Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Nuo stulpelio Nr. 0208 iki šiauriausio Estijos taško

Įvairiose sąmoningose, ekologišką gyvenimą praktikuojančiose bendruomenėse turizmas vertinamas vis skeptiškiau. Venecija norėtų išmesti visus turistus iš savo gatvių, žmonės gėdinami dėl automobilių, lėktuvų išmetamųjų dujų, turizmas įvardijamas kaip dar viena vartojimo rūšis. Pateisinamas tik ėjimas pėsčiomis ar važiavimas dviračiu, kai dar surenki visas pakeliui rastas šiukšles. „Kalbame apie galingiausią mūsų laikų pramonę, jungiančią įvairius sektorius: transporto, infrastruktūros, statybų, metalurgijos, maisto etc. Visi šie sektoriai daugiau ar mažiau atsakingi už siaubingą aplinkos taršą bei klimato kaitą, kuri, priešingai nei viliasi daugelis, nebus lėta ar nuosekli“ (Toma Gudelytė, „Literatūra ir menas“, 2018 07 13).

Nors namie šiukšles rūšiuoju, stengiuosi nenaudoti vienkartinių indų, vaikščioju visiems iš paskos gesindama paliktas šviesas, gėdingai turiu pripažinti, jog mano mėgstamiausias keliavimo būdas – automobiliu.

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

Į mūsų kraštus užėjus tropinei vasarai, šiemet atostogauti pasirinkome šiaurės kryptį. Mintis nukakti nuo piečiausio Baltijos šalių taško Lietuvoje iki šiauriausio Estijoje kilo po vizito Londono knygų mugėje, kurioje visos trys Baltijos šalys šimtmečio proga tapo garbės viešniomis, o Latvija suskynė visus laurus. Dar ir dabar susitikusi ką nors iš literatūros lauko tik ir girdžiu: „Ak, kokia gera ta jūsų intraverto idėja! Oi, atsiprašau, ten buvo Latvija, ne Lietuva.“ Ne mažiau minčių sukėlė ir apsilankymas trijų Baltijos šalių simbolizmo parodoje „Laukinės sielos“ Paryžiaus Orsė muziejuje. Bet ar ne geriau apie kaimynus sužinoti iš pačių kaimynų nei aplinkkeliais – per Londoną ar Paryžių?

Žinoma, po savaitės kelionės daryti plačias išvadas per drąsu. Bet Lietuva juk mūsų šalies koncepcijoje buvo (ir, regis, tebėra) drąsi šalis.

Nors negalima lyginti, bet palyginkime: Estijos turizmo puslapio „Visit Estonia“ feisbuko paskyroje – daugiau nei 313 tūkst. lankytojų, „Lithuania: Real is beautiful“ – 68 tūkst.; instagramo paskyrose „Visit Estonia“ turi 48 tūkst. sekėjų, „Lithuania: Real is beautiful“ – 8,5 tūkstančio. Latvija yra per vidurį, bet arčiau Estijos nei Lietuvos. Be oficialių turizmo strategijų, Lietuva turi ir kitą – privačią, vieno žmogaus įkurtą iniciatyvą „We love Lithuania“. Interviu „Alfa.lt“ jos kūrėjas Simonas Rudaminas sako: „Kaip tik manau, kad pristatome Lietuvą, kokia ji yra. Kur benuvažiuosi, į kokį jos kampelį – miško kelią, prie jūros, upės, ežero, seno malūno ar dvaro – beužsuksi, ji yra graži.“ Ar man vienai atrodo, kad turizmo strategijos kartojasi, išskirdamos vizualų Lietuvos grožį? O juk jį dabar su įvairiomis programėlėmis ir filtrais padaryti dar lengviau. Dar kartą palyginkime – „We love Lithuania“ feisbuke seka 318 tūkst. žmonių.

