AŠ-TAVE-MYLIU. Ši figūra nurodo ne meilės išpažinimą, pagarsinimą, bet vis iš naujo tariamą meilės šauksmą.*

1.

Kartą prisipažinus, „aš tave myliu" daugiau nieko nebesako; toliau tik atkartojamas jau girdėtas pranešimas (galbūt išsakytas visai kitais žodžiais), perteikiant jį kažin kokiu paslaptingu, mat iš pažiūros visiškai tuščiu pavidalu. Aš vis prie jo grįžtu, neturėdamas tam jokio pagrindo; jis atsiduria anapus kalbos, ima kažin kur klaidžioti – bet kur?

Nepajėgčiau šio posakio išskaidyti nesusijuokęs. Dar ko! Juk tada vienoje pusėje likčiau „aš", kitoje – „tu", o viduryje atsistotų racionali (leksinę išraišką turinti) jungtis, žyminti aistrą. Kas gi nenujaučia, kaip bjauriai šitoks skaidymas, nors ir atliktas pagal lingvistinės teorijos reikalavimus, sudarkytų visa tai, kas čia sviedžiama išorėn vienu vieninteliu judesiu? Nebūna bendraties mylėti – tai tik dirbtinis metalingvistinis konstruktas: iš tiesų subjektas ir objektas įsilieja į žodį jį tariant, tad aš-tave-myliu reikia girdėti (skaityti) kaip, pavyzdžiui, vengrų kalboje, kur visa pasakoma vienu žodžiu szeretlek; girdėti taip, lyg prancūzų kalba, išsižadėjusi savo analitinių vertybių, būtų agliutinacinė (mat čia turime reikalo būtent su agliutinacija)**. Net ir menkiausias sintaksinis pakeitimas iškart suardo šį vientisą luitą; jis yra, taip sakant, anapus sintaksės ir nepasiduoda jokiai struktūrinei transformacijai; jis niekada nėra tolygus savo pakaitalams, net jeigu jų derinys perteiktų tą pačią prasmę; galiu ištisas dienas kartoti aš-tave-myliu, bet galbūt niekada nepajėgti pereiti prie „aš myliu ją / jį": atsisakau sprausti kitą į sintaksę, į predikatinį santykį, į kalbinę sistemą (vienintelis būdas prisiimti aš-tave-myliu –­ paversti jį retorine apostrofa, išplėsti vardu: „Ariadne, aš tave myliu", – sako Dionizas¹).

2.

Aš-tave-myliu neturi įprastinės vartosenos. Šis žodis, visai kaip vaiko šneka, nėra ribojamas jokių socialinių normų; jis gali būti pakilus, iškilmingas, lengvabūdiškas, gali būti erotiškas, pornografiškas. Šis žodis – socialinis klajūnas.

Aš-tave-myliu neturi niuansų. Jis nušalina bet kokius paaiškinimus, bandymus prisitaikyti prie situacijos, laipsnio skirtumus ir skrupulus. Tam tikra prasme – ir tai yra nepaprastas kalbinis paradoksas – sakant aš-tave-myliu elgiamasi taip, tarytum nebūtų jokio šnekų teatro; šis žodis visada yra tikras (jis neturi kito referento, tik savo ištartį: tai performatyvas***).

Aš-tave-myliu nenurodo į jokį „kitur". Tai dvejybės – motiniškosios, mylinčiosios – žodis; jame nėra jokio nuotolio, jokia deformacija neskaldo ženklo; jis nėra nieko kito metafora.

Aš-tave-myliu nėra frazė: jis neperduoda prasmės, bet yra suaugęs su ribine situacija: „tokia [situacija], kurioje subjektas pakimba veidrodiniame santykyje su kitu". Tai holofrazė².

(Nors ir sakomas milijardus kartų, aš-tave-myliu lieka anapus visų žodynų; tai figūra, kurios apibrėžimas negalėtų būti ilgesnis už antraštę.)

3.

Šis žodis (frazažodis) turi prasmę tik tą akimirką, kai aš jį tariu; jis neteikia jokios kitos informacijos, išskyrus savo tiesioginį išsakymą: jame nėra jokio prasmės telkinio, jokių jos atsargų. Čia viską pasako atlikimas: tai „formuluotė", bet jos nereikalauja joks ritualas; situacijų, kada sakau aš-tave-myliu, suklasifikuoti nėra kaip: aš-tave-myliu yra nepažabojamas ir nenuspėjamas.

