Filosofo rinktinius raštus vainikuojantys „Juodieji sąsiuviniai" – tai nemalonių išgyvenimų šaltinis tiems, kurie žavisi jo mąstymo gilumu. Mat šiuose 1931–1941 m. rašytuose puslapiuose samprotavimai apie „Būties istoriją" susipynę su nuožmiu antisemitizmu. Šie tekstai atskleidžia esminę analogiją tarp kai kurių pamatinių mąstytojo sąvokų ir nacistinės ideologijos. Čia bus kalbama apie filosofinę išdavystę.

Martino Heideggerio „Juodieji sąsiuviniai" (jie taip pavadinti dėl įrišimui panaudoto vinilinio apvalkalo ir juodos odos) apima devynis tomus, tris iš kurių neseniai išleido „Vittorio Klostermann" leidykla, atsakinga už milžiniškos apimties šio filosofo „Raštus". Pasirodžius paskutiniam tomui, iš viso bus išleisti savo mastu stulbinantys 102 tomai – tai daugiau nei Kanto, Hegelio ir Nietzsche's darbai sudėjus kartu. Heideggeris nesikuklindamas pats save laikė didžiausiu mąstytoju nuo Herakleito. Gyvenimo pabaigoje (mirė 1976 m.) jis kruopščiai sudarė eilę, kuria bus leidžiami jo darbų tomai. „Juodiesiems sąsiuviniams" buvo numatyta apvainikuoti visą rinkinį.

Ištisus dešimtmečius Heideggerio rankraščių saugotojai rūpestingai nutylėjo „Juodųjų sąsiuvinių" paslaptį. Nesunku juos suprasti turint omenyje tų sąsiuvinių turinį, kuris yra didžiai kompromituojantis. Jie atskleidžia, kokiu mastu 4-ąjį ir 5-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais Heideggerio filosofija buvo apsėsta ideologinės konfrontacijos tarp bolševizmo ir nacizmo bei niekšiškų „pasaulio žydijos" (Weltjudentum) intrigų, kurioms čia atstovauja vakarų jėgos, visų pirma Anglija, Prancūzija ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

„Juodieji sąsiuviniai" nėra nei filosofinis dienoraštis, nei laikui bėgant susikaupusių minčių kompiliatas. Tai išsamūs apmąstymai, skirti svarbiausioms savo meto „metapolitinėms" problemoms, kurias filosofas nagrinėja iš rafinuotos perspektyvos, pagrįstos jo mąstyme tokia svarbia „Būties istorija". Taigi, kitaip nei jau išspausdintos paskaitos ir teoriniai traktatai, „Sąsiuviniai" mums suteikia tiesioginę prieigą prie intymiausių Heideggerio filosofinių apmąstymų. Jie įvairiais aspektais supažindina mus su jo „slaptosiomis pažiūromis": tai daugybė ezoterinių tiesų, susijusių su „Būties klausimu" (Seinsfrage) ir filosofo išplėtotų vienatvėje, kurią teikė jo legendinis kalnų namelis Švarcvalde¹.

Kaskart, kai filosofo tekstuose iškyla minėtasis „Būties klausimas", atsiranda rimtų problemų dėl apibrėžčių ir aiškumo. Heideggeris buvo įsitikinęs esąs vienintelis tinkamai suformulavęs su tuo susijusius esminius klausimus ir problemas. Tai prieštaringa pretenzija: kaipgi tada visiems kitiems, jo skaitytojams ir interpretatoriams, reikėtų įvertinti ezoterines Mokytojo tezes bei doktrinas ir nustatyti jų autentiškumą? Patikrinti jo filosofinių ištarų validumą yra daugeliu atžvilgių neįveikiamas uždavinys, mat Heideggeris tik sau priskiria privilegijuotą ir išskirtinę prieigą prie „Būties pranešimų" (Schickungen des Seins). Tokia filosofinė laikysena puikiai tinka norint rasti pasekėjų ir skatinti pataikūniškumą: taip savo valiai palenkiama ir paralyžiuojama kritinė mintis. Mes esame tarsi lenkiami be diskusijų priimti dažnu atveju pompastiškus Heideggerio teiginius apie giluminę Būties esmę. Jürgenas Habermasas įžvalgiai pastebi: „Neturėdamas jokio propozicinio turinio, kalbėjimas apie Būtį turi paslėptą paskirtį – reikalauti nuolankumo lemčiai. Savo praktiniu/politiniu matmeniu jis išreiškia (...) miglotą nusiteikimą paklusti, atsiduoti autoritetui, kuris turi ryškią aurą, bet yra visai neapibrėžtas. Vėlyvojo Heideggerio retorika (...) įšventina ir moko adresatą užmegzti ryšį su pseudosakralinėmis jėgomis."²

