Užmigti amžinai, žolėj tarytum lopšyje,
Kaip kūdikystės palaimingame sapne,
Kuomet dienovidy skambėjo
Džiaugsmingos vyturėlių trelės,
Girdėjos tik: 
„Užmik, užmik!“ 

O tviskantys visom spalvom vabzdžių sparneliai
Plazdeno žieduose tarsi ugnelės,
Šnabždėjo medžiai dyvinai
Liūliuodami mane tenai,
Užsupdami, ir tik:
„Užmik, užmik!“

Kaip aukso vilnys tos alėjos tolo,
Į jaukų prieglobstį mane viliojo,
Po gluosnių kasomis laukai gimtieji
Svarino varpas, man šnarėjo,
Kuždėjo tik:
„Užmik, užmik!“

Dmitrijus Merežkovskis, „Užmik“, 1884. Iš rusų kalbos vertė Marijus Šidlauskas

 

Rusų rašytojo ir poeto Dmitrijaus Merežkovskio eilėraštis „Užmik“ – labai instrumentiškas simbolistinis kūrinys, persmelktas ankstyvo rudens nuotaikų, kuomet jau nostalgiškai atsigręžiama į praeitį. Netgi eilėraščio grafinis piešinys primena išskrendančių gervių trikampius... Posmai vienas kitą papildo. Kaip leitmotyvas vaikystės patirčiai (lopšys, įstabūs vabzdžių sparnelių raštai) skamba „užmik“ – intraversijos simbolis, atsigręžimas į savastį. Eilėraštyje ryškus rudens leitmotyvas, vis dėlto jame apstu erdvės laisvai interpretacijai – intraversiją galima įžvelgti ir kaip vaikiško džiaugsmo šaltinį ar dar kitaip.

Rugpjūtis ir rugsėjis. Jau patys pavadinimai sako, kad svarbiausi šiame laikotarpyje yra rugiai, iš kurių kepama duona. Dabar duona Lietuvoje kepama iš kviečių, rugių, o anksčiau, prispaudus nepritekliui – net iš miežių. Rugiai, kviečiai, miežiai priklauso miglinių (Poaceae) šeimai ir Lietuvoje auginami nuo seniausių laikų. Duona buvo ir viso naujojo derliaus simbolis, o rugpjūtis ir rugsėjis – apskritai derliaus nuėmimo metas. Šviečiant dar gana šiltai rugsėjo saulei, tarp nukastų bulvienojų jau pradeda draikytis voratinkliai ir dvelkti lengva netvarka. Nuėmus derlių, niekam neberūpi piktžolės, su kuriomis taip kovota pavasarį ir vasarą, todėl dabar už jų kliūva žvilgsnis. Rugsėjis – jų suvešėjimo laikas, leidžiantis ramiai šypsotis jų menkiems žiedeliams. Piktžolės, voratinkliai, musių spiečiai virš namo ir apskritai lengva rudeniška netvarka tiesiog kelia melancholiją... Vasara ir žiema savaime vilioja malonumais, o rudenį gali mėgti tik tas, kam nesvetimas šioks toks poetinis polėkis.

