Rimantas Gučas. Rankraščiai nedega, arba poetai, nemėtykite pro langus popierių

Tai nutiko Vilniaus J. Garelio gatvėje tais laikais, kai Tarybų Lietuvoje, kaip ir visoje plačiojoje tėvynėje, socializmas jau buvo subrendęs. Garelio vardu sovietmečiu buvusi pavadinta Dominikonų gatvė. Priminsime, kad JUOZAS GARELIS (1900–1940) buvo vadinamasis revjudas (revoliucinio judėjimo dalyvis). Internetinės Mažeikių krašto enciklopedijos (MKE) teigimu, tasai Garelis... 1918–1919 m. dalyvavo kovose dėl tarybų valdžios Mažeikių rajone. 1922–1925 m. mokėsi Maskvos vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete. Grįžęs į Lietuvą dirbo pogrindyje partinį darbą. 1930 m. Kauno kairiųjų profsąjungų delegatas, Profinterno V kongreso Maskvoje dalyvis. 1932 m. suimtas Kaune ir nuteistas 6 metus kalėti. Lietuvai ir TSRS pasikeitus politiniais kaliniais 1933 m. išvyko į Maskvą, dirbo partinės mokyklos lietuvių sektoriaus vedėju. 1935 m. grįžo į Lietuvą, dirbo partinį darbą ir t. t. Žodžiu, MKE nuolankiai nurašė Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją (MLTE) apie „genietį", kovojusį už tarybų valdžią. To Garelio gatvėje, priešais antikvarinį knygyną, septintojo dešimtmečio viduryje pastatytas namas, kuriame apgyvendinta sovietinei nomenklatūrai artima publika. Keli butai buvo skirti ir menininkams – kažkam iš jų prie to namo buvusi pritvirtinta paminklinė lenta, dabar jau nulupta. Vieną ramų rytą bežingsniuojant pro šį namą, akis užkliuvo už popierėlio, besivoliojančio ant šaligatvio. Ar maža popierėlių gatvėse voliojasi, bet šiame buvo mašinėle ir ranka rašyti tekstai, pažadinę muziejininko instinktą. Gelsvas geros rūšies popierius su šiokiais tokiais vandens ženklais – panašaus kadaise teko matyti pas Rašytojų sąjungos mašininkes. Ant lapelio mašinėle negrabiai, it vienu pirštu išbadyta:

KLAUSIMAI SPRĘSTINI LTSR MINISTRŲ TARYBOJE

1. Dėl TSRS Literatūros Fondo Lietuvos skyriaus statuso (materialinis-buitinis rašytojų aprūpinimas)
2. Dėl Poilsio-kūrybos pensionato statybos Palangoje, kooperuojant su TSRS Litfondu (50% ir 50%)
3. Dėl žymiausiųjų rašytojų pritvirtinimo prie užsakymo stalo ir dėl poilsiavimo Sveikatos a-gos m-jos IV v-bos žinioje esančiuose poilsio namuose liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Žemiau ranka rašalu:

Štai duonos kepalas po žydinčia šaka,
Tu, vyno butelys, eilėraščių knyga,
Ir tavo balsas tekąs tarsi tyruos,
Kurie man tapo rojumi staiga.

Šis laisvės vėju dvelktelėjęs ketureilis greta atgrasių nomenklatūros klausimų, spręstinų LTSR ministrų taryboje, padare kone disidentiškos pašaipos įspūdį. Kitoje lapelio pusėje buvo dar vieno eilėraštuko juodraštis:

Bėga gyvenimas –
Saulė švies ar lis
Matos nuo seno man
Ta žvaigždžių šalis.
Eisiu, išeisiu aš
Eisiu, išeisiu aš
Tenai kur už prieplaukos
Plakas vilnis.

Pagal tų laikų gyvenimo būdą, radinys ūmai buvo paslėptas tarp popierių. Ir štai neseniai, praėjus keliasdešimčiai metų, jis netikėtai iškrito iš kažkurio aplanko – tokie nuolat byra nuo lentynos viršaus, sukeldami dulkiųdebesis.