Savo žymiajame „Laiške apie humanizmą", 1946 m. parašytame prancūzų filosofui Jeanui Beaufret, trokšdamas apibrėžti „Būtį" kaip priešingą „buviniams", Heideggeris gina tokį požiūrį, kuris yra ne kas kita kaip ontologinio fatalizmo atmaina. Pasak jo, „Ar jis (buvinys) taip (kaip buvinys, turintis būtį) pasirodo, ar (ir kokiu būdu) dievas ir dievai, istorija ir gamta įžengia į būties prošvaistę, esti ar ne, – tai nuo žmogaus nepriklauso." Priešingai, „(buvinių) pasirodymas glūdi būties likime"³.

„Įsišaknijimas žemėje"

Tačiau Heideggeris pamiršta mums paaiškinti, kas yra tie jo taip užtikrintai minimi „dievai", kokiu pagrindu jie egzistuoja, jau nekalbant apie tą poveikį (geranorišką ar piktavalį), kurį jie daro žmogiškųjų reikalų žemiškajam matmeniui. Beveik visuose esminiuose teiginiuose apie „žmoniją", „lemtį" ir „Būties istoriją" autorius vengia tokių teiginių, kuriuos būtų galima įvertinti kritiškai, ir vietoj to teikia pirmenybę nežemiškoms hipotezėms apie mistines jėgas ir miglotas dievybes. Dėl to Heideggerio pasirinktas būdas kalbėti mums apie Būtį sistemingai atsiduria ant nesuvokiamumo ribos.

Einant toliau, „Juoduosiuose sąsiuviniuose" leidžiamasi atkakliai ir negailestingai kritikuoti „Vakarus" ir jų esmines vertybes: protą, individualizmą, humanizmą ir respublikonizmą. Filosofas modernybę matė tik per Seinsverlassenheit prizmę: tai žmonija, „apleista Būties".

Kartu šiuose tekstuose energingai dėstoma „metapolitinė" nacionalsocializmo apologija. Heideggeris tikėjosi, jog nacių judėjimas įgyvendins „absoliučią mūsų vokiškosios Dasein („štai-būties") transformaciją"⁴. Jis be jokios atodairos džiūgauja dėl tų saitų, kurie jungia jo paties egzistencijos filosofiją ir nacių pasaulio paveikslą. Viename „Sąsiuvinių" fragmente jis rašo: „Dasein metafiziką reikia pagilinti tokiu būdu, kuris atitiktų jos vidines struktūras ir aprėptų istorinės tautos (Volk) metapolitiką."

Heideggeris laikėsi nuostatos, kad jo egzistencijos filosofijos viršenybę prieš filosofinį idealizmą lemia jos siekis būti įsišaknijus gyvenime arba Būtyje. Savo ruožtu, nacizmo völkisch ideologija rėmėsi Bodenständigkeit, arba „įsišaknijimo žemėje" vertybėmis. Taigi filosofas buvo tikras, jog nacizmo principus ir jo paties „fundamentaliąją ontologiją" siejo gelminės, egzistencinės analogijos. Jo manymu, šios dvi doktrinos viena kitą papildė, nes abi jas grindė egzistencinio įsišaknijimo vertybės. Viename fragmente, kuris tipiškas jo 1933 m. pasakytai rektoriaus prakalbai, Heideggeris sveikina nacionalsocializmą išbudinus „žemės ir kraujo jėgas" (erd- un bluthäftige Kräfte)⁵.

Heideggerio obsesinis dėmesys ontologiniam įsišaknijimui taip pat leidžia suprasti jo filosofinį pasibjaurėjimą judaizmu ir „pasaulio žydija" (Weltjudentum). „Kosmopolitai" (reikia suprasti: tauta be teritorijos, taigi parazituojanti kitų tautų užantyje) žydai iš prigimties neturėjo tos egzistencinės ypatybės, kurią filosofas vertino labiausiai: „įsišaknijimo žemėje", priklausomybės savajai Volk sąlygos, kurią savo ruožtu įgalina įsišaknijimas Būtyje. Jau 1916 m. laiške savo būsimai žmonai Elfriedei Petri Heideggeris siuto dėl „mūsų kultūros ir universitetų sužydiškėjimo (Verjudung)". Panašiai ir viename 1934 m. seminare jis išsakė bendrą pasmerkimą „semitų tautoms", kurios „neturi šaknų" ir todėl nepajėgia įvertinti egzistencinių vokiškos „erdvės" (Raum) ypatybių.

