Sociologas Mindaugas Liaudenskis: „Siūlyčiau į finansų paiešką žiūrėti kaip į sporto varžybas“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Evelinos Jagminaitės nuotrauka

Labiausiai pasigesčiau gausos ir įvairovės, bet nesu iš tų, kurie Lietuvos meno lauką mato labai niūriai ir daug šiuo klausimu bamba. Kai kurios Lietuvoje neblogai kultivuojamos meno šakos (pa)tenkina, net labai. Pagirti galėčiau teatrą, kai kuriuos muzikos barus, gal dar kelis Lietuvos meno lauko aspektus. Šiuolaikinio meno scenoje būtų galima pasigesti institucinės įvairovės, tačiau nekelia abejonių, kad šioje scenoje veikiantys žmonės sugeba aktualizuoti tai, kas dabar yra aktualu ir pasauliniame kontekste. Lietuva tikrai nėra provincija. Tą ypač jaučiu šiuo metu, migruodamas tarp Lietuvos ir vieno JAV didmiesčio, praleisdamas nemažai laiko čia ir ten. Ne tik šiuolaikiniame mene siauresniąja prasme, bet ir kai kuriose kitose meno lauko srityse Lietuvos menininkai sugeba išlikti aktualūs, inovatyvūs, nenuobodūs, nesuakmenėję ir nepaskendę amžinosiose vertybėse.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Įsiminė ir paminėtinos atrodo kelios gilios vėlyvojo sovietmečio ir posovietinės transformacijos Lietuvoje studijos: Tomo Vaisetos „Nuobodulio visuomenė", Zenono Norkaus „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?". Išskirčiau revoliucinę, po visą pasaulį dabar keliaujančią lietuvišką kasininkių operą „Geros dienos!". Nustebino neįprastoje erdvėje – Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje –­­ netikėtai aptiktas didingas renginys: Lietuvos ir pasaulio lietuvių šiuolaikinio meno „Kvadrienalė 2014 – dailė ant vėliavos stiebo" (Q14). Šis renginys be jokių kompromisų įkūnija kone visas pažangiausias, manifestines, politines šiuolaikinio meno lauko idėjas – lyčių lygybės (tiesą sakant, moterų kūrinių šiame renginyje yra daugiau nei vyrų), medijų lygybės arba postmedijalumo (lygia greta su šiuolaikiškumu čia rikiuojami keramikos, juvelyrikos, tekstilės ir kiti dirbiniai) ir t. t.

Visuomet su susidomėjimu laukių naujų Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, Šarūno Barto, Deimanto Narkevičiaus kūrinių. Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas" – turbūt paskutinis lietuvio nedokumentinis filmas, kurį galiu palankiai vertinti be jokių kompromisų, tautinių nuolaidų. Taip pat laukiu naujų Sigito Parulskio, Kęstučio Navako esė, naujų iš proto varančių Andriaus Jakučiūno romanų, naujų Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės šiuolaikinių operų.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Skurdokoje valstybėje finansų stygius jaučiamas kone kiekvienoje srityje. Todėl sunku ir pasakyti, kam jų turėtų būti skiriama daugiau ir kiek. Siūlyčiau į finansų paiešką žiūrėti kaip į sporto varžybas: norimą rezultatą dažniausiai pasiekia tas, kas vikriau, aktyviau, protingiau, gudriau, inovatyviau ar dar kaip nors pažangiau žaidžia.

Menininkams ir meno kūrėjų asociacijoms reikia gerų viešųjų ryšių, lobizmo; visuomenėje ir valdžios sluoksniuose reikia tvirtinti supratimą apie meno, meninių veiklų svarbą įvairiems visuomenės gyvenimo aspektams, ne tik kultūriniams, bet ir anapuskultūriniams – ekonominiams, socialiniams ir kt. Kad pinigų menui nebūtų gaila.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Gal kartais ir gresia. Todėl reikalinga įvairovė. Reikia meno ir kultūros, kurie kyla iš skirtingų iniciatyvų: valstybinių, privačių, taip pat ir iš niekur – iš rūsių, tarpuvarčių, palėpių, klubų, nedarbo, polėkio, neturėjimo ką veikti, saviraiškos poreikio. Bet valstybės galimas vaidmuo čia nėra numenkintinas. Iš valstybės finansuojamų meninių veiklų gali gimti įdomių ir vertę turinčių kūrinių, jei šių kūrinių įsivaizduojama misija nėra susiaurinama iki, pavyzdžiui, tradicinės šeimos gynimo.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" –­ tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Džiugina, kad bent jau Vilniuje kone kiekvieną dieną galima rasti įdomių mažų renginių – paskaitų, diskusijų, parodų atidarymų, pristatymų ar kitokių nedidelių kultūrinių nutikimų. Kuriant šią mažų įdomių įvykių nestokojančią aplinką, itin pozityvų vaidmenį, manyčiau, suvaidina Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), ŠMC skaitykla, Laisvasis universitetas (LUNI), Venclovų namai-muziejus, knygų kavinė „Mint Vinetu", Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerija „Malonioji 6", Nidos meno kolonija, edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert", mažieji kino teatrai „Skalvija" ir „Pasaka", keli kiti jaunų, kūrybingų žmonių sambūriai. Nederėtų pamiršti ir tokių senų viešojo kultūrinio gyvenimo dinozaurų kaip Rašytojų sąjunga. Norėdami gyventi įdomų kultūrinį gyvenimą Vilniuje, nepasibodėkite jungtis prie šių organizacijų feisbuke.

Mano akimis, šis mažasis kultūrinis gyvenimas pastaruoju metu Lietuvoje, Vilniuje yra tikrai pagyvėjęs. Mane ši tendencija džiugina. Galbūt gimtinėn rečiau nei į pasaulio megapolius užsuka didieji meno ir kultūros pasaulio vardai, tačiau šią sąlyginę spragą kompensuoja vietinių kultūros lauko „entreprenerių", ypač jaunų žmonių, išmonė, neprovincialus išsilavinimas, gebėjimas aktualizuoti ir vietinei publikai re­transliuoti, kas yra išties aktualu, progresyvu, įdomu.