Mokslininkai yra nustatę, kad javai žmogų lydėjo nuo neatmenamų laikų. Dar tolimojo žmogaus protėvio neandertaliečio (Homo neanderthalensis), atsiradusio maždaug prieš 200 tūkst. metų, aplinkoje buvo rasta laukinių rugių sėklų, tačiau javų suklestėjimo pradžia laikoma neolito revoliucija (apie 9–4 tūkst. m. pr. Kr.). Tuo metu žmogus išmoko gaminti molinius indus, šlifuoti akmeninius ginklus ir darbo įrankius, prijaukino pirmuosius gyvūnus ir pradėjo auginti grūdines bei ankštines kultūras, o tai leido suklestėti gyvulininkystei bei žemdirbystei. Pirmiausia neolito revoliucija išplito Derlingojo pusmėnulio slėniuose, t. y. tarp Tigro ir Eufrato upių. Netrukus ji persimetė ir į Nilo slėnį, o vėliau į Europą. Lietuvoje neolito revoliucija datuojama apie 4–3 tūkst. m. pr. Kr. Ir Lietuvoje akmens amžiaus laikų žmogaus veiklos paliktuose pėdsakuose archeologai bei paleobotanikai randa rugių, miežių ir kitų grūdinių kultūrų pėdsakų. Ryškiausias pavyzdys – archeologės Rimutės Rimantienės tyrinėta akmens amžiaus gyvenvietė Šventojoje. Ankstyviausias Lietuvoje jau kultūrinių rugių auginimo laikotarpis, anot archeologo Rimvydo Laužiko, yra VII–X a. Kaip tik tuo metu dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėjo plisti žiemkenčiai, sėjami rudenį ir ištveriantys šaltas žiemas. Rugių išplitimas keitė ligtolinį maisto racioną: nuo mėsos mūsų protėviai perėjo prie grūdinių kultūrų. Juoda ruginė duona lietuvių mityboje įsivyravo apie X–XIII a. Šios duonos kelias ant stalo buvo nelengvas, reikalaujantis įdėti nemažai darbo ir pastangų, tačiau rezultatas – džiuginantis. Apie tai byloja kad ir tokia patarlė: „Kas rugiapjūtėje ieško pavėsio, tas žiemą prikentės alkio.“

Viduramžių Europos žemės ūkyje apie XIII–XIV a. vyko svarbūs pokyčiai: atrankos būdu išvestos naujos, derlingesnės rugių formos; arti žemei pradėtas naudoti geležinis noragas; išplito kiti metaliniai darbo įrankiai (metalurgijos suklestėjimo pasekmė); išplito vėjo malūnai, leidžiantys greičiau sumalti grūdus; atsirado trilaukis, leidžiantis vieną žemės dalį palikti pūdymui, ir kitos naujovės. Kartais šie pokyčiai vadinami antrąja agrarine revoliucija, nes geriau auginant ir apdorojant grūdinius augalus, išaugo žmonių populiacija Europoje, suklestėjo miestai, pradėta masiškai kirsti miškus ir sausinti pelkes naujiems žemdirbystės plotams. Steigiant naujus kaimus, sparčiai kito urbanistinis-kultūrinis landšaftas, nyko baudžiava.

XVIII–XIX a. įvyko trečioji agrarinė revoliucija, sietina su technologijų (garo varikliu užvedamų mechanizmų) įsiveržimu į žemės ūkį bei trąšų atsiradimu. Tuo metu buvo išvestos derlingesnės augalų veislės, pradėta taikyti našesnė žemės ūkio technika. XIX a. viduryje mokslininkai suvokė, kad augalai auga dėl mineralinės mitybos, o ne tiesiog valgo dirvožemį (kaip manė Aristotelis). 1840 m. vokiečių chemikas ir agrochemikas Justusas von Liebigas išleido veikalą „Organinė chemija, taikant ją žemės ūkiui ir fiziologijai“, kur buvo apibendrinti iki tol atlikti augalų mitybos tyrimai, pagrindžiama mineralinės mitybos teorija ir pateikiamos tręšimo rekomendacijos. Tai, be abejo, buvo stiprus postūmis naudoti mineralines trąšas.

Prie dabar auginamų javų derliaus prisidėjo ir XX a. viduryje įvykęs svarbus proveržis. Iki tol javai buvo linkę išstybti ir išgulti laukuose... Ypač tręšiami azotu. Dėl augaluose sintetinamo hormono giberelino ištįsdavo javų tarpubambliai. JAV mokslininkas Normanas Ernestas Borlaugas išvedė veisles, kuriose giberelino sintezė buvo pristabdyta – taip atsirado neišgulantys javai trumpais tarpubambliais. N. E. Borlaugas už plačią mokslinę bei organizacinę veiklą žemės ūkio srityje 1970 m. pelnė Nobelio taikos premiją. Dėl minėtų naujovių itin pagerėjo grūdų surinkimas, tai ir nulėmė didžiulį gaunamą derlių. Šiuolaikinis vasarinio kviečio morfologinis modelis pavaizduotas paveiksle – moderniems ir produktyviems augalams būdingi trumpi tarpubambliai, tvirtas stiebas ir didelė varpa su daugybe žiedų.