Biblinį monoteizmą sukūrę žydai taip pat buvo ir religinio universalizmo išradėjai. Jahvė nebuvo kokios nors genties ar grupės dievas, jis buvo „Kūrinijos Viešpats". Tuo tarpu Heideggerio požiūriu visos „universalizmo" formos buvo prakeiktos. Jo filosofija glaudžiai susijusi su konkrečiosiomis egzistencinėmis struktūromis: Dasein („štai-būtimi"), kasdienybe, rūpesčiu ir įsišaknijimu žemėje. Universalizmas, nesvarbu, kokios prigimties, jam buvo ontologiškai regresyvus. Tai buvo liekana nuo „idealizmo" arba „subjekto filosofijos", kurią mąstytojas norėjo, pasak jo paties, „sunaikinti" atsigręždamas į fundamentaliąją ontologiją ir Būties klausimą.

Modernybės degeneratyvinės tendencijos

Heideggeris daugybę kartų pademonstravo vienareikšmį savo pritarimą beprecedenčio brutalumo, genocidiniam nacių režimo etosui. „Juoduosiuose sąsiuviniuose" jis šlovina „nacionalsocializmą (kaip) barbarybės principą. Tai jo esminė savybė ir jo didybės potencialas". „Pavojus, –­ tęsia Heideggeris, – yra ne (nacionalsocializmas) savaime, bet jo nusaldinimas šlovinant Tiesą, Gėrį ir Grožį." Heideggeris tikėjosi, jog naciai, tie Nietzsche's išpranašauti „XX a. barbarai", galiausiai atliks tokį pat vaidmenį kaip vandalai ir vestgotai, V a. Europoje sugriovę dekadentiškąją Romos imperiją.

Heideggerio priešiškumą žydams nulėmė tai, kad jie buvo laikomi filosofinio racionalizmo įkvėpėjais. Tarp vokiečių antisemitų buvo laikomasi nuomonės, jog žydai buvo tiesiogiai atsakingi už daugybę degeneratyvinių modernybės tendencijų. Heideggeris žavėjosi Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydžiu": „Neteko regėti nieko, kas įrodytų Spenglerį klydus", – rašo jis „Juoduosiuose sąsiuviniuose". Tuo tarpu Spengleris savo knygoje pateikė ištisą šiandien jau gerai žinomą į saulėlydį vedančių paklydimų sąrašą: rasinis maišymasis, modernaus miestų gyvenimo paskatintas išsišaknijimas, bendruomenės ir tikėjimo pras­mės nuosmukis ir, galiausiai, perdėm griežto intelektualumo triumfas prieš instinktyvų žmogiškąjį gyvenimą. Ne viename svarbiame fragmente Speng­leris nustato labai aiškų ryšį tarp „proto kritikos" ir antijudaizmo. „Vakaruose, – rašo jis, – viena perskyra užgožė visas kitas; ji supriešina rasinį gotų pavasario idealą (...) su žydų sefardų idealu (...). Žydija pasirodė esanti (...) destruktyvi jėga visur, kur tik ji įsikišo."

„Konservatyviosios revoliucijos" orbitoje besisukusiems vokiečių intelektualams „civilizacijos kritika" ir „proto kritika" buvo neatsiejami dalykai. Tačiau pastarąja anaiptol nebuvo siekiama tik pakoreguoti ar sušvelninti proto perteklių: ja buvo siekiama protą panaikinti galutinai, grindžiant tuos siekius „pirmapradiškesnėmis" vertybėmis ir metodais, kaip kad Heideggeriui toks brangus „Būties klausimas". Čia niekad neiškilo jokių dviprasmybių: tokios „proto kritikos" (Vernunftkritik) implicitiniais taikiniais neabejotinai buvo žydai ir jų lemtinga įtaka europietiškajai kultūrai. „Juoduosiuose sąsiuviniuose" Heideggeris atvirai suformuluoja šį leitmotyvą, obsesiškai vis prisimindamas „apsukrumą" ir „gebėjimą skaičiuoti", kurie, pasak jo, yra būdingi žydų mentalitetui. Vienas iš jo propaguotos egzistencijos filosofijos mėgstamiausių taikinių buvo neokantizmas. Šioje minties srovėje mąstytojas matė puikų pavyzdį, kaip filosofija netenka ryšio su „gyvenimu", tampa steriliu ir iškūnytu intelektualizmu. Vienas šios srovės pirmeivių buvo Hermannas Cohenas, kurio 1919 m. išleistame traktate „Proto religija pagal judaizmo šaltinius" („Religion der Vernunft aus den Quellen des Judentums") dėstomas klasikinis požiūris, jog judėjiškasis monoteizmas esąs pirminis Vakarų racionalizmo šaltinis.