Tad kokiam lingvistiniam matui paklūsta šis keistas daiktas, šis kalbos triukas, kuris pernelyg aiškiai artikuliuotas, kad būtų vien pulsacija, ir pernelyg artimas šauksmui, kad būtų frazė? Tai nėra nei visai pasakymas (jame nėra jokio įšaldyto, suturėto, mumifikuoto, skrodimui parengto pranešimo), nei visai sakymas (čia subjektas nesileidžia bauginamas pokalbiui būdingos pozicinės apykaitos). Galėtume jį pavadinti ištara. Moksle ištarai vietos nėra: aš-tave-myliu nepriklauso nei lingvistikai, nei semiologijai. Toji instancija, kuri leidžia tarti šį žodį, veikiau yra Muzika. Panašiai kaip giesmėje, tariant aš-tave-myliu geismas nėra nei išstumiamas (kaip pasakyme), nei atskleidžiamas (ten, kur jo nebuvo laukiama: kaip sakyme); čia juo tiesiog –­ mėgaujamasi. Mėgavimasis nekalbamas; bet jis kalba ir sako: aš-tave-myliu.

4.

Aš-tave-myliu gali sulaukti įvairių atsakymų: „aš tavęs ne", „nė kiek tuo netikiu", „kam tai sakyti?" ir taip toliau. Tačiau tikrasis atstūmimas – „atsakymo nėra": manęs anuliavimas užtikrinamas tvirčiau, jeigu esu atstumiamas ne tik kaip klausiantysis, bet ir kaip kalbantysis subjektas (kol toks esu, galiu bent jau naudotis formuluotėmis); taip paneigiamas ne mano klausimas, bet mano kalba, paskutinė mano egzistencijos kertelė; uždavęs klausimą, galiu palaukti, kitaip jį suformuluoti, naujai pateikti; tačiau jeigu iš manęs atimama galia klausinėti, esu tarytum miręs, pražuvęs visiems laikams. „Atsakymo nėra", – taip Motina per Fransuazą atsako jaunajam Prousto pasakotojui, kuris vėliau pagrįstai ima tapatintis su „mergina", išvaroma savo mylimojo durininko³: Motina nėra uždrausta – ji išnyko iš mano akiračio ir aš kraustausi iš proto.

5. – Aš tave myliu. – Aš tave irgi.

Aš tave irgi nėra tobulas atsakymas, mat tai, kas tobula, gal būti tik formalu, o šio atsakymo forma ydinga: jis neatkartoja ištaros pažodžiui, o ištara privalo būti pažodinė. Nepaisant to, kaip fantazmas toks atsakymas yra pakankamas pagrindas sukurstyti ištisą džiūgavimo diskursą, ir tas džiūgavimas yra dar didesnis, jeigu ateina nelauktai: Saint-Preux staiga, po kelių pasipūtėliškai nei­giamų atsakymų sužino, jog Julija jį myli⁴. Tai beprotiška tiesa, kuri ateina ne samprotaujant, pamažu jai ruošiantis, bet per staigmeną, prabudimą (satori), atsivertimą. Prustiškasis vaikas, prašantis motiną gultis jo kambaryje, nori išgauti šitą aš tave irgi: jis to nori beprotiškai, kaip pamišėlis; ir jis taip pat pasiekia savo dėl netikėto įvykių eigos posūkio, dėl aikštingo Tėvo sprendimo, kuriuo jis jam perduoda Motiną („Na tai pasakyk Fransuazai, kad paruoštų tau didžiąją lovą, ir šiąnakt gulkis šalia jo"⁵).

6.

