Lėtai privažiuoja šiukšlių sunkvežimis, ilgai įkyriai pypsi. Lubos baltos, oras kiek vėsokas, nes oda pašiurpusi dėl atidaryto balkono. Šeštadienis, galva dar karšta ir atrodo dar sunki nuo beveik dvylika valandų trukusios kūno mirties. Sunkvežimis su milžiniškomis žnyplėmis prisliūkina prie konteinerio ir efektingai įsiurbia apmusijusias šiukšles į priekabą. Jos krenta vienos kitas suslėgdamos, dalindamosi surūgusio pieno ir dulkių kvapais. Greitai atsikėlusi išbėgu į lauką, nes suprantu, kad ką tik išmečiau kai ką brangaus. Neatsimenu, kas tai, bet laiptais beveik nuoga išlekiu į kiemą ir matau, kaip lėtai sunkvežimis juda gatve. Ant žemės mėtosi kelios iškandžiotos arbūzų išnaros ir dulkėti beformiai aviečių jogurto indeliai. Nespėjau. Bet juk aš taip seniai nenešiau šiukšlių...
Šįkart atsibundu iš tikrųjų, randu tik vieną šlepetę ir lyg luošys nukrypuoju išsivirti kavos.
Autobuse šalia manęs sėdinti moteris pamato, kad skaitau knygą, ir iš krepšio išsitraukia žurnalą. Straipsnis vadinasi „Išskirtinė patalynė".
Nei iš šio, nei iš to prisimenu, kad Vilnius ne mano miestas. Praėjo tiek laiko, ir aš lyg pamišusios katės išrausta gėlė nebeprisimenu savo gimtojo vazono. Bet ta nesvarumo būsena, aplinkos matymas lyg per turisto fotoaparato objektyvą išlieka. Blykst.
Savanorių prospekte yra prekybos centras, kur prie kasininkių visada stoviniuoja vyras storu atsikišusiu pilvu ir vandeningom akim. Jis akylai stebi apsiperkančius žmones, per prievartą sukrauna jiems prekes į maišą, prieidamas taip arti, kad sulaužo visas miestietiško atstumo taisykles. Bet tai ne darbuotojas, tik kiek sutrikęs šiam pasauly vyriškis. Vieną kartą teko matyti, kaip moteris jam į gigantišką delną įdavė vanilinių ledų puodelį, turbūt norėjo pralinksminti. Tas pašoko, konvulsiškai moterį suspaudė ir laikė pradingusią tarp pilvo riebalų gal 10 sekundžių. Ji pradėjo muistytis, baisiausiai išsigando ir nėrė palikusi savo pirkinių krepšį. Jeigu čia būtų kaimas, toks žmogus būtų visų draugas, kviečiamas vardu, o mieste jis kelia grėsmę ir nepasitikėjimą. Žmonės pasimetę, nes iš žinių reportažų žino, kad bet kada gali būti apvogti, išprievartauti ir aptaškyti kraujais.
Nežinia, kas atsitinka žmonėms gyvenime, kad jų smegenyse lieka tik keli padriki sakiniai, kuriuos gali išskiemenuoti, užmiršę, kas yra, kas buvo ir iš kur atėjo. Lyg praradę gravitaciją. Neaišku, ar tai atsilikėliai nuo gimimo, ar gyvenimo suluošinti protai. Jie tyliai egzistuoja šalia ir nuolatos stebindami tampa kai kurių sostinės rajonų vaiduokliais.
Jei tenka atsidurti Naujamiestyje, o kartais ir centre, galima pamatyti žilą senučiukę rožiniais sportbačiais, ilgu nudriskusiu sijonu ir ryškiai raudona skara. Ji būtinai kalbės tik apie mafiją, politikų nužudytus giminaičius ir korumpuotą Lietuvą. Kumšteliai suspausti, gyslos vos nesproginėja ant kaklo. Jei aplinkui nebus žmonių, nuo jos istorijos nepabėgs bent dulkėti balandžiai, stulpai su pamestų šuniukų skelbimais ar pravažiuojantis autobusas. Kiekvieną dieną.
Moters raudona skarute analogų čia nemaža. Vienoje greitojo maisto užkandinių miesto centre galima pastebėti nuolat ten sėdinčią pagyvenusią moterį, kalbančią su gretimo staliuko kėde. Jei įsiklausai, gali išgirsti, kad „kitaicai užgrobs Lietuvą" ir panašių klejonių. Pardavėjos kartais priei­na pasiklausyti, bet tik palydi pavargusiu mamos žvilgsniu, pakinkuoja galvas, žinodamos, kad neverta kviesti apsaugos, nes tai labai ilgai užtrunka. O moteris turi tiek energijos, kiek penkiolikmetė sportininkė ir beveik kiekvieną dieną ateina į užkandinę kaip į darbą. Skelbti savo beprotybės esmės.