Oficialiuose šalių pristatymuose ir nuotraukose visos trys šalys didžiuojasi beveik tais pačiais dalykais – tradicine dainų švente, nesibaigiančiais gamtos tyrais – miškais ir pelkėmis, išskirtiniais renginiais, pasiekimais kultūroje ar sporte, vietiniais patiekalais. Džiūgaujame, kad Nepriklausomybės dieną mūsų vėliavų spalvomis daug kur pasaulyje nušvito pastatai, visų valstybių nuotraukose raikoma duona. Būdami skirtingi ar įsivaizduodami, kad esame išskirtiniai, vis dėlto esame labai panašūs. Instagrame yra keletas profilių, skirtų visoms trims šalims („Baltictrend“, „Balticsinmyco­lours“, „Baltic nature“). Jeigu nepateikiamas koks nors išskirtinis objektas, dažnai net ir neatpažįsti, kuri šalis nuotraukoje pavaizduota. Knygoje „Trys lietuviškosios Europos“ Nerija Putinaitė rašo: „Baltijos šalių regioninė vienybė formavosi dar Lietuvai priklausant SSRS bei reiškėsi siekiu ištrūkti iš šios sąjungos (...). Buvo aiškiai suprantama, kad trims tai gali pavykti lengviau nei vienam. (...) Baltijos šalių vienybė susilpnėjo tuomet, kai pasirodė, jog įstojimui į ES šis bendradarbiavimas nėra lemiantis. (...) Neabejotina, kad tai nepanaikino trijų šalių bendradarbiavimo, tačiau jo pagrindas prarado pagrindinę prasmę.“

Instagramo paskyroje Estija sako esanti geriausiai išsaugota Šiaurės Europos paslaptis (the best kept secret of Northern Europe). Po šios trumpos kelionės aš su jais sutinku.

Kad mūsų turizmo strategijas aptarčiau išsamiau, reikėtų daugiau gilintis. Regis, neblogi filmukai, gal ir geri šūkiai, tikrai gražios nuotraukos, bet kažkas neveikia, ir tiek. Pereini Vilnių ir matai, kad turistų yra, viešbučiai statomi, kavinės keičiasi, gatvėse netrūksta įvairiakalbių žmonių, bet kodėl dažnas užsieniečio riktas yra „Ryga – Lietuvos sostinė“? Su Latvija esame painiojami taip dažnai, kad nė nestebina. Štai slovakai savo festivalio puslapyje pristatydami literatūros festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“ skliaustuose rašo: „Vilnius, Druskininkai (Latvija)“, nors pagrindinis festivalio koordinatorius mane puikiai pažįsta asmeniškai. Atvykusieji dažnai nusistebi: „Pas jus čia visai gražu.“ Tarsi turėtų būti negražu. Tarsi žmonės būtų a priori įsitikinę, kad atvykę į Lietuvą ras sovietinį palikimą, pilkus namus, liūdnus ir jokia užsienio kalba nekalbančius žmones. O atvyksta, ir prašom – daug jaunų, bendraujančių žmonių, jie sklandžiai kalba ne tik angliškai, bet dažnai ir kita užsienio kalba, gausu barų, kavinių ir restoranų įvairiausiam skoniui, laisvai prieinami ežerai, švarūs paplūdimiai, barokinė architektūra.

