Kiek atokiau aguonos savo žiedus kelia:
Sakytum, kad lengvučiai plazda ten drugeliai.
Visa vaivorykštė jų sparnuose surizgo,
Tarytum susagstyti brangakmeniai blizga.

Adomas Mickevičius. „Ponas Tadas“

 

Aguonos... Būtent jos savo oranžiniais, raudonais žiedais pradeda žavėti gegužės mėnesį. Žiedai išties gražūs, bet žinome ir tai, kiek paslaptingos traukos – skausmą malšinančių ir euforiją sukeliančių medžiagų – jos turi. Aguonos priklauso aguoninių (lot. Papaveraceae) šeimai. Visose šio augalo dalyse yra alkaloidų. Daugiausiai alkaloidų (1,5–2,5 proc.) susikaupia aguonų galvutėse. Iš jų išgaunamas aguonų pienas, o iš saulėje išdžiovinto aguonų pieno išgaunamas opijus (3–4 kg iš 1 ha). Opijus – stipriai veikiantis narkotikas. Jį sudaro apie 20 alkaloidų (morfinas, kodeinas, papaverinas ir kt). Pagrindinis opijaus alkaloidas – morfinas (morfijus). Tradicinėje medicinoje jis naudojamas kaip itin veiksminga nuskausminanti priemonė. Nenuostabu, kad dėl narkotinių medžiagų aguonos buvo ne tik naudojamos medicinoje, bet ir kaip ypatinga prekė veikė prekybinius bei politinius santykius ir netgi paliko savo įspaudą mistiniuose papročiuose, tautosakoje.

Aguonose esantį opijų kaip narkotiką vartojo jau senovės egiptiečiai, o vėliau – arabai. Buvo pastebėta, jog įvairių narkotinių medžiagų vartojimas mažina apetitą, kai pasninkaujama – ši „išeitis“, suprantama, taip pat prisidėjo prie jų išplitimo. Opijus keliavo ir vadinamuoju šilko keliu kartu su šilku, brangenybėmis ir kitomis prekėmis. Prekyba opijumi Apšvietos epochoje ir ypač XIX a. suintensyvėjo tarp Anglijos, Prancūzijos ir Kinijos. Didžiosios Britanijos pirkliai į Kiniją pradėjo vežti opijų ir juo atsiskaityti už įsigytas prekes dar XVIII amžiuje. Šios prekybos komplikacijos netgi inspiravo 1839–1842 m. Pirmąjį opijaus karą, kai Kinija nenorėjo įsileisti opijaus į savo šalį ir jį naudoti kaip atsiskaitymo priemonę. Nepatenkinta Kinijos vyriausybė nutraukė tokią prekybą su užsieniečiais, blokavo britų pirklių faktorijas. Šiame kare kinai atkakliai priešinosi, tačiau vis dėlto kapituliavo. Ginčytina teritorija – Honkongas – atiteko Didžiajai Britanijai, o Kinija buvo priversta sumokėti nemenką piniginę kontribuciją, atnaujinti prekybą su Didžiąja Britanija ir jai įvesti palankius muitus. 1856–1860 m. įvyko ir Antrasis opijaus karas – šį kartą tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Kinijos. Jis taip pat baigėsi Kinijos pralaimėjimu ir Pekino sutartimi, pagal kurią Kinijos vyriausybė vėl buvo priversta išmokėti Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai nemenką kontribuciją, atverti svarbiausius šalies uostus užsienio prekybai, netgi legalizuoti opijaus prekybą ir įteisinti religinę laisvę vakariečių apgyvendintose faktorijose. Atrodo, nekaltas aguonų pienas, pamėgtas Kinijos gyventojų, tapo tikru galvos skausmu tiems, kurie suvokė pražūtingą jo poveikį.

Svariausio opijaus alkaloido – morfino – pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio morphe, reiškiančio „keičiantis pavidalą“. Senovės graikai turėjo sapnų ir miego dievą Morfėjų. Jis įvairiais žmogiškais pavidalais pasirodydavo sap­nuose, kurie vėliau buvo aiškinami, stengiantis įminti dievų siunčiamus ženklus. Vienas iš Morfėjaus simbolių buvo būtent aguona. Beje, ne kas kitas, o Morfėjus užmigdė gražiosios Elenos vyrą Menelają, Spartos karalių, kad Paris, Trojos karaliaus sūnus, galėtų pagrobti Eleną. Žinoma, dėl kilusio Trojos karo tik Morfėjui visos atsakomybės suversti negalime.

