Rytis Radavičius. Atvirukai iš Kubos (II)

Jau supratau, kad nieko nebus iš lankytinų Havanos vietų sąrašo. Į didesnes galerijas eiti būtų per didelė prabanga, kai aplinkui tiek gyvenimo, o į baletą nueiti nespėjam. Nors norėčiau, bet nepasigendu, mūzos atlaidžiai šypsosi ir užleidžia vietą charitėms. Sėdžiu uosto kavinės terasoje, anapus įlankos ant uolos baltuoja pilis, dieną ji atrodo grėsmingiau. Žiūriu į raibuliuojantį vandenį ir klausausi, kaip muzikantai groja senas kubietiškas melodijas, vidurdienį lankytojų nedaug. Muzikantų džiaugsmui, kai kurias dainas atpažįstu, jos iš Buena Vista Social Club. Norėjau užsukti į žymųjį klubą, bet mano naujieji draugai tik pasijuokė, ten taip viskas suturistinta, o įėjimas kainuoja 40 dolerių, sako, eisim į įdomesnius klubus. Už du espresso sumoku 6 dolerius. Perku cigarus ir dairausi po suvenyrų kiemelį. Ten vienoje parduotuvėlėje dirba graži keturiasdešimtmetė moteris, kurios vardas Krupskaja, ji turi seserį vardu Nadežda. Prisimenu raudonąjį teroristą Iljyčių „Šakalą“ Ramírezą Sánchezą ir jo brolius Vladimirą ir Leniną. Man patinka mano vardas, – sugluminta mano šypsenos sako ji. Šeimos restoranėlyje už keleto žingsnių suvalgau puikiai iškeptą šviežią viščiuką su ryžiais ir daržovėm už 2 dolerius. Jį rekomenduoja šalia esančios galerijos dailininkas. Havanoje dauguma galerijų veikia kaip mažos menininkų bendrijos, jas pasikeisdami prižiūri menininkai, kurių darbai ten eksponuojami. Galerijų durys ir langai praviri, dažnai pamatysi viduje dirbantį dailininką, kuris mielai aprodys darbus ir apie juos papasakos. Šiuolaikiniame Kubos mene stipri XX a. kubiečių dailės meistrų – Wilfredo Lamo, Eduardo Abelos, Fidelio Ponce de Leóno, Cundo Bermúdezo, Antonio Gattorno – įtaka. Bet tai ne mėgdžiojimas, o tąsa, jaunesnei kubiečių menininkų kartai idėjų netrūksta. Kaip netrūksta ir ryškių spalvų, lengvo naivumo ir nuoširdumo. Sprendžiant iš matytų paveikslų bei skulptūrų, Kuboje meninės saviraiškos laisvė nebuvo taip smarkiai ribojama, kaip Sovietų Sąjungoje, nebuvo reikalo, menininkai statyti komunizmo netrukdo, jiems rūpi tik jų menas, na, dar vynas ir moterys. Viename senamiesčio kiemelyje siena dekoruota nedidelėm keramikinėm plytelėm-skulptūrėlėm. Čia įsikūrusios skulptoriaus Tomàso Núñezo dirbtuvės ir galerija. Dauguma galerijų užėmusios senus pastatus, menui tinka. Plaza Vieja Vaizduojamųjų menų vystymo centras užima visus keturių aukštų kolonijinius rūmus su didžiuliu vidiniu kiemu ir aukštom lubom. Čia vyksta jaunų menininkų Yoao Hojas & Donis Llago paroda „Juego de Roles“ („Vaidmenų žaidimas“), jos tema anaiptol ne kubietiška. Jeigu įvairaus storumo kabelius su smulkiais laideliais viduje supjaustysi skersai maždaug centimetro ilgio gabalėliais ir sudėliosi iš jų tikslų Niujorko žemėlapį, paaiškės, kad Amerikos valdžia per penkerius metus klausėsi 200 000 000 savo piliečių pokalbių ir visoje šalyje yra 30 000 000 stebėjimo kamerų, Kubai nėra ko lygintis. Iš tokių pat kabelio gabalėlių sudėlioti ir kitų miestų žemėlapiai, we are all wired.

