Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. [Ekleziasto knyga 3, 1–2]

Jei miršta žmogus, ne laikas kalbėti apie amžinąsias vertybes. Susimaišo laiko ženklai, sąvokos, ir nežinai, kas amžina, kas amžinai laikina, kas dvasioje pakelia, kas į neviltį stumia. Vakarykštė tiesa rytoj gali tapti nesąmone arba gali nušvist amžinybe.

„Nejau niekada neišmoksiu / žiūrėti į mirtį labai paprastai – pro pirštus?" –­ Stasys savęs klausdavo. Arba susirūpinęs svarstė, ar pasitiks jį mirusį motina ties tuo apkasu, ties kuriuo pasitikdavo grįžtantį iš mokyklos, „kai būdavo daug sniego ar kaukdavo pūga".

Apie mirtį galvoja tie, kas mirti nenori. Ji kartojasi karta iš kartos, peršoka iš šiapus į anapus kaip ugnis nuo malkos ant malkos. Nežinome, kokią paslaptį ji neša savyje, kokį antrą gyvenimą žada.

Per tyrlaukius, speigą, per laiką, tekusį mums, mūsų kartai, ataidi šiandien lyg laiko ženklai prieš septynerius metus ištarti poeto Stasio Stacevičiaus žodžiai: „Laimingas esu, kad gyvenu ne karo, bado ir ne maro metais, ne ledynmetyje, ne tremtyje, ne kalėjime esu, beveik sveikas dar, nesu nieko tyčia ar netyčia nužudęs, ir metų man dar ne penkiasdešimt, ir graži gyvenimo draugė dar laukia, ir mama dar kvėpuoja, ir...

Autobusas gaudžia lėkdamas gal skersai žvarbų vėją, autobusai į praeitį nevažiuoja, ir tame ūžime lyg nerealios tampa visos mano nelaimės ir laimės, visos mano šlovės ir gėdos lyg nebuvusios, regis, nėra pažįstamų autobuse ir tarp keleivių jaučiuosi beveik laimingas ir vienas kaip... Kaip Dievulis? Ne, kaip S. Stasys, kuriam tik retkarčiais sekėsi, bet dabar taip gera dvi valandas autobuso prietemoj dar pasvajoti lyg vaikui, užsnūsti prie lango, pilno pralekiančios nakties – ramybė, ramybė."

Ramybėje užsnūdo Jis, lygiai prieš metus grįždamas iš dėdės laidotuvių, pūgotą ir šaltą praėjusių metų gruodžio aštuonioliktosios vakarą.

Paradoksalu, kad kuo daugiau laiko skiria mus nuo Stasio Stacevičiaus mirties, tuo sunkiau susitaikyti su mintimi, kad Jo nėra tarp mūsų, kad tiktai negrįžtamai buvo.

Labai noriu tikėti, tikiu, kad už gyvenimo ribų yra Gudakiemio vieškelis, kuriuo važiuojant reikia pasukti duobėtu lauko keleliu į dešinę, per arimą. Plyname lauke tebestovi sodyba, erdvi troba, senas sodas, paprastų lentų suoliukai ir stalas po obelim... Svečius linksmai pasitinka šokinėjantis šuo, o per kiemą žingsniuoja šypsodamasi motina. Stasys kviečia į saulės nutviekstą verandą, kurioje rašomos eilės iškeliavusiems. Daug paveikslų ant sienų, ant palangių juodoji keramika, lentynose knygos, Poezijos pavasario ąžuolo lapų vainikas, saugomas kaip relikvija.

Stasys sako beveik laimingas esąs, kad pas Jį dabar ne žiema, ne pavasaris, ne vasara, ne ruduo, kad atlėgo įtampa, nerealios tapo visos buvusios nelaimės ir laimės, šlovės ir gėdos... Ir kūrybai čia, anapus gyvenimo, kuriame Jam tik retkarčiais sekėsi, lieka daug laiko. Čia, amžinybėje, savo vienkiemyje, trikampyje tarp Nedzingės, Perlojos ir Merkinės, jis neskuba atkasti tėvo užkastų ties derlingiausia obelimi šautuvų, neturi jokių blogų kėslų, telefono bei ratų, tačiau turi beveik visus tuos pačius žalingus įpročius ir daug visokių sumanymų...

Jaukioj ir saulėtoj amžinybės verandoj Poeto buitis beveik tokia pati, kaip buvo –­ atsiskyrėliška. Tik plyname lauke, kur tebestovi sodyba, erdvi troba, senas sodas, paprastų lentų suoliukai ir stalas po obelim, nėra kelio per lauką ir nėra Gudakiemio vieškelio, kelio atgal, nes – „Ato­kiausioj sodyboj labai paprasti / tėvo vartai – / nuo debesio lig debesėlio".