, maišelis beveik jo dydžio, bet vaikas eina tiesus. Vyresnysis žengia pirmas, palikęs brolį gal už kokių dvidešimties metrų. Jis apeina visas stoties šiukšliadėžes, nesirausia jose, tik speco žvilgsniu jas patikrina. Net nepasilenkdamas.
Paskui vyresnysis prieina, paima maišelį už antros rankenos ir jie neša tą sunkenybę dviese. Vyresnis mosteli ranka ežero pusėn: gal sako, kur dar ieškos butelių nuo alaus? Apsirengę paprastom maikutėm – vienas raudona, o kitas mėlyna, šortukais ir apsiavę sportbačiais (ne – apauti). Rimti ir susikaupę. Labai simpatiški vaikai.
Alvydas
Man šios vasaros atsiminimus, pasirodo, lengva apibendrinti: jie patriotiniai. Liepos 6-ąją Himną giedojau šalia Tiškevičių rožyno, Palangoje, prieš M. Petrausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio „Birutės"-Palangos mergelės... spektaklį; važiavau su jo atlikėjais, vienas aktorius pasakojo apie pakeliui mums pasitaikiusios savo tėvonijos likimą; su tėveliais ir atžalomis aplankėme senelių kapus, tėvelių gimtuosius miestus, Panemunės pilis ir Veliuonos dvarelį su griūvančiu stogu, bet su žydinčiu tulpmedžiu kieme; sutikau karaimų kenesą Žvėryne fotografuoti besitaikantį 80-ties metų jubiliejų minintį kolegą ir išgavau pažadą, kad neprieštarautų, jei jo dingusių ar pasikeitusių architektūros objektų nuotraukos būtų įtrauktos į parodą; kūrybiškai ir techniškai teko bendradarbiauti leidžiant knygą apie Estijon nutekėjusią lietuvių pianistę Aleksandrą Juozapėnaitę... Vasarą baigia knygos-albumėlio „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Straipsniai" (parengė V. Landsbergis, išleido LRS leidykla) studijavimas ir pažintis su druskininkiečiu Vytautu, kuris kolekcionuoja visus leidinius su Čiurlionio pavarde.
Rita
Vasaros pabaiga greitai ir neišvengiamai artėja kaip graži Lietuvos žemė, prieš išsiskleidžiant parašiutui. Tiesa, žemės grožio tada nematai, matai tik sparčiai mažėjantį atstumą tarp tavęs ir jos. To atstumo pokyčiai užima visas tavo mintis. Nežinau, gal panašiai jaučiasi tremtinys arba emigrantas, didėjant, o kartais ir mažėjant jų atstumui. Žeme pradedi grožėtis, virš galvos išdygus raudonai geltonam stačiakampiui. Ypač jei sklendi su instruktorium, saugus it kengūros jauniklis, ir tau nereikia vairuoti į tašką, kuriame turi nusileisti. Taip, žinau, jaučiasi lėktuvu iš komandiruotės grįžtantis paprastas mūsų Tėvynės pilietis. O Lietuvos žemė iš tiesų graži, ypač Pociūnų apylinkėse su vinguriuojančiu Nemunu, tvarkingomis sodybomis ir pasėlių laukeliais. Panaši į tą, kokią matome leisdamiesi Vakarų Europos oro uostuose. Panaši savo tvarkingumu, bet kur kas gražesnė. Ir nepaaiškinamai mielesnė, ypač tą akimirką, kai ją švelniai paliečia tavo pėdos ar, tiksliau sakant, užpakalis. Ir tik prabėgus kuriam laikui pasijauti nusileidęs ne tik į Tėvynės žemę, bet ir į vasaros pabaigą, į kasdienybę, į pradžią naujo „Literatūros ir meno" (kodėl nepasakius ir taip?) sezono, kuriame, tikėkimės, bus kur kas mažiau nesvarumo nei laisvai krintant, tačiau išliks vertikalių maršrutų trauka.
Kornelijus
Vasarą mielai lakstyčiau iš vienos kultūrinės sesijos romantiškame provincijos kampelyje – į kitą. Mintyse esu nusibrėžusi trajektoriją nuo Santaros Joninių Alantoje iki paskutinį rugpjūčio savaitgalį (dabar jau ne kasmet) įsižiebiančios Šiaurės vasaros – teko ją kadais patirti Jurbarke; šiemetinė Biržuose taip ir liko vizijų sferoje. O juk mano mintiniame vasaros žemėlapyje dar sudaigstyti ir taškai, tik iš nuogirdų žinomi: Baltų lankų studijų savaitė, Druskininkai su Čiurlioniu...; o dar kasmet vis žybteli kokie pavieniai fejerverkai – štai šįkart Šiaurės vasarą dubliuojantys poezijos skaitymai Molėtų observatorjoje... Bet, kaip sakydavo mano močiutė: visų turgų neapšoksi. Tad laikausi įsisenėjusios savo priklausomybės – Thomo Manno festivalio Nidoje. Dar Litmeniui pilnu tempu triūsiant, liepos vidury skiriu sau savaitę atostogų Kuršių nerijoje. O taip, – marios, jūra, visa gamtos romantika yra puiku, bet juk – nusinuobodžiaučiau be kasdienių festivalinių renginių. Puikieji koncertai Nidos liuteronų bažnytėlėje! Piktnaudžiaudama žurnalistės statusu, kas vakarą smaguriauju muzikos puotoje – pati sau primindama, kad taip kaupiuosi atsargas žiemai.
Astrida
Kultūrinio rugpjūčio reitingas:
1. Vytauto Kasiulio, Silvestro Džiaukšto ir Galinos Petrovos-Džiaukštienės parodos. Dailininkai plušėjo savo Pietų ir Šiaurės poliuose tuo pačiu metu, XX a. antroje pusėje; pirmasis – išimtinai vertikaliai, antrieji du – išimtinai horizontaliai, o dabar štai taip natūraliai susišaukia, susikukuoja. Jų genialumas geriau matomas draugėje, vieno laiko kapsulėje.
2. Valdemaro Kukulo kultūrinės spaudos apžvalgų 4 šimtų puslapių tomas. Švento literatūros kankinio knygą jos dar gyvi personažai varto ir skaitinėja kaip romaną: eik tu sau, ir aš ten esu! Sustabdytas prarastas laikas.
3. Pasikartojantis kadras su balandžiais ant šlaito prie Operos teatro (Vinco Kudirkos stotelė). Niekus lesinėjanti, nušiurusi ir laiminga Vilniaus bendruomenė, kuriai turiu garbę priklausyti.
Jūratė