Pirmą medicininį preparatą, pagamintą iš opijaus, XVI a. gydyti ligoniui paskyrė garsusis šveicarų kilmės gydytojas ir filosofas Paracelsas. O vertingiausias aguonų alkaloidas – morfinas – pirmą kartą iš opijaus buvo išskirtas tik 1804 metais. Taigi opijus kaip nuskausminanti priemonė vartotas jau nuo senų laikų. Ilgai morfinu buvo slopinami traumų bei chirurginių operacijų skausmai. Paracelsas tai išsamiau aprašė veikale „Die grosse Wundartznei“, kuris ir skirtas chirurgams, nes per operacijas naudotos narkotinės nuskausminančios priemonės. Manoma, kad būtent Paracelsas į mediciną įvedė opijų, naudotą ne tik chirurgijoje, bet ir gydant viduriavimą, kitas ligas.

Morfinas trukdo perduoti nervinį impulsą (veikimo potencialą), dėl jo veikimo skausmo impulsas nutraukiamas ir informacija apie skausmą į smegenų žievę neperduodama –­ skausmo nejaučiama. Palyginus neseniai nustatyti nuskausminančių medžiagų molekuliniai veikimo mechanizmai. Morfinas sąveikauja su nervinių ląstelių opioidiniais receptoriais (paveiksle – µ), pasiskirsčiusiais centrinėje nervų sistemoje ir periferiniuose audiniuose. Jie yra viena iš struktūrų, dalyvaujančių priimant ir perduodant informaciją apie skausminį dirgiklį į smegenų žievę. Dėl morfino sąveikos su presinapsinio neurono (neuronas prieš jungtį) receptoriumi kalcio (Ca2+) kanalas uždaromas ir blokuojamas kalcio patekimas į ląstelę, todėl stabdomas neuromediatorių išmetimas, sinapsės aktyvumas ir impulso perdavimas (kitu atveju, be morfino, mediatorius išskiriamas, atidaromas natrio (Na+) kanalas posinapsiniame neurone, todėl jame kyla veikimo potencialas ir perduodamas signalas apie skausmą). Kartu morfinas aktyvina receptorius posinapsiniame neurone (neuronas po jungties), o tai suaktyvina kalio (K+) kanalus, K+ pernešamas iš ląstelės ir kyla posinapsinio neurono membranos hiperpoliarizacija – padidėja membranos potencialas ir jos sužadinimo slenkstis. Taip net ir išsiskyrus neuromediatoriui nesukeliamas impulsas. Taigi presinapsiniame neurone morfinas slopina potencialo perdavimą ir sinapsės aktyvumą, o posinapsiniame neurone sukelia hiperpoliarizaciją, tai irgi stabdo potencialo generavimą.

Skausmo impulsų slopinimo mechanizmas

Kyla klausimas, kokios galimybės morfiną ir kitus opioidus panaudoti kaip stimuliuojančias narkotines medžiagas. Jų fiziologinis poveikis iki galo neištirtas. Pažymėsime, kad smegenų neuronai natūraliai išskiria įvairius neuromediatorius, taip aktyvinami sinapsių kanalai ir perduodami nerviniai impulsai, keičiantys emocinę būseną. Pavyzdžiui, atsakant į stresą, išskiriami skausmą mažinantys ir emocinę būklę veikiantys neuromediatoriai – endorfinai, o esant teigiamam potyriui, išskiriamas malonumą sukeliantis dopaminas („atlygio sistemos“ dalis). Literatūroje teigiama, kad morfinas ar kiti opioidai tiesiog imituota smegenų neuromediatorių endorfinų poveikį, taip pat gali skatinti natūralių neuromediatorių išsiskyrimą. Kitos narkotinės medžiagos gali blokuoti fermentus, skaidančius neuromediatorius, arba blokuoti neuromediatorių transportą į ląstelę ir šiais būdais didinti jų koncentraciją.