Fantazuoju apie tai, kas empiriškai neįmanoma: kad mūsų ištaros būtų pasakytos tuo pat metu: kad jos neitų paeiliui, lyg viena jų būtų priklausoma nuo kitos. Ištara negali būti dviguba (padalyta): jai tinka tik vienatinis blyksnis, kuriame susijungia dvi jėgos (būdamos atskirtos, nutolusios viena nuo kitos, jos nesukurtų nieko daugiau už įprastinį akordą)⁶. Mat vienatinis blyksnis įgyvendina nebūtą dalyką – jis pertraukia visas tarpusavio atitikimo paieškas. Mainai, dovanojimas, vagystė (vienintelės žinomos ekonomikos formos) kiekvienas savaip implikuoja heterogeniškus objektus ir atidėtą laiką: mano geismas atsiduria priešais kažką kita, be to, sandoriui įgyvendinti visada reikia laiko.⁷ Vienalaikė ištara įsteigia apykaitą, kurios modelis socialiniame gyvenime yra negirdėtas, nepamąstomas: nebūdama nei mainai, nei dovana, nei vagystė, mudviejų ištara, iškilusi kryžminėje ugnyje, žymi tokias išlaidas, kurios niekur daugiau nebenueina ir apie kurioms skirtas atsargas atsisako galvoti pati apykaitos bendrija; vienas per kitą mudu patenkame į absoliutaus materializmo sferą.

7.

Aš tave irgi duoda pradžią permainoms: senosios taisyklės nunyksta, viskas tampa galima – net ir šitai: aš galiu atsisakyti tave priimti.

Žodžiu, tai revoliucija, galbūt artima ir politiniam perversmui, mat tiek vienu, tiek kitu atveju aš fantazuoju apie absoliučią Naujybę: (mylintysis) reformizmas manęs nedomina****. Be to, lyg dar būtų negana paradoksų, ši gryniausioji Naujybė galiausiai yra ir labiausiai nudėvėtas stereotipas (dar vakar vakare Sagan pjesėje girdėjau sakant: kas antrą vakarą per televizorių tariama – aš tave myliu).

8.

– O jeigu aš neinterpretuočiau aš-tave-myliu? Jeigu neleisčiau ištarai pereiti į simptomatikos sritį?

– Prašom, bet už tai atsakote pats: argi nesate šimtąkart kalbėjęs apie tai, kokie nepakeliami yra meilės skausmai, kaip reikia iš jų išsilaisvinti? Jeigu norite „pasveikti", turite tikėti simptomais, o taip pat tuo, kad aš-tave-myliu yra vienas jų; reikia, reikia interpretuoti –­ tai yra, šiaip ar taip, nužeminti.

– Ką galų gale turėtume galvoti apie kančią? Kaip turėtume ją mąstyti, vertinti? Ar kančia būtinai yra blogio pusėje? Nejau meilės kančia kyla tik iš reaktyvaus, nužeminančio gydymo (reikia paklusti draudimui)?⁸ Ar įmanoma sukeisti vertinimo ženklus ir įsivaizduoti tragišką požiūrį į meilės kančią, tragiškai įtvirtintą aš-tave-myliu? O jeigu meilė (mylintysis) būtų užgimęs (perkeltas) po Aktyvumo ženklu?

9.

Taip iškyla kitas požiūris į aš-tave-myliu. Tai nėra simptomas – tai veiksmas. Aš tariu, idant tu atsakytum, o smulkmeniška atsakymo forma (jo raidė) įgis efektyviąją vertę, taps formuluote. Tad nepakanka to, kad kitas man atsakytų paprasčiausiu signifikatu, net jeigu jis pozityvus („aš tave irgi"): reikia, kad užklaustasis subjektas imtųsi formuluoti, ištartų mano jam siūlomą aš-tave-myliu: – Aš tave myliu, – sako Pelėjas. – Aš taip pat tave myliu, – sako Melisanda⁹.