Lietuva turi gražią istoriją, iš kurios galima kurti įvairiausius mitus, tai kodėl tuo nesinaudojama? Todėl, kad mes, o ne latviai, esame tikrieji intravertai? Pagalvokite: ar tikri intravertai būtų sukūrę tokią puikią ekstravertišką literatūros sklaidos kampaniją, nepalikusią abejingų Londono knygų mugėje? Pastaruoju metu ėmiau stebėti Lietuvos finansinį gyvenimą truputį atidžiau ir supratau, kad labiausiai man ausį rėžęs žodžių junginys yra „pinigų įsisavinimas“. Žinoma, jeigu pinigų yra, būtų kvaila jų nepanaudoti, bet būtent žodis „panaudoti“ vartojamas retai, o „panaudoti pagal paskirtį“, regis, ir visai dingo. Nes „įsisavinti“ yra labai aiški užuomina apie pragmatišką ir nebūtinai teisingą tikslą. Kas nutiko šaliai, kuri pirmoji nešė vėliavą į nepriklausomybę, kuri yra greita surinkti tūkstančius gerbėjų kokioje nors pasipriešinimo akcijoje feisbuke, bet kuri niekaip nesugeba derinti žodžių ir veiklos, užkrėsti asmeninėmis idėjomis? Mes – kas? Individua­lūs rinkodarininkai? Tylūs kūrėjai ir darbininkai? Ar kiekvieną sykį turi kilti skandalas, kad būtų atkreiptas dėmesys ir kiltų judesys? „Drąsi Lietuva“ – skandalas, „Real is beautiful“ – skandalas, „Vilnius G-spot“ – vėl skandalas. Tai, kad reklama ištransliuota pasaulyje tūkstančius kartų, jau yra pasiekimas. Man tik pasirodė keista, jog kampanija skirta jaunimui (taip sakoma komunikacijos pranešime), o net dviejuose iš trijų vaizdo klipų rodoma, kaip jaunimas patiria susijaudinimą stebėdamas Vilniaus bažnyčias. Ar tai ne oksimoronas? Mano aštuoniolikmetis iš jokios savo kelionės neatsiunčia bažnyčių nuotraukų. Dažniausiai – pramoninius rajonus, dangoraižius ir griuvenas. Kita vertus, jam ši reklama patiko. Idėjų neužbaigtumo įspūdis Lietuvoje susidaro neretai: panašus jausmas ir dėl naujausio, smagaus Lietuvos turizmo projekto „Surink Lietuvą“. Keliaudamas po Lietuvą užsuki į turizmo centrus (TIC), bibliotekas ar muziejus, ten gali įsigyti to krašto magnetuką ir galiausiai susilipini ant šaldytuvo visą Lietuvą. Jau po trijų dienų magnetukų nebuvo likę daugelyje TIC’ų. Ne tik todėl, kad organizatoriai nesitikėjo tokios projekto sėkmės, bet ir todėl, kad lietuviai kaip prieš blokadą puolė magnetukus pirkti urmu. Jau praėjo pora mėnesių, bet situacija nesikeičia – nuolat pasirodo žinių, jog magnetukai vėl baigėsi.

Marko Rothko meno centras buvo pagrindinis mūsų tikslas Daugpilyje. M. Rothko laikomas amerikiečių menininku, o Daugpilyje (tuo metu Dvinske, Rusijos imperijos mieste) gyveno iki jam suėjo dešimt. Latvija šį dešimties metų gyvenimo Daugpilyje faktą puikiai panaudojo. Pirmas centro aukštas skirtas M. Rothko gyvenimo, jo šeimos ir miesto istorijai, skaitmeniniams jo darbams ir keliems originalams, kurių ekspozicija keičiama kas penkeri metai ir saugoma kaip popiežius. Kitoje pirmojo aukšto dalyje – Latvijos tarptautinės keramikos bienalės darbai. Antrame aukšte – iki rugsėjo pradžios veiksianti paroda „100 Latvijos mene“, kurioje – daugiau nei 70 Latvijos menininkų darbų. Visos laikinos parodos keičiamos kas trys mėnesiai.

Būna, kad į Lietuvą atvykstantys žmonės pavydžiai prisimena: o juk Lietuvoje gimė Jacques’as Lipchi­tzas, jūs turite Joną Meką, Mariją Gimbutas. Tad vis pagalvoju, ar mes pakankamai tuo džiaugiamės ir didžiuojamės. Apie tai, kad skulptorius J. Lipchitzas gimė ir gyveno Druskininkuose, o vėliau, iki išvykdamas Paryžiun, ir Vilniuje, sužinojau prieš keletą metų, kai vienas iš „Poetinio Druskininkų rudens“ dalyvių su ašara aky paprašė palydėti iki skulptoriaus muziejaus Druskininkuose. Su M. Gimbutas darbais ir pasiekimais susipažinau vykdydama projektą „Skaitome Vilnių“. Kaip manote, ar pakankamai Lietuvoje pagerbtas J. Mekas, įvairiose šalyse vis dar dalyvaujantis savo parodų atidarymuose, diskusijose? Vėl panaršau socialinius tinklus ir randu, kad feisbuko puslapyje Jono Meko vizualiųjų menų centras turi 1,5 tūkst. sekėjų, palyginkime: M. Rothko centras – 8 tūkstančius.

Šalių sostinių nusprendėme vengti – ir todėl, kad jau esame ten ne kartą buvę, ir todėl, kad didieji miestai turi panašumų. Aš, kaip „netikra“ patriotė, paklausta, kuri Baltijos šalių sostinė gražiausia, visada atsakau, kad nežinau, visos skirtingos, visos savaip gražios, bet Vilnių myliu labiausiai.