Norint užauginti didesnį derlių, rezultatą lengva pasiekti nekultivuotose žemėse ir sunku – kultivuotuose. Kaip žinome, dabar prieita netgi prie ribinių ir kontroversiškai vertinamų priemonių – genų inžinerijos. Genetika gali išspręsti daugelį atsparumo (tiek stresorių, tiek ligų ir kenkėjų) prob­lemų. Maža to, genų inžinerija potencialiai gali išspręsti ir kitas problemas. Pavyzdžiui, gali būti sukurti augalai, turintys tinkamą įvairių amino rūgščių balansą, natūraliai prieinamą tik gyvuliniame maiste. Taigi tai gera žinia vegetarams, kurių pasaulyje sparčiai daugėja. Jiems nebereikėtų sukti galvos, kaip maitinantis augaliniais produktais kompensuoti visa, kas būtina organizmui. Dar viena įdomi technologija – hidroponika, kai augalai auginami ne dirvožemyje, o vandeninėje mitybinėje terpėje. Javai, suprantama, hidroponikoje gamybiniams tikslams neauginami, tačiau moksliniais tikslais gali būti auginami, nes taip sukuriamos tikslios ir kontroliuojamos sąlygos.

Jei kalbėtume apie Lietuvos mokslinę agronomiją javų produktyvumo srityje, tai ji pirmiausia siejama su selekcininkų veikla. Vienas žymiausių selekcijos pradininkų Lietuvoje – Dionizas Rudzinskas. Išsilavinimą gavo 1893 m. carinėje Rusijoje, Maskvoje baigė Petrovsko-Razumovsko žemės ūkio akademiją (vėliau – K. Timiriazevo žemės ūkio akademija) ir čia pradėjo dirbti. 1910 m. jis jau įkūrė pirmąją Augalų selekcijos stotį Rusijoje, o 1916 m. tapo profesoriumi. Sukaupęs patirties, grįžo į Lietuvą. 1922 m. įkūrė augalų selekcijos stotį Dotnuvoje. D. Rudzinskas sukūrė žieminių kviečių ir kitų augalų selekcines veisles (apie 40 augalų veislių ir linijų). Pažymėtina, kad jo mokinys buvo būsimas garsus rusų selekcininkas Nikolajus Vavilovas, su kuriuo organizavo pirmąsias mokslines ekspedicijas rinkti genetinius augalų išteklius. Taigi jo indėlis selekcijoje svarbus ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Jo darbus tęsė Lietuvos žemdirbystės instituto Selekcijos centro javų selekcijos skyriaus selekcininkai Dotnuvoje.

Jau minėjome – rugsėjį suveši piktžolės, kurios neretai vadinamos „žmogaus sekėju“ (the follower of a man). Populiari nuomonė, kad piktžolės plinta tik migruojant žmonėms bei gyvūnams ir taip pernešant sėklas, tačiau tai ne viskas. Piktžolės priklauso įvairioms botaninėms šeimoms. Jos gali būti daugiametės – pavyzdžiui, dirvinė usnis (Cirsium arvense), paprastasis varputis (Elytrigia repens). Tokių Lietuvoje yra apie 30 procentų. Vis dėlto pas mus labiau paplitusios trumpaamžės piktžolės: daržinė žliūgė (Stellaria media) iš gvazdikinių šeimos, baltoji balanda (Chenopodium album) iš balandinių šeimos, smulkiažiedė galinsoga (Galinsoga parviflora) iš graižažiedžių šeimos, trikertė žvaginė (Capsella bursa- pastoris) iš kryžmažiedžių šeimos ir kt. Piktžoles didžia dalimi sieja bendra ekologinė strategija, šiuo atveju –­ ruderališka.