Autoriaus nuotraukos

Pusantros valandos stovėdamas eilėje prie, kaip sako vietiniai, geriausios Havanoje kavos, susipažįstu su amerikietėm studentėm, žydaitės iš Niujorko ir Los Andželo. Jau nebėra sunku atskrist į Kubą, – pasakoja, – yra truputėlis popierizmo, bet paplanavus įmanoma. Fiksuoja jus ten visus, keliaujančius į priešo salą, – gąsdinu, – paskui stipendijas atims ir darbo neduos. Jos nieko nebijo, ką tik buvo nusitrenkusios į pietų pakrantę, apsistojo Trinidade, miestelyje už trijų šimtų kilometrų nuo Havanos. Tai viena iš Kubos grožybių, jį pastatė iš cukraus praturtėję pirkliai, nedaug kas ten pasikeitę nuo XIX a. pabaigos. Pasidžiaugiam, kad spėjom apsidairyti čia, kol dar neprasidėjo totalinė finansinė-turistinė invazija. Nors ir nebespėjau paspausti rankos Fideliui, – sakau. Palinkim vieni kitiems linksmų kelionių po pasaulį, aš lieku gerti kavos ir rašyti penkių atvirukų su Kubos meistrų paveikslais. Rašydamas įsivaizduoju, ką dabar veikia tie penki adresatai, tokie skirtingi, nežinantys apie vienas kito egzistavimą, toks sutapimas. Nueina tik vienas, tropikų čigonė, beveik po dviejų mėnesių, kad ir kaip būtų keista – į Niujorką, Víctoro Manuelio Garcíos Valdéso „Gitana Tropical“. Vienas į Londoną ir trys į Lietuvą dar eina, turbūt jau per amžius pakeliui. Parašęs palieku atvirukus išsiųsti Hemingway’aus mėgtame viešbutyje „Ambos Mundos“, nepadėjo. Tada lėtai vaikštinėjam ir gurkšnojam alų vietinių pilnam bare. Tavo kuprinėje iš tolo kvepia šviežiai sumalta kava, – sako Ahn. Jos gėlėta suknelė plaikstosi aplink lygias rudas kojas.

Jis žino mūsų ateitį, savo kompanijai mane pristato vienas mano naujųjų draugų. Osnielis – klasikinis pietų macho, gerai sudėtas, taisyklingų veido bruožų, tatuiruotas, rūpestingas, barzdotas, ilgais plaukais, giliom rudai žaliom akim. Ką manai apie Fidelį, – paklausė jis manęs, kai paryčiais sėdėjom jo draugės name, didžiuliame kambaryje su kolonom, aukštom lubom ir gipso lipdiniais. Janet tėvai diplomatai, dirba Venesueloj, ji baigė literatūrą ir užsiima nuoma. Ar jūs galit laisvai keliauti, ar galit laisvai sakyti, ką norite, ar galit laisvai nusipirkti reikalingų daiktų, ar tvarkinga Kubos transporto sistema, ar kubietiškas pesas yra laisvai konvertuojama valiuta, ar daug kubiečių liktų čia, jeigu galėtų išvažiuoti į laisvojo pasaulio šalis, štai ką aš manau apie Fidelį, – atsakiau, o jis susimąstęs tylėjo. Dabar sėdim nuošaliame Havanos klube, „Bertolt Brecht“, vienas niekaip neatrasčiau. Klubas pusiau dekadentiškas, pusiau pietietiškas. Pavėlavom kokią valandą, bet kubietiškos muzikos koncertas dar neprasidėjęs. Tuo tarpu skamba įrašai, salsa ir guarača, šokančių nedaug, geriausiai šoka vyresnių juodaodžių pora. Per pertrauką nueinu į barą nupirkt alaus. Ar ne tu ten taip gerai šokai? – klausiu vyro už baro su virėjo kepuraite, jis spokso į mane ir