Įsakmus Pelėjo prašymas (jeigu manysime, jog Melisandos atsakymas buvo būtent toks, kokio jis laukė, – tai tikėtina, nes vos tik jį gavęs, jis žūva) kyla iš mylinčiajam subjektui tenkančios būtinybės ne tik būti mylimam mainais, tai žinoti, būti tuo tikram ir taip toliau (visos šios operacijos neišeina už signifikato plotmės ribų), bet ir išgirsti tai sakant tokia pat teigiančia, tokia pat išbaigta, tokia pat artikuliuota forma kaip ir toji, kurią vartoja jis pats; aš noriu tiesiai šviesiai, pilnutinai, pažodžiui, be aplinkkelių gauti formuluotę, meilės žodžio archetipą: jokių sintaksinių gudrybių, jokių variacijų – tegu abu žodžiai susijungia į vientisą luitą, sutampa signifikantas į signifikantą (aš tave irgi būtų visiška holofrazės priešingybė); čia svarbus fizinis, kūniškas, lūpinis žodžio ištarimas: atverk lūpas ir leisk jam išlįsti (būk nepadorus). Aš beprotiškai trokštu būtent gauti žodį. Ar tai magiška, mitiška? Pabaisa, užkeiktas savuoju bjaurumu, myli Gražuolę; Gražuolė aiškiai nemyli Pabaisos, bet galų gale, kai jos širdis pavergiama (nesvarbu kuo; tarkime, kad tokį poveikį padaro jųdviejų su Pabaisa pokalbiai), ji ištaria magiškąjį žodį: „Aš jus myliu, Pabaisa"; ir tuojau pat, lydint ištaigingam arfos brūkšniui, pasirodo naujas subjektas¹⁰. Sakote, ši istorija archajiška? Štai jums dar viena: vienas žmogelis kenčia paliktas žmonos; jis nori, kad ji grįžtų, jis nori, –­­ o kaipgi kitaip, – kad ji jam pasakytų aš tave myliu, ir jis taip pat vejasi šį žodį; galiausiai ji jį ištaria – ir jis nualpsta: tai 1975-ųjų filmas. Arba dar vienas mitas: Skrajojantis olandas kla­joja ieškodamas žodžio; jeigu jam pavyks jį gauti (ištikimybės priesaikos pavidalu), jo klajonės baigsis (mitui svarbi ne ištikimybės empirika, o jos ištara, jos giesmė).

10.

Nepaprastas susitikimas (tarpininkaujant vokiečių kalbai): tas pats žodis (Bejahung) dviem teigimo formoms: viena, išskirta psichoanalizės, yra skirta nužeminti (pradinis vaiko teigimas turi būti paneigtas, idant rastųsi prieiga prie pasąmonės); kita, iškelta Nie­tzsche's, yra valios galiai pavidalas (be jokio psichologinio ar juolab socialinio matmens), skirtumo įvedimas; šio teigimo taip tampa nekaltas (jis apima reaktyvumą): tai amen.

Aš-tave-myliu yra aktyvus. Jis teigia save kaip jėgą prieš kitas jėgas. Kokias jėgas? Ogi tūkstančius pasaulio jėgų, kurios visos yra nužeminančios (mokslas, doksa, tikroviškumas, protas ir t. t.). Arba – prieš kalbą. Kaip kad amen yra kalbos paribyje, neturi nieko bendro su jos sistema, nuplėšia nuo jos „reaktyvųjį apdangalą", taip ir meilės ištara (aš-tave-myliu) laikosi sintaksės paribyje, mielai priima tautologiškumą (aš-tave-myliu reiškia aš-tave-myliu), bloškia šalin vergišką Frazės nuolankumą (tai tik holofrazė). Kaip ištara aš-tave-myliu nėra ženklas, bet eina prieš ženklus. Tas, kas nesako aš-tave-myliu (tas, kurio lūpomis aš-tave-myliu atsisako pereiti), yra pasmerktas skleisti pabirus, nepatikimus, abejotinus, šykščius meilės ženklus, jos požymius, jos „įrodymus": gestus, žvilgsnius, atodūsius, užuominas, elipses: jis priverstas leistis interpretuojamas; jį valdo reaktyvioji meilės ženklų instancija, jis yra ištremtas į vergišką kalbos pasaulį, nes nepasako visko (vergas yra tas, kurio liežuvis nupjautas, kuris gali kalbėti tik judesiais, išraiškomis, mimikomis).
Meilės „ženklai" maitina milžinišką reaktyviąją literatūrą: meilė yra reprezentuojama, pajungiama regimybių estetikai (galų gale meilės romanus juk rašo Apolonas). Kaip kontrženklas aš-tave-myliu yra Dionizo pusėje¹¹: kančia neneigiama (neneigiamas net skundas, pasišlykštėjimas, pagieža), tačiau per ištarą ji nėra interiorizuojama: sakyti (ir kartoti) aš-tave-myliu reiškia pašalinti reaktyvumą, išvaryti jį į kurčią ir liūdną pasaulį, kuriame karaliauja ženk­lai – šnekos vingiai (nors jų visiškai išvengti man niekad nepavyks).

