Šis straipsnis parengtas remiantis 2017 m. interviu su nuteistaisiais Kauno (KTI) ir Vilniaus (LTIK) įkalinimo įstaigose. Mane domino normatyvaus hegemoninio vyriškumo sąsajos su menine veikla nuteistųjų subkultūroje. Apklausta 16 dailės, mezgimo būreliuose dalyvaujančių informantų ir dvi KTI meno būrelių iniciatorės. Informantų kalba netaisyta, tapatybės nuasmenintos.

Jie yra vyrai. Jie apie tokius dalykus nekalba. Čia ne nupušę mūsų menininkai, kurie prisigėrę gali svaigti apie debesis. Čia neprakalbinsi ta tema. Neprakalbinsi nei šustrų, nei nešustrų. Čia ne pas kiekvieną išklausi, ar tu kada atkreipei dėmesį į dangų.

Iš pokalbio su KTI bibliotekos darbuotoja, menininke Gabija Trutnevyte (KTI, 2017)

 

Atrodytų, menas ir kriminalinis pasaulis nieko bendra neturi, tačiau vos pravėrus Vilniaus ir Kauno įkalinimo įstaigų duris, pasitinka meninės kūrybos gausa: dekoruotos sienos ir pasimatymų kambariai, pasivaikščiojimų kiemeliai, kitos patalpos. Šių dekoracijų autoriai ‒­ nuteistieji. Tad koks tas kalinių menas? Kaip vyriškumas susijęs su menine kūryba? Kaip vyriškumo sampratą (pa)veikia meninė kūryba už grotų?

Įkalinimo įstaigos – palanki terpė reikštis ir dominuoti hegemoniniam hipervyriškumui ir jo neatitinkančioms subordinuoto vyriškumo formoms.

Pasak sociologės Raewyn Connell, „norminė arba hegemoninė vyriškumo projekcija yra ganėtinai lanksti ir nevienoda, priklausanti nuo tam tikrų socialinės kaitos santykių“.¹ Tad hegemoninį vyriškumą, kuris kontroliuoja hierarchinę vyriškumo sistemą, veikia besikeičiantys socialiniai santykiai tarp nuteistųjų. Kalinių subkultūroje, apimančioje kastų sistemą, paniatijas² ir pan., vyriškumas ar jo vaidmens imitacija – svarbi pradinė valiuta. Finansinė nepriklausomybė, heteroseksualumas, socialinis statusas, artimųjų iš laisvės parama, dominavimas, fizinė jėga ir paniatijų laikymasis garantuoja sėkmingą vyriškumo performansą, kuris tampa pavyzdžiu kitiems kaliniams. Tačiau ar meninė veikla tokiai vyriškumo sampratai neprieštarauja?

Pasirodo, ne: norinčių dalyvauti meninėse veiklose kalinių tiek, kad trūksta šiai veiklai tinkamų patalpų. Apklausus menine kūryba užsiimančius, skirtingoms kalėjimo kastų sistemoms priklausančius Vilniaus ir Kauno tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nuteistuosius paaiškėjo, kad pati hegemoninio vyriškumo samprata nebeturi aiškių apibrėžties ribų, kinta veikiant skirtingiems socia­liniams santykiams ir aplinkybėms, o meninė veikla koreguoja nerašytas nuteistųjų taisykles ir normas, atveria kitokias vyriškumo supratimo galimybes, dekonstruoja lyčių stereotipus.

 

Kauno tapytojai

Dažų maišymas, potėpiai, kompozicija Kauno tardymo izoliatoriuje įkalintiems vyrams neseniai buvo tabu. Dauguma jų apie meną galvojo skeptiškai. Tačiau paskatinti kai kurie nuteistieji pradėjo piešti. Kalbant su meno būrelio iniciatore Gabija Trutnevyte (toliau – G. T.) ir dailės būreliuose dalyvaujančiais nuteistaisiais paaiškėja, kad kuriant nesvarbu, iš kokios esi kastos ir koks tavo srokas³.

Renata Obcarskė. Kaip atsirado meno būrelis?