vaidina nesuprantantį, paskui išsišiepia, šoko jis, su savo seserim. Po koncerto jie vėl išeina šokti. Dabar tu, – stumia jis mane prie savo sesers. Šiaip netaip iškankinu vieną dainą, mus skiria beviltiška praraja. Osnielis pasisiūlo mane pamokyti. Kartoju judesius, bet suvokiu, kad šitą muziką reikia šokti iš vidaus, ji turi būti kraujyje. Tienes que tenerlo en tu sangre, – šaukiu Osnieliui grožėdamasis, kaip mūsų merginos šoka reggeaton, lanksčių jų kūnų dalys juda atskirai viena nuo kitos, jas jungia akimirkų gijos. Vidurnaktį visi pėsčiomis einam pas Osnielį ir Janet. Žiūriu į mūsų merginas ir sakau, kad šokantis žmogus pasikeičia, visi tie vudu transiniai šokiai. Jo, – atsako Gab­rielis, – pasikeičia, čia kaip seksas ar grojimas būgnais, ne veltui kartais tai būna vieno ritualo dalys. Gabrielis pakabintų bet ką, jis neaukštas, smulkus, retais plaukais, bet jo šelmiškose akyse moterys skęsta. Užkalbina vieną porelę, pusiau lesbietę ir visai žydrą, šnekučiuojam, geriam romą, pro šalį klubais pravingiuoja moteris vyrišku veidu. Žymiausias Havanos transseksualas, – sako man Gabrielis. Tikrai laisvės sala, –­ juokiuosi. Jis jau susižvejojo pusiau lesbietės telefono numerį ir susitarė susitikti, ji tik pusiau, mirkteli man. Pas Janet ir Osnielį gaudom triušį, žaidžiam stalo tenisą, rūkom cigarus ir jointus, sugriūnam kas kur paryčiais.

Kubietiškumu vis dėlto galima užsikrėsti, – sakau Ahn. Ji vietnamietė, gyvena Havanoje jau septynerius metus, mokosi biochemijos. Mes ant jos namo stogo šokam, gurkšnojam viskį, rūkom cigarus. Nuostabaus grožio jos pirštai sustingsta mano rankoje, paskui vėl sukasi naktiniame Havanos danguje. Ahn dalijasi butu su vokiete, atvažiavusia į Kubą pasavanoriauti ir pailsėti nuo vokiškos tvarkos. Pia yra iš Rytų Vokietijos, mes abu mėgstam Berlyną ir šaipomės iš kubietiškos revoliucijos likučių. Ji pusę metų mokys Havanos universiteto studentus vokiečių kalbos, o pati mokysis ispanų, tiksliau, kubietiškos ispanų, nes skirtumų pasitaiko nemažų. Ahn šoka reggeaton taip pat gerai kaip jos draugės kubietės. Ji labiau kubietė negu tikros kubietės, – išsišiepia jos buvęs draugas, dabar šiaip draugas, marokietis Hamza. China, – erzina jis Ahn. Čia ją dažnai vadina kine, čia visos azijietės yra kinės, Kuboje humoro jausmas pernelyg sveikas, čia susimaišę per daug tautų ir rasių, kad žmonės įsižeidinėtų dėl akivaizdžių skirtumų, pietietiškas atlaidumas ir lengvumas irgi užkrečiamas. Ar čia būna galutinai buvusių, klausiu savęs, linguodamas į šalis ir šlubčiodamas į ritmą. Priešais mus kabo iš viršaus dylantis mėnulis ir naktinės Havanos šviesos, kažkur apačioje Capablancos šachmatų klubas ir Hemingway’aus barai, tolumoje už El Malecon juoduoja Atlantas. Mes laimingi, klausomės ispaniškų dainų, rūkom hašišą, nesėkmingai mėginam sustabdyti laiką ir sakom, kad niekada nepamiršim šio vakaro.