Kaip ištara aš-tave-myliu priklauso eikvojimo sričiai. Tie, kurie trokšta šio žodžio ištarties (lyrikai, melagiai, klajokliai) yra Eikvojimo subjektai: jie švaisto žodį, lyg būtų įžūlu (niekšinga) ir pagalvoti, jog kažkur, kažkada jis galėtų būti susigrąžintas; jie yra kraštutiniame kalbos paribyje, ten, kur ji pati (nes kas gi dar galėtų tai padaryti?) susivokia, jog neturi jokių garantijų, jokios pastovios žemės po savo kojomis.

* Je t'aime (pranc. „aš tave myliu") – tai viena iš Barthes'o aprašytų mylinčiojo diskurso figūrų. Pasak Barthes'o, mylinčiojo diskurso figūra –­­ tai „besidarbuojantis įsimylėjėlis" (čia ir toliau žvaigždutėmis pažymėtos vertėjo pastabos, skaičiais – originalios vardinės autoriaus nuorodos su vertėjo paaiškinimais laužtiniuose skliaustuose).
** Lietuviškai, išsižadėjus sintetinių vertybių, turbūt pakaktų girdėti ir skaityti myliu-(tave).
¹ Nietzsche [cituojamas 1889 m. sausio 3 d. F. Nietzsche's, pasirašiusio Dionizu, laiškas C. Wagner – Ariadnei].
*** Performatyvai arba performatyviniai pasakymai – J. L. Austino terminas, nurodantis pasakymus, kuriais atliekamas veiksmas ar jo dalis (toks yra, pvz., pažadas, vardo suteikimas ir pan.).
² Lacan: apie ribinę situaciją ir holofrazę: le Séminaire, I [cituojamas J. Lacanas; holofrazė – tai žodis-frazė, kuris nepaaiškinamas gramatine logika, nes reikšmę įgyja tik tarpsubjektinėje situacijoje; terminas vartojamas apibūdinant, pavyzdžiui, vaikų kalbą].
³ Proust [epizodas iš M. Prousto romano „Prarasto laiko beieškant" pirmosios dalies „Svano pusėje"].
⁴ Rousseau [epizodas iš J.-J. Rousseau romano „Julija, arba Naujoji Eloiza"].
⁵ Proust [epizodas iš „Svano pusėje"].

⁶ Baudelaire, La mort des amants [įvaizdis, perimtas iš Ch. Baudelaire'o eilėraščio Meilužių mirtis: „Vieną vakarą, mistiškai rausvą ir mėlyną, / Susitiksim vienatiniam blyksnyje, / Lyg verksme ištęstam, netektim įkrautam"].
⁷ Klosowski [P. Klossowskis knygoje La Monnaie Vivante (Gyvoji valiuta) išplėtojo kritinę subjektyvumo ekonomikos, mainų malonumais arba tiesiog savimi koncepciją].
**** Reformizmas – įsitikinimas, jog visuomenės ekonominę, politinę ar kt. būklę reikia reformuoti palaipsniui.
⁸ Nietzsche [plg.: „Lig šiol virš žmonijos kybojęs prakeiksmas buvo ne kančia kaip tokia, bet kančios beprasmiškumas, – o asketiškasis idealas žmonijai pasiūlė prasmę! [...] visas kančias jis nušvietė kaltės perspektyvoje..."; On the Genealogy of Morals, vert. D. Smith, Oxford University Press, 2008, p. 136].
⁹ Pelléas: Pelėjas ir Melisanda, III veiksmas [C. Debussy opera. III veiksme prieš išvykdamas Pelėjas įkalbina Melisandą slapta susitikti prie šulinio; ten jiedu prisipažįsta meilėje, pasibučiuoja, ir Pelėjas žūva nuo juodu sekusio brolio, Melisandos vyro, rankos].
¹⁰ Ravel, Gražuolės ir Pabaisos pokalbiai, iš siuitos Mano motina žąsis.
¹¹ Nietzche [Dionizas yra viena pagrindinių figūrų Nietzsche's mąstyme, kur jis siejamas su gyvenimo ir viso jo chaotiškumo teigimu].

Vertė Paulius Javsas

Versta iš R. Barthes, Fragments d'un discours amoureux, Éditions du Seuil, 1977.