G. T. Prieš trejus metus vyko pozityvaus užimtumo užsiėmimai. Ir tada atvarė jų daug. Jie galvų nepakėlė, su manim nekalbėjo, nes turėjo lankyti būrelį [priverstinai]. (...) Bijojau, bet jie dar labiau bijojo. Pati pradžia buvo kaip siaubo filmas. Ta įtampa... (...) bet viskas per gerą žodį ir nuoširdumą. Dvejų metų reikėjo, kad tie žmonės į žodį „menas“ pradėtų reaguoti. Ar nupieštų atviruką, kažkokį darbą padarytų, nes menas ‒ gaidys. Aš būsiu durnius, jei piešiu. Kas aš tau, bliamba, nesveikas? Va, su tokiais žodžiais dvejus metus už kiekvieną dalyką reikėjo kovoti pasakojant istorijas. Klausdavau, o tai kas buvo iki XX a. vidurio menininkai? Tiktai vyrai: juvelyrai, dizaineriai... Pasakoju, kad ne gėda daryt rankdarbius, piešti, ir paskui pramušė.

Informantas 1. Aš ir laisvėje buvau toks biškį prie meno. Saviems piešdavau. (...) Mes visi esam skirtingi. Vienas su vienais principais, dar su kažkuo. Prie kiekvieno turi prieiti ir matyti, ko jisai nori, ko nenori, ko bijo. Galvojau iš pradžių, kai ateisiu, kas čia bus. Gal žiūrės kreivai. Bet taip kažkaip atėjau, ir visi susikalbėjom.

Informantas 3. Visa pradžia buvo nuo vaikystės. Gyvenau Kaune prie meno mokyklos, daug laiko joje praleisdavau. Žiūrėdavau, kaip dailininkai paišo, pats bandžiau ant asfalto žuvytes paišyt. Dailininkai atkreipė dėmesį, siūlė spalvotų kreidelių, visko. Gal nuo to pas mane ir prasidėjo. Aš niekur nesimokinau, man gal paprasčiausiai patiko tas požiūris į paišymą. Beveik visą gyvenimą paišydavau ant laiškų, laiškuose, atvirutes paišydavau. Patikdavo, kai žmonės vertina, nors aš kai esu savikritikas, tai man atrodo per prastas darbas.

Informantas 5. Laisvėj kai buvau, tai apie piešimą niekad negalvojau, teptuko nebuvau paėmęs. Čia paskui atsirado veikla ir, kad laiką praleist, atėjau pažiūrėt, kaip čia seksis. Atėjom, pradėjau piešti, parodė, kaip kas. Patiko, ir pradėjau lankyt.

R. O. Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai, kokių sunkumų teko patirti?

G. T. Visi mes iš tikrųjų esam vaikai širdyse. Aišku, suvaldyti yra sunku. Turiu labai gerą humoro jausmą, na, ir visą laiką su juokais. Mes visą laiką juokiamės, kad ir ką darytume, vis tiek kažkuriam kampe juokiamės. Iškart įtampa atslūgsta, išsisklaido. (...) Menui nebūtinas aukštasis išsilavinimas. Jeigu širdy turi savo pradą ir kažką dar, nereikia savęs varžyti ir bijoti. Va, taip jie čia ir atsiskleidžia. (...) Jeigu bent truputį būtų prievartos kažką kažkaip daryti ar kiščiau savo nuomonę, tai čia jie greitai apsisuktų, ir būtų tuščia.

Informantas 3. Man patinka išskirtiniai darbai. Nupieši vieną, ir viskas. Niekas negali pakartoti, tik vienas toks egzempliorius, jų negali būt šimto. Man atrodo, kiekvienas žmogus stengiasi būti unikalus, nes jisai individas ir kažkaip daro, kad nebūtų šablonas.

Informantas 6. Pradžioj pastatė ten tą vazą su rožėm, alyvom ir net nežinai, nuo ko pradėt. Aš gyvenime negalvojau, kad galiu ką nors išvis nupiešt. Nu, figūras kokias nubraižyti ten galima, žinai, su liniuote ar su skriestuvu, bet taip nupiešti – ne. Ir nesvarbu, kaip ten gavosi, aišku gavosi baisiai, bet paveikslas gavosi. (...) Buvo savyje toks momentas, kad tu nieko nemoki ir nieko nenupieši. Iš karto toks nusiteikimas.