Čia svarbu aiškiai suprasti, jog Heideggerio „egzistencijos filosofijoje" minėtos kultūrinės ir filosofinės temos yra neatsiejamai susipynusios. Todėl laikantis prielaidos, jog modernioji epocha lėkė į katastrofą ir žlugimą, o už tai atsakingas visų pirma galutinis Vakarų racionalizmo triumfas, buvo galima legitimiai padaryti išvadą, jog už šios pražūtingos baigties stovi ne kas kitas kaip žydai. Tarpukariu išplitę eklektiški „civilizacijos kritikos" šaltiniai suformavo tokį diskursinį foną, kuris reikalavo ideologiškai atmesti judaizmą ir perdėtą žydų įtaką europietiškajai kultūrai. „Juodieji sąsiuviniai" gausiai iliustruoja, jog Heideggeris šiam pasaulio paveikslui pritarė iš visos širdies.

Filosofo gynėjai nepaliauja pristatinėti jo „Sąsiuvinius" maitinantį mirtiną, naikinimo besišaukiantį antisemitizmą kaip apgailėtiną paklydimą, po kurio Mokytojas greitai vėl atrado teisingą kelią. Tačiau negalima išleisti iš akių vieno esminio dalyko: mano čia pristatyta koncepcinė sistema (proto, subjektyvybės, technologijos ir nuosmukio (Untergang) kritika) priklauso vientisai ir rišliai retorinei visumai. Kone visais atvejais šio neišvengiamo kultūrinio išsigimimo ir dvasinio skurdo varikliu laikomas ne kas kitas kaip žydas, kuris, kaip matėme, vaizduojamas bešakniu kosmopolitu ir nepataisomu kultūros parazitu. „Juoduosiuose sąsiuviniuose" Heideggeris laikosi būtent tokios pozicijos: „Žydijos galios augimas (...) remiasi tuo, kad Vakarų metafizika, ypač savo moderniuoju pavidalu, padėjo pagrindus skleistis tokiam racionalumui ir gebėjimui skaičiuoti, kurie neturėtų visiškai jokio turinio, jeigu nebūtų sėkmingai radę prieglobsčio „dvasioje", nors patys savaime jie niekada nepajėgs užčiuopti tų slaptųjų sričių, kur atliekami tikrieji pasirinkimai." Šią antisemitinių prakeiksmų litaniją jis užbaigia pareikšdamas, kad „kuo autentiškesni ir pirmapradiškesni taps ateities apsisprendimai ir klausinėjimai, tuo jie taps sunkiau priei­nami šitai „rasei", tai yra žydams.

Germaniškojo etniškumo vertybės

Kaip savo straipsnyje, neseniai pasirodžiusiame laikraštyje „Zeit", pažymi žurnalistas Thomas Assheueris, „hermeneutinė gudrybė, kuomet Heideggerio antisemitizmas pripažįstamas vien siekiant jį atsieti nuo tikrosios jo filosofinės kūrybos, daugiau nebeveikia. „Juodųjų sąsiuvinių" pagieža, nukreipta prieš žydus, neatsirado kada nors po filosofijos; priešingai, ji teikia pagrindą (Heideggerio) filosofinėms ana­lizėms"⁶.

