Laimantas Jonušys* savo tinklarašty kritiškai rašė apie po remonto atidarytą Mažvydinę. Šiandien ten apsilankiau ir pabandžiau ta modernizacija pasinaudoti. Žalias siaubas!

Visų pirma, nebėra atvirų grožinės literatūros fondų, kurie buvo netgi toje laikinoje Humanitarinėje skaitykloje priestato šeštame aukšte. Dabar viską turi užsisakinėti kompu. Visos modernios ir save gerbiančios bibliotekos stengiasi kiek įmanoma daugiau knygų palikti atviruose fonduose (t. y. lentynose), nes taip gerokai patogiau ir skaitytojui, ir bibliotekininkui. Bet pas mus Nacionalinė biblioteka nusprendė – ne, grįšim prie senos tvarkos.

Paskui – užsakytas knygas gali tik pasiimti namo. Pabandžius jas užsakyti vietoje, rodo, kad negalima. Tai gerai, kad mano bilietas leidžia knygas išsinešti: užsisakiau krūvą ir jas čia pat peržiūrėjau. O ką daryti tiems, kuriems leidžiama knygas tik skaityti bibliotekoje?

Toliau – knygos priskirtos skaitykloms pagal nežinia kokius kriterijus. Lietuvių apsakymo antologija vokiškai, kuri logiškai turėtų priklausyti humanitarinei arba lituanistinei skaityklai, priskirta Retų spaudinių ir rankraščių skaityklai. O toji skaitykla... Ten pildai viską iš pradžių dvigubai mažam popierėlyje, paskui tą patį dideliam lape, tada darbuotoja skambina telefonu ir knygą atneša. Bet! – jos arba visai negalima kopijuoti, arba vėl reikia rašyti didelį prašymą, ir tada JIE tą knygą nukopijuoja. Tiek to, turinį nusirašiau ranka.

Pasikalbėjus su bibliotekininkais, girdėti ta pati dainelė: atviriems fondams trūksta vietos (suremontuotam pastate!), nes atsirado visokių bendravimo ir bendrystės erdvių, muzikos ir kino salių... ir toliau maždaug pagal Brežnevą: mes tik vykdytojai, mes nieko nesprendžiam.. bandėm sakyti, mūsų nieks neklauso.. va, jeigu skaitytojai pareikštų savo nuomonę, tada gal...

Na, tai aš, skaitytojas, ir sakau savo nuomonę: Nacionalinėje bibliotekoje žengtas žingsnis pirmyn, trys žingsniai atgal.

 

* blogas.satenai.lt/jonusys/2016/09/06/apie-musu-nacionaline-%E2%80%93-skaitytojo-ispudziai/.