Salman Rushdie. Tiesa, melas ir literatūra

„Jis iškėlė hipotezę, kad lyčių yra daugiau negu dvi, tiesą sakant, kad kiekvienas žmogus – unikali lytis...“ Salman Rushdie. „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“. Rūtos Kačkutės knygos skirtukas. gn nuotrauka

„Ar pakvaišai? Visai išprotėjai? – princo Halo klausia Falstafas Šekspyro dramoje „Henrikas IV“. – Negi tiesa jau nebėra tiesa?“ Pokšto esmė – jis smarkiai apsimelavęs ir princas netrukus tai atskleis.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kai, rodos, taikiniu tapo pati tikrovė, veidmainišką Falstafo tiesos sampratą perėmė daugelis galingų lyderių. Trijose šalyse, kuriose gyvenau, – Indijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV, – savanaudiškos melagystės nuolat pristatomos kaip faktai, o patikimesni informacijos šaltiniai sumenkinami iki „pramanytų naujienų“. Tačiau dezinformacijos upę užtvenkti mėginantys tikrumo gynėjai naiviai ilgisi aukso amžiaus, kai tiesa buvo neginčytina bei visuotinė, ir nesusimąstydami ragina grįžti prie šios palaimingos vienybės.
Tačiau tiesa visada buvo ginčytina. Studijuodamas istoriją Kembridže sužinojau, jog kai kurie dalykai yra „elementarūs faktai“ – pavyzdžiui, nepaneigiama, kad Hastingso mūšis įvyko 1066 m., o Amerikos nepriklausomybės deklaracija pasirašyta 1776 m. liepos 4-ąją. Bet istorinio fakto sukūrimas – tai kokios nors reikšmės priskyrimas įvykiui. Julijus Cezaris peržengė Rubikoną – tai istorinis faktas. Bet nei šią upę peržengę kiti žmonės, nei jų veiksmai istorijos nedomina. Šia prasme visi kiti persikėlimai per Rubikoną nėra faktai. Fakto prasmę dažnai pakeičia ir bėgantis laikas. Britų imperijos laikais 1857-ųjų karinis konfliktas buvo žinomas kaip Indijos maištas (Sipajų sukilimas) – pasipriešinimas teisėtai valdžiai, todėl įvykio pavadinimas ir jo traktuotė reiškė indų nusikaltimą. Tačiau šiandien Indijos istorikai tą patį įvykį vadina šalies atgimimu – tai visiškai kitas faktas, žymintis visai kitą dalyką. Praeitis nuolat peržiūrima dabartiniu žvilgsniu.
Vis dėlto esama tiesos teiginyje, kad XIX a. Vakaruose buvo gana plačiai sutariama dėl tikrovės pobūdžio. Didieji to meto rašytojai (Gustave’as Flaubert’as, George Eliot, Edith Wharton) ir jų skaitytojai sutarė dėl tikrumo prigimties – tai buvo realistinių romanų epochos pamatas. Tačiau šis konsensusas neįmanomas be tam tikrų išimčių. Jis apėmė tik viduriniąją klasę ir tik baltuosius. Kolonizuotų tautų ar rasinių mažumų perspektyvos, regėjusios kitokį pasaulį nei buržuazinė realybė, pavaizduota knygose „Nekaltybės amžius“, „Midlmarčas“ ar „Ponia Bovari“, – ištrintos iš naratyvo. Kai kurie reikšmingi visuotiniai reiškiniai taip pat išstumti nuošalėn. Jane Austen kūryboje beveik neužsimenama apie Napoleono karus, o milžiniškame Charleso Dickenso palikime tik netiesiogiai patvirtinama Britų imperijos egzistencija.
XX a. milžiniški socialiniai pokyčiai sunaikino ankstesnio amžiaus konsensusą – senasis požiūris į realybę pasirodė esantis iliuzija. Iš pradžių kai kurie žinomi rašytojai mėgino kintančią tikrovę fiksuoti rea­listinio romano įrankiais (Thomo Manno „Bundenbrokai“ ar Junichiro Tanizakio „Makiokos seserys)“, bet pamažu šis žanras darėsi vis problemiškesnis. Tokie rašytojai kaip Franzas Kafka, Ralphas Ellisonas ar Gabrielis García Márquezas ėmėsi kurti keistesnius, siurrealistiškesnius tekstus, magiškai atskleisdami tiesą akivaizdžios netiesos būdu ir formuodami naujo tipo tikrovę.