Toks „pasaulinės žydijos" vertimas visuotiniu blogiu natūraliai linksta obsesiškai garbinti vokiečių partikuliarizmą. Kaip ir Heideggeris, Vokietijos „savojo kelio" (Sonderweg) šaukliai nekentė su Prancūzijos revoliucija iškilusių piliečių lygybės idealų. Jie laikėsi germaniškojo etniškumo vertybių. Nuo tada, kai Wagneris išspausdino didelę įtaką padariusį esė „Žydiškumas muzikoje" („Das judenthum in der Musik"), viena iš völkisch mąstymo bendrųjų vietų skelbė, esą žydai nepajėgūs įsisavinti autentiškumą laiduojančių vokiškųjų vertybių. Völkisch idioma užėmė ypatingą vietą ir Heideggerio filosofijoje. „Juoduosiuose sąsiuviniuose" jis sako: „Aukštesnysis žemės impulsas (Zwang)" įgyvendinamas tik „Volk galioje (Macht), kuri yra pajėgi transformuoti pasaulį". Heideggeris įžvelgė esminių egzistencinių panašumų tarp savo filosofijos ir tos vokiškojo Dasein transformacijos, kurią pranašavo valdžią paėmę naciai. Pastarieji atvirai egzaltavo Volk, Gemeinschaft („bendruomenės"), Führertum (vado vaidmens), hierarchijos, lemties ir Kampf („kovos") vertybes – tai programa, kuriai Heideggeris pritarė entuziastingai ir be dvejonių.

„Juoduosiuose sąsiuviniuose" šios ideologinės temos kartojasi obsesiškai. Kad ir kur pasuktų savo filosofinį žvilgsnį, autorius kaskart įžvelgia tuos pačius istorinio/ontologinio išsigimimo ženklus. Jo mėgstamas įvardijimas šiam bendram dvasios nuosmukiui yra Machenschaft. Šios haidegeriškajai filosofijai raktinės sąvokos apytikris atitikmuo yra „machinacija", suprastina kaip „gamyba".

„Sąsiuviniuose" Heideggerio visur rodoma pagarba Būčiai, kuri suprantama kaip „lemtis", dažnai veda į okultizmą. Todėl, pavyzdžiui, jis lyg niekur nieko suteikia antgamtinę galią vardams, prasidedantiems raide „H", ir iliustruoja šią mintį Herakleitu, Hölderlinu ir Hegeliu. Jo sąraše kuo puikiausiai tiktų ir Hitleris, ir, be abejo, pats Heideggeris. Kitame fragmente filosofas atsideda niekuo nepagrįstoms numerologinėms pranašystėms ir spėja, jog galutinis „sprendimas" (Entscheidung) dėl pasaulinio „amerikanizmo" viešpatavimo ateis 2300-aisiais metais. Taip pat jis pareiškia, jog istoriniais taps 2327-ieji metai: dėl neįvardytų priežasčių tais metais iš užmaršties iškilsiąs jo paties vardas. Puikus sutapimas: tais metais bus 400-osios „Būties ir laiko" išleidimo metinės.

Heideggerio antisemitizmas skatina jį atmesti „žydo Freudo" sukurtą psichoanalizę. Jis taip pat teigia, jog Amerika, Anglija ir Prancūzija, įkūnijančios „machinaciją", savimi išreiškia „pasaulinės žydijos" dvasią. Pastarąją jis aprašo kaip „žmonijos tipą, kurio istorinis tikslas yra visų buvinių iššaknijimas iš Būties". Pasak jo, „machinacija" veda į „tautų galutinį nurasinimą (Entrassung)", kuris savo ruožtu lemia „susvetimėjimą su savimi". „Visur esanti, bet nepasiekiama pasaulio žydija neturi jokio reikalo griebtis ginklo", –­ mano filosofas (be abejo, todėl, kad ji yra slapta perėmusi viso pasaulio galios centrus į savo rankas); „todėl mums telieka paaukoti geriausių savo tautos žmonių geriausią kraują". Kitaip sakant, priešingai nei Vokietija, pasaulio žydija tik pelnosi iš vykstančio (Antrojo pasaulinio) karo ir niekuo nerizikuoja. Tokias klejones ir šmeižikiškus pramanus gali kalbėti tik tas, kas yra nuoširdžiai įsitikinęs tarptautinio žydų sąmokslo egzistavimu. Neapsigaukime: tas pats diskursas pagrindė ir sudarė sąlygas Galutiniam sprendimui.

Žydų „pasauliniai nusikaltimai"

Heideggeris ne kartą prabyla apie tarptautinę žydų konspiraciją, kuri slapta reguliuoja pasaulinio masto istorinio „iššaknijimo" procesą, siekia atimti iš tautų į žemę įleistas šaknis. Dėl šios priežasties jis buvo įsitikinęs, kad nacių vykdytas žydų persekiojimas dėl rasės buvo egzistenciškai ir istoriškai pateisinamas. Dar daugiau, atsižvelgiant į istorinį/ontologinį pasaulio žydijos dominavimą, kitų tautų vykdyti žydų persekiojimai filosofui atrodė kaip teisėta gynyba. Kai savo traktate apie „Būties istoriją" Heideggeris pažymi, jog „reikėtų savęs paklausti, kuo grindžiama savita žydų bendrijos lemtis būti pasaulinio masto nusikaltėliais (planetärisches Verbrechertum)", jis ne tik patvirtina tokią savo poziciją, bet dar ir pakursto ugnį⁷.