R. O. Kaip pasikeitė požiūris į meną, menininkus?

Informantas 6. Dabar įvertini tą, pradedi truputį skirt, kiek čia darbo įdėta, kiek pastangų. (...) Anksčiau, tiesiai šviesiai pasakyt, juokdavausi, kas čia per nesąmonė nutapyta? Kiekvienas taip gali (...) O dabar tikrai gali galvą nulenkt, kai supranti, kaip padaryta.

Informantas 2. Patys sau pasimatymų kambarį pasidarėm. Tai kai nueini, malonu net žiūrėt. Malonu, kai kiti žmonės džiaugiasi tavo padarytu darbu, nors nežino, kad tu tai padarei. Nesakai, kad čia vat mano. Ypač vaikai myli tuos piešinius, nes ten vaikiški herojai nupiešti.

R. O. O kodėl nepasakai, kad tu piešei?

Informantas 2. O kam čia girtis? Artimiesiems pasakai, kai ateina, ir viskas.

R. O. Ar svarbus įvertinimas?

Informantas 2. Labai paskatina, norisi piešt ir piešt. Vienas vieną piešinį piešia, ateini, pagiri. Klausi, kaip tu čia taip padarei? Tave pamokina. Vienas kitam padedam paprasčiausiai.

Informantas ⁴. Čia visą laiką pagiria, kad gražiai darai. Būna ir pameluoja. Bet pameluoti reikia mokėt, gražiai. (...) Nesijauti toks suvaržytas tuose būreliuose.

 

Vilniaus mezgėjai

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jau keleri metai veikia vyrų mezgėjų būrelis. Mezgimas čia susietas su savanoriška misija: mezgama moterų krizių centrui, vaikų namams, artimiesiems. Įprasta manyti, kad mezgimas ‒­ itin moteriška veikla, tačiau net patys šustriausi bachūrai išdidžiai mezga ir nesibaimina, kad kas suabejos jų vyriškumu.

Pasak sociologės Rūtos Petkevičiūtės, kalėjimo erdvėje normatyvinis vyriškumas konstruojamas pirmiausia kaip priešprieša tam, kas laikoma moteriška.4 Tad mezgančių putiovų bachūrų atvejis modifikuoja hegemoninio vyriškumo sampratą. Mezgimas tampa toleruojamas ir praktikuojamas. Informantų teigimu, jie užsiima šia veikla norėdami praleisti laiką, pabendrauti.

Savaime suprantama, tokie bachūrai nebepriklauso hegemoniniam vyriškumo modeliui. R. Connell tokią vyriškumo praktiką vadina bendrininkavimo su hegemoniniu vyriškumu santykiu.⁵ Kitaip tariant, tai pritampanti vyriškumo pozicija. O gal šią poziciją būtų galima vadinti protestu ir siekiu išsilaisvinti iš hegemonijos?

Vis dėlto pritapimas ar prisitaikymas Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo putioviems mezgėjams netinka. Tai nuteistieji, kuriuos kiti kaliniai laiko autoritetais, gerai žinomi visuomenėje asmenys. Tačiau ar putiovi bachūrai mezgėjai gali tapti pavyzdžiu kitiems nuteistiesiems?

Pokalbis su putiovais bachūrais

R. O. Kaip nutiko, kad susidomėjote mezgimu?

Informantas 1. Čia iš neturėjimo ką veikti. Kameroj uždaro vieną du ant trijų, išprotėti galima. Jei bet koks būrelis vyksta, visur einu. Nors nieko nemokėjau, o dabar pradėjau paišyti ir megzti, viską. Aš net nežinojau, kad vyrams galima megzti, galvojau iš pradžių, kad čia moteriška ir vyrui gėda. Bet kai nuvažiavau į Sibirą, tai ten visi seni zekai mezga, nes nėr ką veikt. Ten šalta. Visi mezga, tai ir nusiraminimas. Aš nusistebėjau. (...) čia pas mus Lietuvoj būtų, taip grubiai liaudiškai pasakius, zapadlo, megzti niekinga.

