Rožė Jankevičiūtė

1925 05 03 - 2012 08 31

Rugpjūčio 31 d., eidama  88-uosius metus, mirė iškili prancūzų literatūros vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos garbės narė.
R. Jankevičiūtė gimė 1925 m. gegužės 3 d. Šiauliuose. 1954 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. 1945–1972 m. dirbo „Vagos“ leidykloje korektore, vėliau redaktore Verstinės literatūros redakcijoje, 1972–1979 m. Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje.
R. Jankevičiūtė – viena iš tų žmonių, kurie pokario metais klojo grožinės literatūros vertimo ir redagavimo pagrindus. 1945 m. pradėjusi dirbti ką tik įkurtoje Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje (1965 m. pavadintoje „Vaga“), daugiau kaip dvidešimt penkerius metus ji atidavė prancūzų literatūros redagavimui. Per jos rankas perėjo daugybė klasikos kūrinių (Stendhalio „Italų kronikos“, R. Rolland’o „Kola Brenjonas“, „Bethovenas“,  A. Prévost „Manona Lesko“ ir kt.), visa H. Perruchot biografinių romanų apie dailininkus serija.
Būdama nepaprastai darbšti, kantri ir geranoriška, dirbdama „Vagoje“ R. Jankevičiūtė negailėjo laiko jaunesniems kolegoms. Jos pamokų yra gavusios vertėjos ir redaktorės Irena Balčiūnienė, Auksė Mardosaitė, Gražina Zolubienė, Danguolė Kuisienė. Kabinetas, kur R. Jankevičiūtė dirbo kartu su Vyt. Petrausku ir Adomu Drukteniu, garsėjo kaip „Olimpas“ –  čia  kolegos eidavo konsultuotis pas „išminties bokštus“. Valdas Petrauskas, 1967 m. atėjęs į „Vagą“ ir patekęs į šį kambarį, vadina R. Jankevičiūtę savo „krikštamote“: dirbdamas drauge su redaktore prie A. Saint-Exupéry „Karo lakūno“ vertimo, jis suvokęs vertimo meno abėcėlę, pajutęs tikrą vertimo skonį, ir tai nulėmę jo pasirinkimą.
R. Jankevičiūtė į lietuvių kalbą išvertė daug reikšmingų prancūzų literatūros kūrinių: A. France’o „Silvestro Bonaro nusikaltimas“, „Pingvinų sala“, „Šių laikų istorija“, Ch. de Costero „Legenda apie Ulenšpygelį ir Lamę Gudzaką ir apie jų nuotykius, drąsius, linksmus, šlovingus Flandrijos šaly bei kitur“, V. Hugo „Žmogus, kuris juokiasi“, A. Camus „Maras“, J. Verne’o „Kapitono Granto vaikai“, J. Carrière’o „Mae vanagas“ ir kt. Kiekviena jos versta knyga –­ puiki vertimo meno mokykla. Dauguma R. Jankevičiūtės vertimų buvo ne kartą perleisti iš naujo, kaskart vertėjos atidžiai peržiūrėti ir gerokai patobulinti. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau bus išleistas ir paskutinis jos vertimas, George Sand „Lelija“, kurios kol kas tik ištrauką galėjome paskaityti „Metų“ žurnale.
Seniai žavėdamasi Rožės Jankevičiutės vertimais ir jausdama didelę pagarbą šiai vertėjai, asmeniškai su ja susipažinau tiktai prieš kelerius metus, kai įsikūrus Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai ją priėmėme į garbės narius. Iš tiesų mums buvo garbė turėti ją savo gretose. Rožė mielai lankėsi Sąjungos renginiuose, nuoširdžiai domėjosi Sąjungos veikla, perskaičiusi gerą vertimą nepamiršdavo pasakyti pagiriamojo žodžio kolegai. Kaip visada susigriebiame po laiko, jau žmogui išėjus, taip ir aš gailiuosi per mažai pasisėmusi iš šio tylaus ir gilaus išminties šaltinio. Bet dar lieka galimybė daug ko pasisemti iš jos verstų knygų. Talentinga ir intelektuali, Rožė stebino savo santūrumu ir kuklumu. Nemėgo kalbėti apie save, buvo dėmesinga kitam, visada žvali, ori,  tvirta, niekada nesiskundžianti. Tokią ją visada ir prisiminsime.

Diana Bučiūtė

Draugai