Kaip rašytojas, manau, kad subyrėjusi senoji tikrovės harmonija dabar tapo reikšmingiausia tikrove ir kad pasaulis geriausiai gali būti paaiškintas prieštaringais ir nederančiais pasakojimais. Tokios nedermės pavyzdžius matome Kašmyre, Vidurio Rytuose ir varžybose tarp pažangios Amerikos ir Trumpistano. Taip pat manau, kad šio naujo, ginčytino, poleminio požiūrio į tikrumą pasekmės labai veikia literatūrą – negalime ar bent jau neturėtume apsimesti, kad taip nėra. Tikiu, jog balsų įvairovė gydo viešąjį diskursą, praturtina mūsų literatūras ir atveria sudėtingesnį pasaulio vaizdą.
Tačiau dabar susiduriu su galvosūkiu. Kaip galime teigti, kad šiuolaikinė realybė daugiasluoksnė, suskeldėjusi, trupanti, ir kartu tvirtinti, jog realybė yra labai konkreti, nepaneigiama esamų dalykų seka – ją reikia ginti nuo nesamų dalykų, kuriuos skelbia, tarkim, Indijoje Nanendros Modi’o administracija, „Brexit“ komanda Jungtinėje Karalystėje ar Amerikos prezidentas?
Kaip kovoti su tamsiąja interneto puse, ta paraleline visata, kurioje koegzistuoja vertinga informacija ir visiškas šlamštas – vienodai reikšmingi ir neatskiriami? Kaip pasipriešinti erozijai, skatinančiai visuomenę nepasitikėti „elementariais faktais“, moksliniais faktais, įrodytais faktais, pavyzdžiui, apie klimato kaitą ar skiepus vaikams? Kaip kovoti su demagogais politikoje, kurie, kaip ir visi autoritarai, siekia paminti tikėjimą įrodymais ir savo rinkėjams teigia: „Netikėkit niekuo, tik manimi, nes aš esu tiesa“? Ką mums daryti? Ir koks šiuo atveju galėtų būti meno, ypač literatūros, vaidmuo?
Nevaidinsiu, kad žinau neginčijamą atsakymą. Tačiau manau, jog visuomenei priimtina tiesos samprata visuomet gimsta per ginčą, taigi turime geriau pasirengti, kad tą ginčą laimėtume. Demokratija nėra mandagi. Dažnai ji rėkauja turgaus aikštėje. Turime įsitraukti į ginčą, jei norime jį laimėti. Rašytojai turėtų atgaivinti skaitytojų tikėjimą faktiniais įrodymais grindžiama diskusija ir imtis to, kas literatūrai sekasi geriausiai – formuoti rašytojo ir skaitytojo suvokimą apie tai, kas yra tikra. Nesiūlau atkurti siauros, ribotos XIX a. vienovės. Šiuolaikinėje literatūroje man labiau patinka platesnis, polemiškas visuomenės vaizdas. Bet kai skaitome neblogą ar net pačią mėgstamiausią knygą, pajuntame pritarimą joje vaizduojamam gyvenimui. Taip, sakome, štai tokie mes esame, štai taip elgiamės vienas su kitu, tai tiesa. Gal būtent taip literatūra labiausiai ir gali pasitarnauti. Šiais radikalių nesutarimų laikais ji leidžia žmonėms sutarti dėl didžiosios konstantos – žmogaus prigimties. Pradėkime nuo to.
Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių autoriai, priskirti Trümmerliteratur („griuvėsių literatūrai“), siekė atkurti kalbą, kurią, kaip ir pačią šalį, buvo užnuodijęs nacizmas. Jie suprato, kad realybė, tiesa ir nauja kalba turi būti atstatytos nuo pamatų, kaip ir subombarduoti miestai. Manau, galime pasimokyti iš jų pavyzdžio. Šiandien vėl, nors ir dėl kitų priežasčių, stovime tarp tiesos griuvėsių. Būtent mes – rašytojai, mąstytojai, žurnalistai, filosofai – turime bandyti atstatyti savo skaitytojų tikėjimą tikrove, tikėjimą tiesa. Tam reikia atnaujinti kalbą – nuo pačių pamatų.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė
„The New Yorker“, 2018-05-31