Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė. Patrakę Markuso Rodunerio vertimai

Pokalbis su Markusu prasidėjo Leipcige, kur jis kovą pristatė savo išverstą Ievos Simonaitytės romaną „Vilnius Karalius“, tęsėsi Vilniuje, paskui ir Štralene, kur dabar galynėjasi su Rimanto Kmitos romanu „Pietinia kronikas“. Su vertėju kalbėjomės apie tai, kodėl pasirinko versti Karalių šeimos epą, kaip sekėsi vokietinti lietuvininkų kalbą, apie aistrą šnekai ir profesinius žaidimus.

 

 

Tavo išverstą Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“ Lietuvos kultūros institutas pristatė šių metų Leipcigo knygų mugėje. Kodėl pasirodė svarbu jį išversti skaitantiems vokiškai?

Prieš gerą dešimtmetį pasirinkau romaną kreipdamasis dėl vienos labai solidžios stipendijos, nes tokios apimties literatūros vertimai be rimtos paramos dienos šviesos tikrai neišvystų. Žinoma, pagrindinis kriterijus visada yra teksto, kūrinio kokybė. „Vilius Karalius“ – svarbiausias ir giliausias I. Simonaitytės romanas, jis man pasirodė nė kiek nepasenęs. Manau, knyga vokiečiams turėtų būti įdomi ir svarbi, nes aprašo valstiečių gyvenimą tuometinės Vokietijos imperijos pakraštyje. Tačiau ne taip, kaip kai kas gali tikėtis – ne kaip kaimo idilę, o su visomis žmogiškomis, bent iš dalies universaliomis pragarmėmis. Romanas padės vokiečiams suprasti specifinę vieno jiems priklausiusių regionų kultūrą – tiek tautiniu aspektu, nes tautinė tapatybė ten, kiek supratau, buvo ne tokia vienalytė kaip kai kam norėtųsi ją parodyti, tiek religiniu – kalbu apie specifinį surinkimininkų požiūrį į tikėjimą ir gyvenimą. Manau, toks romano aspektas tam tikra prasme šiuolaikiškas, ypač kai vis daugiau žmonių, pavyzdžiui, ir aš, turi daugialypę tautinę – o gal šio žodžio išvis nenaudoti? – tapatybę.

 

Esi minėjęs, kad „Vilių Karalių“ išvertei į kiek senstelėjusią vokiečių kalbą ir net gimtakalbiams teks pasukti galvas dėl šiandien rečiau vartojamų ar apskritai nebevartojamų žodžių. Tau teko imtis savotiškos kalbinės archeologijos. Ar buvo sudėtinga rasti ir parinkti tinkamiausius žodžius? Kaip nuspręsdavai, kad kažkuris konkretus žodis ir yra tas, kurio reikia?

Specialiai kalbos archeologija neužsiėmiau, nes tada tekstas pasirodytų pasenęs, o to tikrai nesiekiau. Tačiau knygoje daug dialogų, todėl kyla pavojus pereiti į pernelyg šiuolaikišką šnekamąją kalbą. Dėl to teko neretai tikslintis, ar pasirinkti žodžiai knygoje aprašomo veiksmo metu jau buvo vartojami. Taip atsirado ir keletas žodžių, kurių, turiu pripažinti, ir pats nežinojau, bet kurie buvo būdingi tų laikų vokiečių, o ypač Rytprūsių, kalboje. Manau, pasielgiau teisingai ir pagrįstai, nes I. Simonaitytė gyvenimą Mažojoje Lietuvoje aprašo labai detaliai ir net ne visiems lietuviams žinomais žodžiais, o tokių lietuvininkų vartotų žodžių ar posakių, kurių knygoje apstu, pakeitimas kokiais modernesniais vien tik tam, kad visi suprastų, mano manymu, būtų nepadorus. O padorumas surinkimininkams buvo viena pagrindinių vertybių! Dėl sprendimo, kuris žodis tinkamesnis, pasitardavau ir su redaktoriumi Rolandu Begenatu. Jis dabar gyvena Lietuvoje, o jo protėviai kaip tik buvo vokiškai kalbantys surinkimininkai. Jis visą tą prarastą pasaulį pažinojo nuo pat mažens, nors pats ir neužaugo Klaipėdos krašte.

 

Aptarkime kitus romano aspektus. Pristatydamas „Vilių Karalių“ vokiečių skaitytojams pavadinai jį moterų literatūra. Kodėl?

Nors knyga pavadinta vyriško herojaus vardu ir pavarde, iš tiesų net ir apie patį Vilių Karalių daugiausia pasakojama iš moterų perspektyvos. Tai pasirodė įdomu ne tik man, bet ir leidėjui Danieliui Sägesserui, kuris iš dalies kaltas dėl tokio mano pasakymo. Be to, visos romane veikiančios moterys, mano manymu, labai stiprios, mažai tesijaučia to mūsuose gan įprasto graudenimo. Būtų verta ir labai įdomu nagrinėti šį tekstą iš feministinės perspektyvos, o gal jau taip buvo padaryta, tik aš praleidau pro akis.