Tartu yra UNESCO literatūros miestas, tačiau išorinių literatūros ženklų nepastebėjau. Galbūt pritrūkom laiko tiems ženklams pastebėti, o užeiti į privačius knygynus buvo per vėlu. Vakare nutūpėme viename iš jaukių jaunimo barų. Atėjus vietų nebuvo, tad viena kompanija tiesiog pakvietė prisijungti. Kompanija akademinė – studentai ir dėstytojai, tad greit ėmėme diskutuoti įvairiais klausimais. Garsiai pasibaisėjau ant Tartu namo fasadų likusiais pjautuvo ir kūjo ženklais. Tartu universiteto dėstytojas neatmenamu vardu pasakė, kad jam irgi nepatinka, bet juk tai esąs paveldas ir toks paveldo komisijos sprendimas. Iškart prisiminiau mūsų paveldo komisijas bei jų sprendimus daug jautresniais miesto architektūros paveldo klausimais: Jokūbo bažnyčios Vilniuje sukišimą į stiklinę dėželę, Misionierių bažnyčios apstatymą, nuolatinį aikščių restauravimą, kuris dažniausiai panašus į griovimą, o ne taisymą, rajono miestelių gatvių tvarkymą drastiškai išraunant visus medžius, lyg visa, kas žalia, neštų kokį užkratą.

Iš savo vaikystės kelionių pamenu Peipaus ežerą, tuo metu žinojome kitą jo pavadinimą – Čiudo. Ten ir pasukome. Per sentikių gyvenamus kaimus, palei pat ežero pakrantę, važiavau išsižiojusi. Dabar galvoju, kad šituos 50 kilometrų reikia nueiti pėsčiomis, stabtelint prie kiekvieno namuko ir vis priartėjant prie ežero, kuris mainėsi prie kiekvieno kaimo: tai nendrėmis apaugęs žvejybinio vandens telkinys, tai smėlėta pakrantė ir jūrinė ramybė. Žmonės gyvena savo gyvenimą, augina svogūnus, kuriuos čia pat ant gatvės lupa ir džiovina, verda arbatą samovaruose, siuva sijonus iš medžiagų skiaučių. Atkarpa šiaurėn nuo Varnjos taip ir vadinasi – Svogūnų kelias (Sibula tee). Neatrodo, kad tas gyvenimas kito: jis teka taip, kaip tekėjo prieš keturias ar dvi dešimtis metų. Nesugebėjau to gyvenimo fotografuoti. Tokios autentikos jau seniai nemačiau, ja norisi tiesiog mėgautis. Nejaukiai ten jautiesi su technologijomis, tarsi mintum ant ką tik išvalyto kilimo grįžęs po vasarinių Vilniaus liūčių. Svogūnų kelio gyvenvietės – Varnja, Kolkja, Kasepė – liko kaip sapne. Užfiksavau tik kelias bažnyčias, Peipaus ežero veidus ir gėlynuose skendintį seną raudoną žiguliuką.

Rytų Estijoje estiškai nelabai kas kalba, o Narvoje, trečiame pagal dydį Estijos mieste, gyvena tik keturi procentai estų. Apsistojome centre, bet jausmas – lyg Karoliniškėse. It nebūtų jokio senamiesčio. Tvarkinga upės pakrantė, didžiulė pilis, bet išnėręs iš už aptrupėjusio blokinio penkiaaukščio ir atsidūręs prieš miesto rotušę stabteli iš netikėtumo. Panašiai buvo ir Narva Jeesū, kurortiniame mieste. Nors žalias, jūra palei gat­ves, bet akis badė tarybinė griūvanti architektūra, iš kavinių sklido rusiški šlageriai. Įtariu, įspūdį dar stipriai nuslopina vasaros žaluma. Jeigu būtų žiema ar pilkas ruduo, turbūt verktų iš skausmo širdis. Kai užlipi į Narvos pilies kiemą, kitoje upės pusėje esanti Ivangorodo pilis atrodo kaip jos tęsinys. Į galvą ateina mintis, kad vėliavos – vienoje pusėje Estijos ir ES, kitoje Rusijos – turi ryškią simbolinę prasmę.