Savo „Filosofinėje autobiografijoje" Karlas Jaspersas pateikia ir daugiau duomenų, patvirtinančių, jog Hei­deggeris buvo įsitikinęs pasaulinio žydų sąmokslo buvimu. Heidelbergo filosofas pasakoja kartą kalbėjęsis su Heideggeriu apie žydus. Jaspersas niekinęs „Siono išminčių protokolus" kaip antisemitinių tauškalų (Ge­schwätz) kratinį, o Heideggeris įsiaudrinęs ėmęs jam atkakliai prieštarauti, esą „iš tiesų esama pavojingos tarptautinės žydų sąjungos".

Mąstytojas itin efektyviai ieškojo defektų negermaniškose kultūrose, tačiau buvo stulbinamai nejautrus nacistinės Vokietijos žvėriškiems, genocidiniams polinkiams. „Sąsiuviniuose" jis mini šleikštulį keliančias ataskaitas apie sovietų įvykdytus žiaurumus. Tačiau apie Vermachto ir Einsatzgruppen Rytų Europoje vykdytus nusikaltimus griežtai nutyli. Jis netgi pateisina nežmonišką Vokietijos elgesį su užkariautų teritorijų, tokių kaip Čekoslovakija ir Lenkija, gyventojais slavais, argumentuodamas, jog jeigu kare nugalėtų Prancūzija ir Anglija, tai jos taip pat pasielgtų su Vokietija. Pasak jo, Būties istorijos požiūriu tų dviejų valstybių pergalė būtų tikra katastrofa. Prancūzija primestų Vokietijai savąjį „aistoriškumą" (Geschicht­slosigkeit) ir menkesnę metafiziką; Anglija, autoriaus manymu, taip pat neatsiliktų, nes paverstų viską, prie ko prisiliečia, vienu „milžinišku komerciniu sandoriu" (Reisengeschäft). Heideggeris laiko Vokietijos pergalę kare istoriniu/ontologiniu imperatyvu, vieninteliu būdu užtikrinti, ką jis klysdamas vadina „keliu į mąstymą" (Übergang zur Besinnung).

Tuo tarpu Heideggerio nuogąstavimai dėl visapasaulinio „amerikanizmo" retkarčiais išnyra visame „Juodųjų sąsiuvinių" tekste. „Per amerikanizmą nihilizmas pasiekia savo viršūnę", – užtikrintai pareiškia jis. Amerikiečiai „niekio (Nichtigkeit) būseną" esą pavertę „savo ateitimi, nes, skelbdami visam pasauliui tariamą „laimę", jie viską naikina." Jam, atrodo, žymiai mielesnė nacių svajonė įkinkyti Europą į rasinį jungą. Žinoma, Heideggeris nė kiek nesistengė susipažinti su sociopolitinėmis Amerikos realijomis. Jis niekada nesilankė Amerikos žemyne. Tačiau „Būties istorijos" filosofinė perspektyva jį jau buvo išmokiusi visko, ką jis norėjo žinoti apie JAV, šalį, kurioje vienareikšmiškai įsigalėjo „pasaulinė technologijos viešpatystė". Čia jo mintis apie Seinsverlassenheit, buvimą „apleistiems Būties", tampa manija. Lyg kokia juodoji skylė ji negailestingai ryja viską, kas pasitaiko jos kelyje.

Tiesą sakant, čia nedaug tikro „mąstymo" ženklų. Vietoj to kaip užkeikimas be perstojo gromuliuojami dogmatiniai įsitikinimai ir ideologiniai prietarai. Jei „Juodieji sąsiuviniai" apskritai ką nors įrodo, tai kad Heideggeriui stigo „sprendimo galios" (Urteilskraft), t. y. gebėjimo pradedant nuo atskirybių suvokti tai, kas bendra. Tai galia, kurią Kantas savo „Sprendimo galios kritikoje" išaukština kaip sąlygą rastis „plačiai mąstysenai".