Duslus pokštelėjimas kaip trūkusio raištelio, suskausta per silpnai, kad būtų kas nors rimta, todėl pirma mintis – apie plyšusį sportbatį, tik koja žemiau kelio. Prisimenu neišvengiamybę graikiškų dramų siužetuose. Susipažinau su jais per futbolą, todėl negalėjau atsisakyti kvietimo. Osnielis, Rafaelis, Gabrielis ir kiti keliskart per savaitę universiteto stadione žaidžia mėgėjų turnyruose penki prieš penkis. Labai norėjo, kad žaisčiau jų komandoje. Rungtynių vidurys, apsisuku, bėgu į puolimą ir likimas kala į blauzdą, negelbsti joks apšilimas ir kasdien nueiti, nubėgti, nuplaukti kilometrai. Ligoninėje šalimais dirba Osnielio bičiulis, keli skambučiai ir mane greitai apžiūri jaunas gydytojas. Nieko baisaus, sako, nutrūko dalis raumens, gal pusė, ne Achilo sausgyslė, po mėnesio kito susijungs. Ką sakė, – klausia draugai, kai išeinu. Išrašė žolės, ledo ir poilsio, – atsakau. Dar išrašė kelis vaistus, paaiškėja, kad vaistai Kuboje kainuoja centus. Gabrielis žino, kur galima gauti bet ką, pakeliui stabtelim nusipirkti vaistų ir įpūsti. Grįžtam pas Osnielį, jie nusiminę labiau už mane. Rytoj anksti ryte esame susitarę važiuot į dviejų dienų žygį. Jie priklauso grupei, kuri kartą per mėnesį pasirenka maršrutą vis kitoje Kubos vietoje ir dieną dvi keliauja pėsčiomis arba dviračiais. Rytoj numatyta kelionė į kalnus salos viduryje. Osnielis kas valandą keičia ledą ir primena gerti vaistus, gal galėsi, sako. Negaliu negalėti, jei tiek daug pastangų įdėta, – atsakau, kai jis pusę penkių ryto atneša kavos ir ledo.

Iki Havanos pakraščio važiuojam įprastais miesto autobusais, švinta, dar vėsoka, kažkas ratu pasiunčia butelį romo. Užmiesčio aikštelėje susitinkam su kitais žygio dalyviais ir visi kartu persėdam į įdomesnę transporto priemonę. Tai senas sunkvežimis, kurio plastikiniu tentu dengtoje priekaboje išilgai išdėstyti mediniai suolai, kubietiškas tarpmiestinis taksi. Aikštelėje jų stovi keliolika, važiuojančių skirtingomis kryptimis. Šalimais pagyvenusios moterys pardavinėja sumuštinius, sausainius, vandenį ir cigarus. Nusigavę iki atokios priekalnių gyvenvietės, toliau keliaujam pėsčiomis. Velkuosi būrio gale, stengiuos neatsilikti, Rafaelis neša mano palapinę, kartkartėm sustojam pailsėti. Como estas, – vis žvilgčioja per petį Osnielis. Sugebėsiu, – atsakau, nieko baisaus, tik po tokios mankštos koja gis keliais mėnesiais ilgiau. 40 kilomet­rų per dvi dienas, iš pradžių gyvenvietėm, asfaltuotais keliais, paskui takeliais ir džiunglių takais, kur kelią kartais reikia prasikapoti mačetėmis. Supamės ant lianų, karstomės akmenuotais šlaitais, vingiuotais takeliais kylam į kalną, vaizdai to verti, paskui vėl leidžiamės į džiungles. Priėję pasirinktą stovyklavietę šokinėjam nuo uolų į kalnų upės vandenį, lendam po šaltu kriokliu, čia vanduo toks švarus, kad galima gerti, sako mūsų grupės biochemikai. Per paskutines kelias valandas matėme tik vieną varganą sodybą, kur su keliom vištom ir bananmedžiais gyvena medžio anglis pardavinėjanti šeima. Mūsų būrio vadas, aukštas sportiškas penkiasdešimtmetis vyras, valandėlę su jais pasišneka ir palieka vaikams kelis pakelius sausainių. Jis eina su ramentu, vėžys, išoperuota koja, nors juda greičiau už daugelį sveikų. Bet pasitikėjimo nekelia, per daug lengvai viską gauna ir visur patenka, ir šitoj kelionėj mus keliskart sustabdė kažkokios tarnybos. Daug kas iš grupės klausinėja apie Lietuvą, mūsų patirtį atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos ir grįžimą į rinkos ekonomiką. Naktimis prie laužų taip pat būna visokių karštų diskusijų, o Kuba vis dėlto dar totalitarinė valstybė. Atsargiai, – sakau saviškiams, – prisimenu tą skvarbų saugumiečio žvilgsnį iš vaikystės. Mes irgi įtariam, – atsako jie, kai sutemus pavalgę sėdim prie laužo. Apačioje čiurlena upė, ką tik praėjo trumpas tropikų lietus, o dangus švyti nuo žvaigždžių. Ryte išsimaudom ir sukam atgal, per kitą pusę iki to paties kelio, kur susistabdom kubietišką tarpmiestinį taksi, Havaną pasiekiam sutemus. Parsiradęs į viešbutį atsijungiu devynioms valandoms.