ES skyrė pinigų sutvarkyti upės krantinėms abiejose pusėse. Narva gavo 830 tūkst. dolerių, Ivangorodas – 1,2 mln., tačiau Narvos krantinė tapo beveik aštuoniskart ilgesnė nei Ivangorodo. Kodėl? „Tai lėmė reljefo skirtumai“, – sako Ivangorodo valdžia. „Sisteminiai dalykai ir truputis korupcijos“, – aiškina Narvos valdžia („The New York Times“, 2017 11 09). Narvos rusai žiūri rusišką TV, palaiko V. Putino nacionalizmą, tačiau gyventi Rusijoje nenori. Po Ukrainos įvykių daug kas baimingai klausė: ar Narvoje nepasikartos Krymo scenarijus? Tokią galimybę Narvos meras griežtai neigia. Negana to, rusai masiškai perka butus Narvoje – dėl geresnių medicinos priežiūros paslaugų ir kitų buitinių dalykų. 2016-aisiais Narvoje pastatytas bronzinis paminklas Estijos šachmatų didmeistriui Pauliui Keresui. Matyt, neatsitiktinai. Narvos estai jaučiasi mažytės figūros šachmatų partijoje, kurią žaidžia didžiosios pasaulio politikos jėgos. Kita vertus, supranti, jog Narvos likimas svarbus ne tik patiems estams, bet ir mums su broliais latviais.

Važiuodami tuo rytiniu kraštu vis sutikdavome kitą lietuvių porą. Manau, tokie susitikimai akivaizdžiai parodo, jog informacijos ieškojome ten pat – „Visit Estonia“, „Sibula tee“, Estijos dvarų puslapiuose, tad ir keliai natūraliai susipynė. Technologinį pranašumą prieš mus turi abi šalys: Latvija sukūrė mobiliąją programėlę su žemėlapiu, pasiūlančio arčiausiai esančią įdomią vietą su nuotraukomis ir aprašymais, kavinių, nakvynių. Tą patį gali rasti ir Estijos puslapyje „Visit Estonia“. Automobiliu keliaujame daug – ir ne tik Lietuvoje. Būtent ženklinimas yra viena didžiausių mūsų problemų: nuolat tenka informacijos ir kelių ieškoti „Google“, nuorodų trūksta ne tik į tokius rečiau lankomus objektus kaip piliakalniai, bet ir į dvarus ar dvarvietes.

Iš Narvos į Vynistu važiavome palei jūrą ir jos skardžius: dvarų šioje vietovėje, regis, kiekviename kilometre. Užmečiau akį į Estijos dvarų žemėlapį – panašu, kad jais nuberta visa šalis. Purtsės kaime užėjome į visiškai atstatytą pilaitę ir nusipirkome čia pat jaunų vyrų gaminamo alaus, supilto į mažiukus, tarsi vaistų, buteliukus išskirtinėse pakuotėse. Paskui paaiškėjo, kad jų alaus galima įsigyti ir Lietuvoje, nors visa gamykla – vienas garažas ir du jauni vyrai.

Vynistu – Estijos kaimas Baltijos jūros pakrantėje, Lahemos nacionaliniame parke. Jame gyvena kiek per šimtą žmonių, visus namus gali apeiti ir suskaičiuoti per dešimt minučių. Ir štai tame kaime yra prieplauka, meno galerija buvusiame žuvies apdirbimo pastate, teat­ro salė ir viešbutis. Meno galerija – tai tikrai meno, ne tautodailės. Ją atidarė čia gimęs, buvęs Estijos užsienio reikalų ministras Jaanas Manitski. Eksponuojami Konrado Mägi’o, Kristjano Raudo, Lindos Kits-Mägi, Jusso Piho, Peeto Areno, Leonhardo Lapino originalūs darbai, Eduardui Wiiraltui skirta visa salė. Iš viso per 600 darbų, nuolat atnaujinama ekspozicija. Vasaros vakarais į teatro ir koncertų pasirodymus čia susirenka ypač stilinga publika. Kai bandau įsivaizduoti vaiką, gimusį Vynistu ir atvykusi į Taliną studijuoti, spėju, kad joks vietinis jaunuolis neperspjaus jo žiniomis apie Estijos dailininkus.