R. O. O kaip pradėjote megzti įkalinimo įstaigoje?

Informantas 1. Yra čia pas mus viena moteris, nuteista iki gyvos galvos, tai ji čia visus moko, pataria, kaip ką daryti. Susirenkam būreliuose po tiek žmonių, kiek reikia numegzti kilimėlių, kojinių. (...) Čia, pavyzdžiui, va ta moteris, jai patinka megzti, nuraminimas toksai. Kitas 25 metus sėdi, jam nuraminimas, žiūri televizorių ir mezga. Net nežiūri, mezga, jau pripratęs, įsicinkinęs. Man ne, aš veiklos žmogus. (...) Praktiškai mes esam universalūs, visko po biškį: ir piešiam, ir tą, ir tą. Pirmiausia dar mes gavom leidimą, kad virbalus geležinius gaut. Taip negalima, čia būtų pasikėsinimas (juokiasi).

Informantas 2. Kas sėdi po 10 metų, iš kameros niekur neišeina, tai įsivaizduokit, kas iš žmogaus lieka. Jis praranda bet kokius bendravimo įgūdžius, pasidaro žvėris iš tikrųjų.

R. O. Ar pamenat, koks buvo pats pirmas mezgimo kartas?

Informantas 1. Aš išprakaitavau. Kai man parodė, kaip megzti tą kilpą, pakol taip padarai, visą prakaitas išmušė, nes įtemptai galvoji. Jau geriau man štangą kokią, negu tas kilpas – taip išprakaituoji (juokiasi). Po biškį, po biškį pripranti, kantrybės reikia turėt. Kant­rybės, valios megzti, tie pirštai mano nelabai tokie pritaikyti.

Informantas 2. Mes tai čia tokie eiliniai. Kiti būna ir su keturiais, aštuoniais virbalais mezga. Čia jau tokie profesionalai. Tiesiog mes daug kuom užsiimam. Tikrai – kiti žmonės vien tuo mezginiu tik ir užsiima, ir viskas.

R. O. Kokia veikla be mezgimo dar užsiimate?

Informantas 2. Neseniai buvo „Poe­zijos pavasaris“ čionai. Tai ir mes dek­lamavom eilėraščius ir gavom prizą.

R. O. Ar laisvėje būdamas irgi domėjotės menais, kurdavote?

Informantas 1. Ne. Laisvėje aš buvau šeimos žmogus. Mano tikslas buvo, kaip išlaikyti žmoną, vaikus, šeimą. Žiūrėjau, kaip ten daryt biznį.

R. O. Tai labai tradicinis vyro amplua.

Informantas 1. Jo. Laisvėj nei knygų, nei eilėraščių, nebuvo laiko. Mėgdavau daugiau gal gamtą, sportą.

R. O. Tai tarsi balansas: patekote čia –­ ir prasidėjo knygos, poezija, meno būreliai...

Informantas 1. Yra tokia patarlė: tas išgyvena, kas prisitaiko prie gamtos. Čia reikia taikytis prie to, kas vyksta. Man svarbu išeiti iš kameros. Kur tik atidaro duris, mes ten ir einam, į bet kokį būrelį. Galiu būti poetas ir menininkas, bet kas (juokiasi).

R. O. Jei kuriate, tai ir esate menininkas. Ar tokiu savęs nelaikote?

Informantas 1. Stengiesi, bet aš ne toks, jis, pavyzdžiui, daug geriau piešia (rodo į kolegą). Pas jį yra talentas, o aš tai piešiu, kaip man išeina. (...) Ten reikia mokintis, tobulintis, gal kokius mokslus baigti. Ką aš ten, tris klases baigęs...

Informantas 2. Kas yra menas? Tas šiuolaikinis menas, iš tikrųjų, jisai toks ir yra. Visi kažką tai daro, visokias saviraiškas. Iš šono gal atrodo nesąmonė, nu, bet žmonėms to reikia dabar. Ir viskas. Svarbu pagaut tą pulsą, pajaust, ko reikia žmonėms šiandien, kas juos patrauks (šypsosi).

 

¹ R. Connell. „Masculinities“. – Los Angeles: University of California Press, 2005, p. 77– 80.
² Neoficialios, nerašytos nuteistųjų taisyklės įkalinimo vietose.
³ Laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikas.
⁴ R. Petkevičiūtė. „Įkalinti vyriškumai Lietuvos nuteistųjų subkultūroje ir Lenkijos nuteistųjų podkultūroje“, Kultūra ir visuomenė, Socialinių tyrimų žurnalas, 2010, Nr. I (2), p. 160.
⁵ R. Connell. „Masculinities“. – Los Angeles: University of California Press, 2005, p. 79.