Buvo tokių, kurie apsimetė esą nustebinti „Juoduosiuose sąsiuviniuose" gausiai išsibarsčiusių akivaizdžių antisemitizmo išpažinimų. Argi ši niekšiška ideologija nėra iš esmės nesuderinama su tokios rafinuotos ir gilios Heideggerio filosofijos principais? Čia svarbu prisiminti, jog per dvylika nacių režimo metų mąstytojas spėjo pabūti bet kuo, tik ne nekaltu liudininku. Anaiptol: jis buvo nacių partijos narys ir savo įsipareigojimus vykdė iki galo. Visą tą laiką, kol ėjo Freiburgo universiteto rektoriaus pareigas (1933–1934) jis elgėsi kaip vienas iš uoliausių režimo atstovų. Vienoje kalboje jis netgi sveikino Hitlerį kaip „dabarties ir ateities Vokietijos tikrovę ir jos įstatymą"⁸. „Sąsiuviniuose" filosofas taip pat nepašykšti paramos fiureriui. Jis pabrėžia, jog „likimo dovana" yra tai, kad jis (Hitleris) „pažadino naują tikrovę, grąžino mūsų (vokiečių) mąstymą į tiesų kelią ir suteikė jam naujos energijos". Heideggeris labai sureikšmina faktą, jog Hitleris ir jis gimė tais pačiais 1889-aisiais metais. Čia jis mato ženklą, jog jų „likimai" susiję. Vėliau ši mintis pasirodys teisinga, bet tai įvyks kur kas niūriau, nei tai įsivaizdavo pats mąstytojas.

Būdamas rektorius, filosofas nedarė daug išlygų išmetant žydų kilmės dėstytojus ar išduodant politiškai įtartinais laikomus tyrėjus. Nuo pat pradžių jis buvo ne tik pasyvus stebėtojas, bet ir išreiškė savo paramą režimo antisemitinei politikai ir veiksmams: 1933 m. prieš žydus nukreiptam boikotui, kiek vėliau tą patį semestrą vykdytai drakoniškai atleidimų iš darbo kampanijai, 1935 m. priimtiems rasiniams Niurnbergo įstatymams, atėmusiems iš žydų jų pilietines teises, Krištolo nakties persekiojimams ir plėšimams ir 1940–1941 m. deportacijoms, kuriomis Vokietija pagaliau buvo išlaisvinta nuo savo žydų arba Judenrein. Heideggeris niekada nesuformulavo nė menkiausio priekaišto šiems sprendimams nei savo paskaitose, nei savo raštuose ar laiškuose. Net ir po karo, nepaisydamas nuolatinių savo mokinių raginimų, jis atsisakė išsižadėti režimo, kuris Aušvicą pavertė nauju radikalaus blogio simboliu. Net jeigu apie Galutinį sprendimą žinojo ne visi, vokiečiai puikiai matė ir todėl negalėjo visai nesuprasti, kokio didžiulio masto persekiojimus ir deportacijas vykdė naciai. Kurgi, galų gale, Heideggeris manė pradingus 500 000 Vokietijos žydų?

Sunku įsivaizduoti, kaip kas nors galėjo itin nuodingoje nacių Vokietijos ideologinėje atmosferoje ir toliau eiti oficialias pareigas iki galo nepritardamas režimo antisemitizmui ir jo vykdytiems persekiojimams. Po karo Heideggeris ir toliau pabrėžė nacionalsocializmo „vidinę tiesą ir didingumą"⁹.

„Juodieji sąsiuviniai" turi lemtingos svarbos: jie atskleidžia, jog Heideggeris „esmiškai" ir „istoriškai/ontologiškai" pateisino nacių politiką. Kaip teigia filosofas, „viena iš klastingiausių ir galbūt pati seniausia gigantiškumo formų" yra „tvirtas polinkis į apsukrumą, karjerizmą ir rasių maišymąsi, kuriais žydija trokšta pagrįsti savąjį pasaulio neturėjimą"¹⁰. Kadangi filosofas išpažįsta artumą tokiems völkisch mąstymo priesakams kaip „įsišaknijimas žemėje" ir egzistencinis įsišaknijimas, jo supratimu, pasaulyje neturėtų likti vietos tokiai „pasaulio neturinčiai" tautai kaip žydai. Heideggeris daugybę kartų vartoja posakį „pasaulio neturėjimas" nusakyti gyvūnų ir objektų buvimo būdui. Filosofo manymu, tokie buviniai „stokoja pasaulio" (weltarm). Būdami tokie, jie neturi ir „istoriškumo", tai yra gebėjimo autentiškai egzistuoti istorijoje. Neapsirikime: radikaliame Heidegge­rio egzistenciniame leksikone toks pasakymas, jog koks nors sutvėrimas ar ištisa tauta „stokoja pasaulio", praktiškai veda į atsisakymą jam ar jai pripažinti teisę egzistuoti.