Rumu – pati keisčiausia vieta su karjere nuskendusiais namais, nuo kurių šokinėjama vandenin. Šalia yra NATO karinė bazė, iš kurios vienas po kito kilo lėktuvai. Su vientisu maudymosi kostiumėliu, be makiažo čia buvau visiška išsišokėlė. Merginos, viena už kitą lieknesnėm talijom, ir vyrukai su bicepsais lyg iš reklamų. Ir kaip vienoje vietoje susirenka tokia... vizualiai vientisa draugija? Jaučiausi kaip iš Rubenso paveikslo užklydusi į madų šou Tvigi laikais, tiesiai ant podiumo. Nuplaukiau iki namo vidury karjero, pasižiūrėjau į vidų, nupurtė šaltis. O vanduo – nekaltos smaragdinės spalvos. Ramybė, lyg nieko niekada čia nenutikę ir viskas taip turi būti. Susimokėjome po tris eurus už įvažiavimą, bet ir dabar nesu tikra, ar ten viskas legalu. Kažkur skaičiau, kad prieš metus ar dvejus šokdamas nuo tų griuvėsių nuskendo jaunas vyras. Nusiunčiau vaikui nuotraukas, jis man atrašė: „Eeeeeeina saaaaau, kaip kietai! Čia Estijoje taip???“ Panašaus atsiliepimo sulaukė ir įrašas feisbuke: matyt, tokiomis vietomis, ne miškais ir pelkėmis, galime būti išskirtiniai.

Hapsalu likau nepatenkinta tik paplūdimiu – kur smėlis, kur švarutėlė Baltijos jūra? Žolės, žolių salos, pilna paukščių – kuo toliau brendi, tuo stiprėja įspūdis, kad maudaisi užpelkėjusiame Mosėdžio karjere. Visą pusdienį praleidau bimbinėdama po muziejus – Ilonos Wikland, Astridos Lindgren knygų dailininkės; čia gyvenusių švedų istorijos; Evaldo Okaso; traukinių. Ir pats miestelis lyg muziejus – su didžiule viduramžių pilimi, mediniais raižiniais išpuoštais namukais, vyresniu „jaunimu“, kuriems bent iki dvyliktos dirbantys barai pataikauja ABBA dainomis.

Atgal važiuojant išsireikalavau pabraidyti Saulkrastėje. Jūra, smėlis ir erdvė. Nors vanduo, tvyrant nenormaliam tropiniam karščiui, buvo netikėtai šaltas, braidžiojau ir braidžiojau pirmyn atgal. Esame išlepinti lietuviškų ir latviškų Baltijos pakrančių. Viena iš lietuvių bambėjimo temų yra trumpas mūsų jūros krantas. Tačiau tai, kad jis – ištisas paplūdimys, pamirštame.

O tai pats šimtmetis? Lauktuvių parvežėme trispalvių estiškų šokoladų – puikus sprendimas. Juk neveši šalikų, kojinių ar marškinėlių su trispalve. Veši ko nors, kas ir simboliška, ir praktiška. O dar ir skanūs tie šokoladai. Pasikartojome grįžę namo žodžius, kuriuos išmokome per kelionę – suskaičiavome bene trisdešimt. Negaliu pasakyti, kaip jie liko galvoje: užsukam į mois, ar šiltas vesi, šitas juga visai nusekęs.

Kelionė po 2,5 tūkst. km baigėsi ne Vilniuje, ne namie, kaip planuota, o Kabelių pasienio užkardoje. Jau antrą kelionės dieną sulaukėme skambučio, jog piečiausią tašką pasiekėme pažeidę tvarką. Nesvarbu, kad buvome įrašyti į sąrašą asmenų, galinčių lankytis Lietuvos ir Baltarusijos pasienio ruože. Norint prieiti iki sieną skiriančių stulpelių, reikia dar specialesnių leidimų, apie kuriuos neužteko nuovokos pasidomėti, tad sekmadienį porą valandų sėdėjome Kabelių užkardoje pasirašinėdami pasiaiškinimus ir nuolankiai atgailaudami. Tad jeigu kada sumanytumėte pasiekti piečiausiąjį Lietuvos tašką, pažymėtą stulpeliu Nr. 0208, pirmiausia pasirūpinkite būtinais leidimais.

Šiauriausiam taškui leidimų nereikia. O iki jo – begalė Lietuvos, Latvijos ir Estijos stebuklų, vertų pamatyti nepaisant turizmo strategijų.

Pranešimas skaitytas forume „Šiaurės vasara“, Biržuose, 2018 m. rugpjūčio 19 d.


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 20:12:04)
Draugai