Puedo fumar? – klausiu policijos seržanto. Rūkyk, – atsako jis, pastumdamas metalinį dangtelį vietoj peleninės ir dviem pirštais maigydamas vos gyvo kompiuterio klaviatūrą. Stambus pagyvenęs negras žino, kur Lietuva, jaunystėje mokėsi policinio meno Čekoslovakijoj. Už viską jis dėkingas Fideliui, Fidelis jam viską davė, Fidelis yra jo amžinas vadas. Rusiškai Fidelis jo neišmokė, angliškai irgi. Ir rašyt be klaidų neišmokė. Paima vieną mano pasiūlytų cigarilių, paguodai įteikia man du didelius skanius cigarus ir toliau rašo savo raportą. Šįkart likimas pataikė man į paširdžius. Paskutinis vakaras, rytoj išskrendu į kanadietišką žiemą. Pasakoju jam savo istoriją. Po pasivaikščiojimo senosios Havanos gatvelėmis ir cigarų užpirkimo kelionei grįžtu į savo viešbutį: įkristi į vandenyną ir persirengti vakarui. Mėgstu keliauti kaip vietiniai, buvo mintis apie taksi, nes ta koja, bet if in Rome, do as Romans do, geriau nusipirkti cigarų ir romo, tokie turistiniai skaičiavimai. Išlipus iš autobuso kažko trūksta, laikiau kuprinę rankoje, priešais save, nepaleidau iš akių, profai, – sakau, – net užtrauktuką užsegė, svarbu geras reginys, pilnas autobusas, karšta, vienu metu kažkas šalia susibarė, moteris pradėjo rėkt ant šalia stovinčio vyro, jį stumdyt, o paskui kaip niekur nieko išlipo, su ja išlipo daugiau žmonių. Si, – sako seržantas, – puede ser, užsirūko ir spausdina toliau: pavogta piniginė-užrašų knygelė, brangi dovana, tokių nebegamina, rasti neįmanoma, šviesiai rudos spalvos, banko kortelės, vairuotojo pažymėjimas, 70 turistinių pesų (tik šituos pasiims, įsiterpia, visa kita išmes), kelionės patogumai dviem mėnesiams, futbolas ir bėgiojimas pusmečiui, dvejų metų kelionių užrašai, sutiktų žmonių vardai, barai, klubai ir kavinės tolimuose miestuose, knygų ir grupių pavadinimai, Mile High klubo pažymėjimas, telefonai, el. pašto adresai, dalis praeities prisiminimų, bandymai sutaupyt kelis dolerius taksi, išvis bandymai kažką sutaupyt, paskutinis vakaras su draugais Havanoj, paskutinės jėgos, džiaugsmo anestetikai, vandenyno spalvos. O kartu – visas per tuos dvejus metus atsitikęs šūdas, į paviršių išplaukęs praeities purvas, nesusipratimai, nerimas, šaltis, nesėkmės, nereikalingi įsitikinimai – sako man amerikietis rašytojas Niujorko kavinėje, kur stovi pirmas į Ameriką atvežtas espresso aparatas, ir trenkia delnu į stalą. Viską į reikiamas vietas sustatantis garsas. Susitikom pažįstamo dailininko parodos atidaryme ir ilgai kalbėjom apie knygas ir filmus. Dustinas rašo scenarijus ir mėgsta staigius siužeto vingius. Norėčiau sužinoti, kas atsitiko visa tai perėmusiam, – priduria, – gera drama išeitų. Sugalvok pats, kas jam atsitiko, –­ atsakau, – gyvenimui labiau tinka serialai. Depends on a life, – susimąsto jis, stebėdamas praeivius. Eisim paklausyti Bacho Malonės bažnyčioje.