Baigiant galima pasakyti, jog entuziastingai palaikydamas nacionalsocializmą Heideggeris išdavė filosofijos pašaukimą. Nacių diktatūra iš tikrųjų nevaržė savęs jokiu moralės matu. Savąją egzistenciją ji grindė vien naikintojiška logika, į vieną sujungusia rasinį dominavimą ir totalitarinį ekspansionizmą. Iš jos viešpatavimo galime išmokti tik negatyvias pamokas. Po karo Heideggerio pademonstruotas esminis negebėjimas tai pripažinti skatina susimąstyti. Heideggerio nukrypimas yra filosofijos išdavystė ir neturi bendro mato su kitokio pobūdžio klaidomis ir paklydimais, kurie kartais parklupdo filosofus. Būtent tokią išvadą padarė Herbertas Marcuse šiame 5-ajame dešimtmetyje savo buvusiam mokytojui rašytame laiške: „Filosofas gali klysti politiniais klausimais (...). Bet jis negali klysti dėl režimo, kuris nužudė milijonus žydų vien dėl to, kad jie buvo žydai; kuris siaubą padarė kasdiene tikrove ir pavertė viską, kas susiję su idėjomis apie dvasią, laisvę ir tiesą, kruvina visų šių dalykų priešingybe."

„Juodiesiems sąsiuviniams" pateikus tokių trikdančių atradimų, bet kuris komentatorius, kuris, kalbėdamas apie Heideggerio palikimą, mėgintų pateisinti ar užglaistyti milžiniškos jo politinės klaidos pasekmes, pasirodytų nusikalstamai tęsiąs filosofinės išdavystės logiką, kurią išpuoselėjo pats Mokytojas.

¹ Šią „pirkelę" (vok. Hütte), esančią šalia nedidelio Todtnaubergo kaimelio, filosofui 1922 m. padovanojo jo žmona Elfriede. Heideggeris buvo didelis slidinėjimo ir žygių kalnuose mėgėjas.
² J. Habermas, „Modernybės filosofinis diskursas". –­ V.: Alma littera, 2002, p. 160 (vertimas koreguotas pagal prancūzišką variantą, – P. J.).
³ M. Heidegeris, „Apie humanizmą", Gėrio kontūrai. – V.: Mintis, 1989, p. 236 (vertimas koreguotas, – P. J.).
⁴ Iš 1933 m. lapkričio 12 d. studentams sakytos kalbos.
⁵ 1933 m. balandžio 21 d. Heideggeris buvo išrinktas Breisgau Freiburgo universiteto rektoriumi, o šią prakalbą pasakė gegužės 27 d.
⁶ Th. Assheuer, „Užnuodytas paveldas" („Das Vergiftete Erbe"), Die Zeit, 2014 m. kovo 14 d.
⁷ „Vittorio Klostermann" leidykloje už „Juoduosius sąsiuvinius" atsakingas Peteris Trawny savo esė „Heideggeris ir antisemitizmas" („Heidegger et l'antisémitisme") pažymi, jog ši frazė, esanti neskelbtame „Būties istorijos" rankraštyje, buvo išbraukta jaunesniojo filosofo brolio Fritzo Heideggerio ir todėl nepasirodė išleistoje versijoje. Vienoje pastaboje Trawny patikslina, jog ši frazė „chronologiškai neabejotinai priklauso (...) antisemitinių fragmentų kontekstui", kurį aptinkame „Juoduosiuose sąsiuviniuose".
⁸ Iš 1933 m. lapkričio 3 d. kreipimosi į studentus.
⁹ Tai citata iš „Įvado į metafiziką", 1953 m. Vokietijoje išleistų paskaitų, kurios buvo skaitomos 1935 m. Jas leidžiant, Heideggeris neišbraukė šio pasažo.
¹⁰ Heideggerio galvojime „gigantiškumo" (Riesig) sąvoka nurodo į pasaulio racionalizavimą ir sutechninimą.

Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas

„Books", Nr. 58, 2014 m. spalis