 

Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotraukos
Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotraukos

 

Lietuvoje „Vilių Karalių“ skaito moksleiviai – romanas įtrauktas į rekomenduojamos literatūros sąrašus 9–10 klasėms. Kaip manai, ar 15–16 metų jaunuoliai pajėgūs suprasti plačius kultūrinius ir socialinius romano kontekstus ir nutylėjimus?

Tokio amžiaus paaugliai tikrai pajėgūs skaityti šią knygą. Šešiolikmetis ar šešiolik­metė I. Simonaitytės knygoje mato ir supranta kitus dalykus nei suaugę skaitytojai. Tai ir yra gerų knygų privalumas: kai skaitai kelis kartus per gyvenimą, vis randi naujų matymo kampų. Be to, dalyje knygos kalbama apie jaunuolių, ne daug vyresnių nei dabartiniai gimnazistai, gyvenimą.

 

Tavo sąskaitoje solidūs Jurgos Ivanauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus, Jurgio Kunčino, Balio Sruogos, Dalios Staponkutės, Alvydo Šlepiko ir kitų autorių tekstų vertimai. Kokie didžiausi iššūkiai verčiant literatūrą iš lietuvių į vokiečių kalbą?

Šie iššūkiai ne tokie jau skirtingi nei verčiant iš įvairių kalbų. Lietuvių kalba man neatrodo tokia egzotinė, kad kiltų labai didelių kliūčių perteikti lietuvišką tekstą vokiškai. Iššūkių daugiau konkrečiame kūrinyje. Kiekviena knyga – ir prozos, ir poezijos – turi savo vidinį ritmą, kuris gali būti svarbus ir kurį pageidautina perteikti. Yra tam tikrų specifinių problemų, kylančių iš lietuvių ar vokiečių kalbos ypatybių, pavyzdžiui, mažybinės žodžių formos yra dažnai vartojamos lietuvių kalboje, o bendrinėje vokiečių kalboje vengtinos.

 

Verti ir iš lietuvių, ir iš latvių kalbos. Ar įžvelgi panašumų arba skirtumų tarp Lietuvos ir Latvijos literatūros? Kokių?

Mano žvilgsnis labai fragmentiškas. Latvijoje, regis, patrakęs 10 dešimtmetis irgi labai populiarus. Tai įrodo neseniai ir lietuviškai pasirodžiusi Janio Juonevo knyga „Jelgava 1994“, kurią slapta svajoju išversti į vokiečių kalbą, jei kas neužbėgs už akių.

 

Svajonė išversti J. Juonevo knygą ką tik tapo ne tokia jau slapta, ir tikiuosi, kad niekas tavęs neaplenks. Ką dabar verti? Kaip ši ar šios knygos pateko į tavo rankas?

Visu tempu verčiu Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ į šnekamąją vokiečių kalbą. Romaną norėjau išversti nuo pat pradžių. Per keletą bendravimo metų Rimantas jau tapo ir geru draugu, ir bendradarbiu, o mūsų bendras Pedro Lenzo knygos „Čia aš Varatarius“ vertimas į šnekamąją šiaulietišką kalbą prisidėjo prie Rimanto romano atsiradimo. Tad futbolo ar regbio kamuolys grąžinamas į šveicarų pusę. Labai džiaugčiausi, jei atsirastų Šveicarijos leidėjas, norintis išleisti „Pietinia kronikas“ vertimą į šnekamąją šveicarų vokiečių kalbą.

 

Pedro Lenzo bestselerio „Čia aš Varatarius“ vertimas buvo bene ryškiausias Šveicarijos literatūros pasirodymas Lietuvoje. O daugiau? Nemanai, kad Šveicarijos literatūra mums menkokai pažįstama? Kuriuos šveicarų literatūros kūrinius rekomenduotum išversti į lietuvių kalbą?

Jis turbūt buvo toks ryškus, nes ši knyga, kaip ir „Pie­tinia kronikas“, labai patraukli ir įvairiausiais būdais aktyviai išreklamuota. Prie jos populiarumo labai prisidėjo Antano Gluskino baruose vaidintas spektaklis. Šveicarų literatūra, manau, dėl dosnaus Šveicarijos kultūros fondo „Pro Helvetia“ rėmimo Lietuvoje neblogai žinoma – tiems, kurie ja domisi. Be abejo, yra mano mėgstamų tėvynainių, kaip antai Arno Camenischas, kurių vieną ar kitą knygą dar norėčiau matyti išleistą ir lietuviškai. Be to, nereikia pamiršti, jog Šveicarijoje rašoma ne vien vokiškai. Vienas didesnių stabdžių, kad Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, nedaug mėgstančių rizikuoti leidyklų, o Lietuvoje dargi toji rizika dėl daug mažesnio skaitytojų skaičiaus turbūt gerokai didesnė.
Bet nesinori užbaigti pesimistine gaida. Manau, vienu ar kitu būdu geros knygos tikrai ras kelią pas Lietuvos skaitytoją. Išsiduosiu, jog kartu su Rimantu taip pat turime šiokių tokių minčių ateičiai.


Pokalbį su M. Roduneriu galima pamatyti čia

 

Draugai