Ekologinė strategija – tai biologinės savybės, nulemiančios tam tikrą konkrečios rūšies prisitaikymą prie aplinkos. Pagal žymaus anglų ekologo Johno Philipo Grime klasifikaciją, augalai turi 3 strategijas: strestolerantišką, ruderališką ir konkurentišką. Gamtoje augalai nuolat veikiami įvairių stresorių ir pažeidimų. Stresoriai – tai drėgmės trūkumas arba perteklius, žema temperatūra, rūgštus dirvožemis, mineralinių elementų stygius ir kt. O pažeidimai – gaisrai, potvyniai, audros, kirtimai, statybos, kai nuėda ar mindo gyvuliai, kai paveikiama žemės ūkio technika ir kt. Strestolerantiški augalai atsparūs stresoriams, bet jautrūs pažeidimams. Ruderališki augalai atsparūs pažeidimams, bet jautrūs stresoriams. O konkurentiški augalai, pavyzdžiui, didžioji dilgėlė (Urtica dioica), auga tik geromis sąlygomis, kur nėra nei stipriai išreikštų stresorių, nei pažeidimų, jie gerose augimvietėse geba puikiai konkuruoti dėl gausių augimvietės resursų su kitomis rūšimi.

Piktžolės dažniausiai yra ruderališkos strategijos augalai, taigi prisitaikiusios prie pažeidimų. Norint geriau suprasti jų adaptacijas, reikia paminėti supopuliarintą šios strategijos atstovų pravardę – šakalai. Tokių augalų trumpas vegetacijos ciklas ir greitai panaudojami atsiradę dirvos, šviesos resursai: sudygsta, greitai subrandina sėklas, užtikrinančias tolesnių populiacijų tąsą, ir sunyksta. Dirvos ir šviesos resursai dažnai atsiranda žmogaus dėka, t. y. pažeidus kokią nors natūraliai susiformavusią augimvietę: pavyzdžiui, suarus dirvą ir pavertus ją daržu. Tuomet piktžolės tame plote žaibiškai sudygsta. Pavyzdžiui, trumpaamžės daržinės žliūgės turi „skubėti“, nes „nežino“, kada rizikingoje augimvietėje – darže – gali užsibaigti egzistavimas. Ruderališkos piktžolės sukuria ištisus sėklų bankus ir kai kurių sėklų daigumas išsilaiko iki 100 metų. Vadinasi, apleistas mūsų daržas – tam tikras palikimas anūkams. Dar ruderališkos strategijos augalai vadinami valkatomis. Jie plinta, kai žmogus kokį nors plotą apleidžia – paverčia šiukšlynu, paname, pakele. Mindomose vietose augalams prisitaikyti padeda tokios biologinės savybės kaip žemas ūgis. Sakysime, plačialapio gysločio (Plantago major) stiebas labai trumpas (skrotelė), todėl beveik nėra tikimybės būti nulaužtam. Egzistuoja ir kitos mindomose vietose svarbios augalų savybės. Pavyzdžiui, paprastoji takažolė (Polygonum aviculare) pasižymi tvirtais dirvos paviršiumi šliaužiančiais stiebais – tuomet numynus vieną, auga kiti. Taigi turime suvokti, kad piktžolės „seka“ žmogų dėl kuriamų palankių augimviečių. Žmonės jas kuria įvairiai: ar tai būtų daržai, statybų aikštelės, pakelės, šiukšlynai ir t. t.

Įdomu, kad egzistuoja ir tarpinės augalų strategijos, tačiau tokiu atveju jos išreikštos ne taip ryškiai. Vis dėlto augalai neturi strategijos, kuri drauge pasižymėtų atsparumu ir stip­riems stresoriams, ir stipriems pažeidimams. Galima šią tezę antropomorfizuoti ir simboliškai pajuokauti – augalai „silp­nesni“ negu žmonės. Juk iš istorijos ir asmeninės patirties žinome pavyzdžių, kai žmonės vienu metu kentė ir didelius nepriteklius, badą (stresorių analogas), ir stiprius likimo išbandymus, netektis (pažeidimų atitikmuo).

Šviežia duona ant stalo – esmės simbolis. Tai žmogaus darbo, reikalaujančio visų pastangų ir jėgų, vainikavimas. Tačiau kad ir ką nuostabaus gamtoje padarysi, šalia kas nors lieka apleista... Duona, nukeliavusi ant stalo... Laukuose rugsėjo netvarka – piktžolės ir besidraikantys voratinkliai. Lieka nuovargis ir noras pabūti su savimi, su visa, kas buvo nuostabu – tarsi viską pakartoti tylos vienišystėje... Užmik.