Sergejus Kanovičius.Šviesos partneriai

Kelios pastabos dėl Mindaugo Kvietkausko recenzijos „Sąžinės balsas ar holokausto industrija?“ Sigito Parulskio romanui „Tamsa ir partneriai“ („LM“, vasario 22)

Kalbėsiu tik apie pirmąją, politizuotą, su literatūra nelabai ką bendra turinčią recenzijos dalį, kuri, manding, yra neadekvati. Pavadinimas, mano galva, taip pat įžeidus. Ir ne tik autoriaus atžvilgiu. Nemanyčiau, kad recenzentas to sąmoningai siekė, bet, deja, taip atsitiko. Nederėtų ir literatūros kritikų maišyti su revizionistų darbais ar su jais siejamomis sąvokomis, kurios, kad ir kaip būtų apmaudu, tapo šios recenzijos antraštės dalimi. Holokaustui vertinti, kaip ir bet kokiam kitam KITO skausmui, tereikia pagarbos ir atjautos. Lietuvoje Finkelšteino vietą sėkmingai uzurpavo vietos istorijos perrašinėtojai, čia nėra ir Holokausto muziejaus, Vyriausioji lietuvių kalbos komisija, nesidrovėdama savo pačios nemokšiškumo, be jokio pagrindo reikalauja žodį „holokaustas“ rašyti mažąja raide ir taip toliau. Antraštė suponuoja, kad autorius nėra nuoširdus (yra nesąžiningas), spekuliuoja Holokausto atmintimi. Tolesnė literatūrinė teksto analizė to pagrįsti nesugeba. Tad lieka neaišku, kam reikalinga antraštė ir pagarbos vertų žmonių lyginimas su revizionistais. Holokausto industriją Lietuvoje, manding, kuria ne menininkai – ją kuria nesąžiningi visuomenės veikėjai, politikai bei jiems patarnaujantys pseudoistorikai ir radikalai. S. Parulskis Knygų mugėje pasakojo, kiek grasinančių žinučių jis gauna kasdien, vėliau toje pačioje salėje kitas autorius pristatė knygą, kurios kitaip kaip polka su ragučiais ant kaulų pavadinti nedrįsčiau. Vienas žmogus pristatė romaną – jo vaizduotės rezultatą, kitas savo vaizduotę mėgino pateikti kaip Lietuvos istorijos tarpsnį. Ir vienas, ir kitas rašė apie 1941 metus. Vienas rašė romaną iš pagarbos aukoms ir paniekos budeliams, kitas mėgino heroizuoti budelius, garsiai kviesdamas kalbėti, ragindamas girdėti kitus, bet pats tegirdėdamas tik save. Kuris iš autorių verčiasi industrija, skaitytojas turėtų pats susivokti.Galbūt atėjo laikas pagalvoti, kad kas nors turėtų parašyti vadovą, koks turėtų būti romanas (apysaka, eilėraštis) apie Holokaustą. Manau, kad silpniausia recenzijos vieta yra pabrėžtinas kartojimas, tarsi priekaištas, kad autentiškai apie Holokaustą gali ar turėtų rašyti ir suvokti tik jį išgyvenusieji (primenamas M. Petuchauskas ir Imre Kerteszas). Nei aš, nei Parulskis, nei Juzėnas, nei recenzijos autorius Holokausto neišgyvenome. Bet tik nuo mūsų priklauso, ar galėtume jį išgyventi dabar.  
Žmogui atmintis tam ir duota, kad jis sugebėtų atjausti ir neišgyventus dalykus. Nejau neigsime vaizduotės vaidmenį mene? Neįsivaizduoju antraštės, kur vietoje Holokausto industrijos būtų, pavyzdžiui, tremties industrija. Todėl vertėtų susimąstyti, kodėl, skaitydami romaną apie Holokaustą, išsyk traukiame dienos švieson ne literatūrinę ar auklėjamąją vertę, o tarsi susierzinę įžvelgiame kažkokį nebūtą sąmokslą ir net velnišką spekuliavimo atmintimi naudą. Holokaustas Lietuvoje yra skaudi tema. Ji kitokia nebus ir negali būti. Ir kad nenusiristume į kokią nors industriją, turime nebebijoti temų, kurių dar visai neseniai nebijojo vienetai, o recenzentai kalbėdavo apie viską – tik ne apie priežastis, dėl kurių tie kūriniai atsirado. O atsiranda jie dažniausiai ten, kur tiesa būdavo sakoma puse lūpų. Holokausto industrija tapo patogiu, argumentų nereikalaujančiu kaltinimu bet kam, kas išdrįsta pareikalauti paprastų paprasčiausio dalyko – pagarbos aukoms. Jos, deja, tokių kaltinimų atsiginti dėl objektyvių priežasčių negali.
Kai žinome, kad savi į savus nešaudė, laukiame, kad bent teismas apgintų jų garbę ir atmintį. Būtų prasminga, jei tokias moralės normas taikytume ir kitų nusikaltimų aukoms, o literatūros kūriniai ir jų analizės tetarnautų tik kilniam akistatų su tiesa tikslui. Ieškokime šviesos partnerių, nes tamsa jų jau turi pakankamai daug.