Kokia nostalgija padvelkė šis lapelis! Jaunimas galbūt nebežino, kas yra tas užsakymų stalas, prie kurio pritvirtinami žymiausieji rašytojai, ir kas ta Sveikatos a-gos m-jos IV v-ba. Sveikatos ministerijos IV valdyba buvo tokia kontora, kuri organizavo sovietinio isteblišmento sveikatos ir komforto reikalus. Žmonėse visa, kas susiję su šios valdybos veikla, turėjo priešdėlį spec. – specpoliklinika, specligoninė, specpoilsio namai ir pan. Jokių eilių, patogumai, geras aprūpinimas, žinoma, pagal rangą. Vilniuje specligoninė su poliklinika buvo pastatyti Antakalnio gale. Graži, patogi vieta, ne veltui dabar į ją gviešiasi zuokiniai. Kontingento didžiąją dalį sudarė, be Partijos ir Tarybinės vyriausybės vadovų, ūkinis aktyvas, visi tie, kurie po Kovo 11-sios pamėgo vadinti save tyliaisiais disidentais. Ir, žinoma, revjudai, daug revjudų. Į kontingentą pateko ir žymiausi rašytojai. Įdomu, kas ir kaip nustatydavo jų žymiausiškumą, vertą poilsiavimo Sveikatos a-gos m-jos IV v-bos žinioje esančiuose poilsio namuose liepos-rugpjūčio mėnesiais. Arba pritvirtinimo prie užsakymo stalo? Visa tarybinė liaudis pavydėjo kontingentui, jo užsakymų stalų. Čia kontingentas galėdavo nusipirkti vadinamųjų deficitų, t. y. dalykų, kurių tarybinė liaudis parduotuvėse paprastai nematydavo. Užsakymų stalai taip pat buvo skirtingo turtingumo. Tiesa, liaudžiai taip pat kartais kai kas iš deficitų nubyrėdavo. Prieš didžiąsias šventes per profsąjungas būdavo gaunama tam tikrų deficitinių prekių rinkinių – stiklainis žaliųjų žirnelių, indelis majonezo, gerais laikais dar dėžutė kavos be nuosėdų ir priedo būtinai nelabai šviežios mėsos gabalėlis ar višta, kurių ir taip Pabaltijo respublikų parduotuvėse paprastai būdavo. Mes, Respublikiniame kultūros paminklų restauravimo treste dirbę restauratoriai, šiuos rinkinius vadindavome brandaus socializmo paketėliais. Būdavo šventė parnešti, pvz., majonezo. Žinoma, Didysis spalis – ne proga jį atidaryti, būdavo taupomas iki Kalėdų ar Naujųjų metų. Tuomet išsipūtęs dangtelis pokštelėdavo kaip šampanas –­ paprastai darbo liaudžiai patekdavo produktai, kurių priešakinis būrys nespėdavo pats suvartoti. Ir vis tik buvo džiaugsmas parnešti namo brandaus socializmo paketėlį. Tokio džiaugsmo mūsų laikais nebepatirsi. Kiti bando „masturbuotis" pirkdami Tarybines dešreles, bet iš to nieko nebeišeina. Štai neseniai, sumanius nusipirkti vyno butelį, teko gerą pusvalandį slampinėti apie lentynas, butelius kilnoti, etiketes skaitinėti. Šalia vienas Seimo narys taip pat susirūpinusiu veidu lentynas tyrinėja. Sakau: anais gerais laikais užtikę „Gamzos" nedvejodami būtume čiupę porą butelių ir it ant sparnų išlėkę, o dabar antra valanda nerandam ko norim, o paskui nusipirkę eisim namo grauždamiesi, gal ne tą nusipirkome. „Štai prie ko Landsbergis Lietuvą privedė", –­ atsidusome.

Poetai, nemėtykit popierių pro langus! O jeigu jau taip atsitiko, atsiliepkit, kieno šis lakus ketureilis, išrašytas ant A5 formato lapelio, gulėjusio ant šaligatvio Vilniuje, tuometėje Garelio gatvėje prieš kelias dešimtis metų.