Opioidai, esantys aguonose, kaip stimuliuojanti ir raminanti medžiaga buvo naudojama ir nesiekiant patirti euforijos ar sumažinti skausmo. XIX a. Lietuvoje moterys vargingose šeimose neturėdavo sąlygų prižiūrėti kūdikių, nes turėdavo eiti atlikti ūkio darbų... Kilo klausimas: ką daryti su kūdikiu? Jos išeitį rado – suvyniodavo į skudurėlį aguonų ir paduodavo vaikučiui. Šis skepetėlę su aguonomis tuojau kišdavo į burną ir čiulpdavo. Dėl alkaloidų poveikio vaikas nurimdavo, užmigdavo ir galėdavo ramiai laukti grįžtančios mamos. Apie tai rašė ir A. Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ (1834). Vaikų migdymą aguonų nuovirais mini daugelis ano meto rašytojų, tarp jų J. Chodzka (1777–1851). Tad aguonos buvo savotiškos auklės.

Aguonoms buvo priskiriamos ir antgamtinės savybės, akivaizdžios liaudiškuose tikėjimuose, būrimuose ar įvairiuose papročiuose, būdinguose agrarinėms visuomenėms, taip pat ir lietuviams. Antai XIX–XX a. Lietuvoje tikėta, kad šv. And­riejaus dieną (lapkričio 30-ąją) norėdama greičiau ištekėti ar susapnuoti savo išrinktąjį mergina turėdavo prie šulinio pabarstyti aguonų (arba kanapių) ir apeiti tris kartus atbulomis (prieš saulės tekėjimo kryptį) aplink šulinį. Tikėta, kad, merginai nuėjus gulti, sapne pasirodysiąs būsimas sužadėtinis. Kitas burtas siejamas su Advento pabaiga: per Kūčias netekėjusios merginos, norėdamos susapnuoti savo išrinktąjį, po pagalve paberdavo aguonų grūdų. Tokiais ir panašiais būdais aguona per šimtmečius lietuvių kultūroje šalia antikinės tradicijos įgijo naujų, krikščioniškų prasmių.

Nuo seno aguonos plačiai naudotos ir kulinarijoje. Iki šių dienų išlikęs žaismingas posakis: „Kur močia duoną kepa, ten marti aguonas krečia.“ Neretai aguonomis buvo gardinami pyragai, riestainiai. O kas nežino aguonų pieno patiekalo? Įdomu tai, kad dabar dauguma šeimininkių (-ų) mano, jog aguonų pieną galima naudoti tik vienintelį kartą metuose – per Kūčias, o kitomis dienomis – šiukštu ne. Tačiau XX a. pradžioje per Šeštines, t. y. gegužės mėnesį, Lietuvos šeimininkės virdavo įvairius virtinius („šeštinaičius“) su bulvėmis, varške ar mėsa, pagardinamus aguonomis, aguonų pienu, mėtų ir kitais užpilais. Maža to, senose kulinarijos knygose siūlyta aguonų pieną naudoti su tirštais kisieliais (kaip užpilą) arba su pyragais ir eilinėmis dienomis... Jeigu taip, įdomu, kaip patiekalas, anksčiau vartotas plačiai, pamažėle tapo savotiška ritualo dalimi. Dėl ilgo gaminimo? Senovėje šiam patiekalui pagaminti aguonos buvo gana ilgai trinamos. Galbūt ilgas paruošimo būdas (šiais laikais – daug kartų permalti) vis labiau skubančiai visuomenei atrodo pernelyg didelė prabanga?

Aguonos... Raminančios vaikus, skaninančios pyragus, malšinančios nepakeliamus skausmus, tačiau vedančios į pavojingas ekstazes, konfliktus ir komplikacijas dėl jų... Nepakeičiamos, reikalingos ir kartu – pavojingos. Dvilypės, todėl paslaptingos, apipintos mistikos, sutinkamos ritualuose. Mįslė apie jas mena: „Kai jauna buvau – rože žydėjau, kai pasenau – akis įgijau, pro tas akis pati išlindau.“ Viename gali tilpti įvairovė. Viliojančio jaunystės grožio ir... išminties supriešinimas.