Žinoma, ne vien seni žmonės keisti ar praradę protą lemtingame Vilniaus užkampyje. Jei pažvelgtume į žmones kaip į kitą rūšį, pastebėtume daug nenormalumų, kurie tampa natūralūs dėl savo dažnumo. Pavyzdžiui, centrinis prospektas pilnas savimi nebepasitikinčių vidutinio amžiaus vyrų, kurie nužiūrinėja jaunų mergaičių džinsinių šortukų nepaslėptas šlaunis ir dievaižin ką galvoja. Tam labai tinka tamsūs akiniai nuo saulės. Kai tos mergaitės paauga, lyg žąselės pradeda keistai krypuoti, apsisiaučia tigro kailio imitacijomis, o kai kurios, atrodo, net sumaišo kosmetiką su guašu (?). Jeigu ne, nusiaubia močiutės garderobą ir išsiskuta pusę galvos. Atrodo, ekscentriškas kunigaikštis Vilgaudas ar Lukiškių aikštės benamis Vitas su milžinišku veltūnu yra tik lašas šito keisto, greito ir niekam neįveikiamo sostinės gyvenimo jūroje. Tarsi neturėtum nieko savo, už ko pasilaikyti, kad tavęs neįtrauktų kažkokie savastį naikinančio stiliaus verpetai. O gal uraganai.
Turistai vis stengiasi čia užfiksuoti Rytų Europos egzotiką, o vilniečiai bando kurti Vakarų įvaizdžius ir tampa panašūs į juodaodį, prie San Marko aikštės pardavinėjantį „Versace" rankinę už dvylika eurų. Visi čia tokie gyvenimo žinovai, niekad neatsigręžia, nes žino, ko nori ir ką gãli gauti. O gal skuba užsitikrinti, kad viską žino, suvokdami, jog neįmanoma pagrįsti jokio teiginio. Ir sušmėkščios išimčių jūros, kurios nuplaus kiekvieną konstantą nesugrąžinamai, kaip namų šeimininkė dėmes nuo keraminės plytelės. Bet didesnis miestas visada smagus, jei nevaidini, kad ką nors žinai, ir leidiesi nustebinamas kiekvienos įdomesnės šaligatvio šiukšlės. Ir prarandi bet kokį statusą, principą, nuomonę, ir niekam nebeįdomu su tavimi ginčytis. Turbūt kitų akyse tai irgi nenormalu.
Kurį laiką tekdavo užeiti į vieną vaistinę. Žmonių ne tiek jau ir daug, atmosfera sterili, beveik priešmirtinė, tik kartais tyloje sugurgia vandens aparatas, skirtas palengvinti čia pat sučiaumotų tablečių kelionę stemple. Bet dažniau jis gurgia nuo atlekiančių gatvės vaikų. Purvinais labdaryno rūbais ir tamsiomis nuo nešvarumų rankomis jie vis sėlindavo prie automato atsigerti ir pasilaistyti šaltu vandeniu. Mačiau, kaip vaistininkės nerimdavo, bet nedrįsdavo išvyti tų padaužų. Iš pradžių jie pasirodydavo gan dažnai, tačiau paskui netikėtai pradingo. Galbūt sulaukė priekaištų iš apsauginių. Tačiau visai neseniai praeidama pastebėjau kelis vaikus vėl įsmunkančius į vaistinę. Sustojau ir stebėjau, kaip jie lėtai prieina prie vaistininkių ir iš popierinių maišelių ant prekystalių iškrato dvi krūveles šokoladinių saldainių. Pardavėjos žiūri į saldainius ir nieko nesupranta, o vaikai apsigręžia ir nieko nepasakę pabėga. Graži dovana, ypač kai supranti, kad tokių vaikų niekas nemoko su vadovėliu rankoj, kas yra gėris.
Daugiau tų padaužų nebesutikau, o gal jie ateidavo, kai nematydavau. Tik važiuodama troleibusais nebesusigūždavau prisėdus gatvės berniūkščiams. Baimė virsta pykčiu.
Kartais pagalvoju: gal šitas miestas toks keistas visai ne dėl savo savasties. Gal tai tiesiog didelė masė laimingų, nelaimingų ir nuolat besistengiančių kuo nors tapti žmonių, atvažiavusių čia dėl kokios nors keistos paskalos apie aukso puodą, kuris tiesiog mėtosi ant šaligatvių. Visi tokie nesuvokiami, neprieinami, nes patys nebežino, kaip atrasti save dar originalesnius ir įdomesnius.

**
Jau kelias savaites užmiegu mintyse rašydama tekstus, leisdama kiekvienai idėjai amžiams pasilikti tos nakties stingulyje. Kiek jų tamsoje prisikaupė, vienas Dievas težino. Ryte nieko nebeprisimenu, bet vis atrodo, kad tai buvo kas nors prasmingo. Gal kas nors, susijęs su konteinerin išmesta brangenybe, kurią šiąnakt sapnavau.
Keista, kaip darbas gali taip ištrinti ištisus mėnesius ir nuraminti, lyg arklį nuo pasaulio pažinimo apsaugantys akidangčiai. Lyg paskutinės smiltelės pigiam kiniškam smėlio laikrody išsibaigia studentiškos odisėjos, manifestai apie kalnų vertimus, paskui gal tik stumtelėjimus. O nerimas vis dėlto lieka, sustingsta ir išsipučia, kaip sodos injekciją gavęs varškėtis. Viskas taip nereikšminga, tik klaviatūros tarškėjimas ir orą tarkuojantis ventiliatorius, diena po dienos, pamirštant ne tik atsakymą, bet ir klausimą, ką visa tai turėjo reikšti, iriantis neišvengiamos beprotybės salon, prisijungiant prie sostinės klubo.