Sovietų gėda. Pokalbis su Heinrichu Bölliu

Gruodžio viduryje Vokietijos spaudoje pasirodė atviras 64 žinomų vokiečių – rašytojų, režisierių, aktorių, verslininkų, žurnalistų, politikų – pasirašytas laiškas, adresuotas Vokietijos vyriausybei, Bundestago nariams ir žiniasklaidai, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl paaštrėjusios JAV, Europos Sąjungos ir Rusijos konfrontacijos. Dėl grėsmingos padėties laiške kaltinami visi – rusai, europiečiai, amerikiečiai – ir Vokietijai siūloma užtikrinti, kad visi jaustųsi saugūs, gyventų draugiškai, gerbtų vieni kitų interesus, o svarbiausia – kad nebūtų karo.

Heinrichas Böllis. Nuotrauka iš H. Böllio fondo archyvo

Tarp šių gražių frazių įsipina ir tokios kaip „1941 metais Hitlerio Vokietija žudikiškai užpuolė Rusiją, ketindama ją pavergti", „rusų saugumo poreikis toks pat teisėtas kaip vokiečių, lenkų, baltų ar ukrainiečių" ar „kiekvienas patyręs užsienio politikos žurnalistas supranta rusų baimę, kai NATO šalys 2008 metais pakvietė Gruziją ir Ukrainą tapti šio aljanso narėmis". Rusų propagandos mašina, dabar jau pasiekusi dr. Göbbelso vertų aukštumų, šiuos vokiečius tik pagirtų už tokį „objektyvumą" –­ juk kalta jokiu būdu ne vien tik Rusija, kalti visi. Rusai tik saugosi ir gina savus nuo fašistų.

Nieko keisto, kad tarp laišką pasirašiusiųjų yra žinomų politikų, tiesa, beveik vien socialdemokratai su buvusiu kancleriu ir V. Putino draugu Gerhardu Schröderiu priešakyje, Rytų Vokietijos rašytojų, palaikančių glaudžius ryšius su Rusija, ir iš tokių pat glaudžių ryšių uždirbančių verslininkų. Bet keista, kad laišką taip pat pasirašė nuo Stasi nukentėjęs rašytojas Gerhardas Wolfas, puikų filmą apie perkirstą Berlyną pastatęs režisierius Wimas Wendersas, aktoriai Klausas Maria Brandaueris ir Hanna Schygulla.

Dabartinę padėtį Europoje daug kas lygina su Antrojo pasaulinio karo priešaušriu ir tokiu pat agresyviu tuometės  Vokietijos elgesiu kaimynų atžvilgiu. Skaitytojams siūlome pamėginti atrasti paralelių su 1968 m. įvykiais Čekoslovakijoje, kurie atsispindi šiame telefoniniame interviu su Nobelio premijos laureatu, vienu iš paskutinių didžiųjų Vokietijos talentų, rašytoju Heinrichu Bölliu. Ir atsakyti sau į klausimą, ar Böllis šiandien būtų pasirašęs tokį kreipimąsi. Interviu pasirodė kelios dienos po to, kai rusų tankai įvažiavo į Prahą.

Vertėjas

SOVIETŲ GĖDA

Pone Bölli, ar galėčiau jūsų, kuris gerai pažįsta rusus ir kurio literatūros kūriniai Sovietų Sąjungoje pasiekė milijoninius tiražus, paklausti, kaip sau paaiškinate rusų sprendimą pradėti intervenciją į ČSR?

Aš manau, kad motyvaciją pradėti karinį ir techninį intervencijos etapą galima paaiškinti klaidingu padėties supratimu. Tikriausiai slaptosios tarnybos tiesiog klaidingai informavo savo užsakovus Maskvoje apie realias nuotaikas Čekoslovakijoje. Visi informatoriai savo valdžiai pasakojo daugmaž tai, ką ši norėjo girdėti. Sovietų Sąjunga tikriausiai tikėjosi bent jau 10–12 proc. šalies gyventojų simpatijų. Taigi tai buvo techninio skaičiavimo klaida.

Faktinis, tarkime, tikrasis motyvas –­ ir aš vis labiau tuo įsitikinu – buvo opozicija pačioje Sovietų Sąjungoje. Konkrečiai, intelektualų opozicija. Vis išlįsdavo argumentas, kad kone pagrindinė prielaida buvo visų pirma panaikinti spaudos laisvę. O tai leidžia daryti išvadą, kad ši spaudos laisvė, kaip galimai užkrečiama liga, sovietų valdžiai ir Rytų bloko šalims buvo svarbiausias motyvas įsiveržti.

Ar manytumėte, kad šis klaidingos informacijos pateikimas kam nors asmeniškai turės pasekmių? Ar galima būtų įsivaizduoti, kad žmonės, kurie neteisingai įvertino padėtį, dabar už tai atsakys?

Tai aš galėčiau įsivaizduoti. Juk tai būtų nuoseklus žingsnis. Klaidingas padėties Čekoslovakijoje įvertinimas buvo toks akivaizdus, tankai kaip argumentas buvo toks absurdas, kad žmonės, kurie pradėjo šiuos veiksmus, turi prisiimti atsakomybę.

Norėčiau dar šį tą pridurti: net galėtų būti, kad kai kurie čekai ir slovakai iš tikrųjų bijojo kontrrevoliucijos. Tačiau stebina, kad visi jie – taip pat ir žmonės, kurie aštuonis mėnesius tarp sausio ir rugpjūčio, tarkime, elgėsi oportunistiškai arba doktrinieriškai – dabar iš esmės pakeitė savo poziciją. Sovietams tai yra gėdingiausia pasekmė. Man buvo ypač įdomu pokalbiuose su komunistų funkcionieriais pastebėti, kad netgi tie, kurie anksčiau galbūt rusų įsiveržimą būtų laikę teisingu žingsniu, dabar jau yra kitokios nuomonės.

Lygiagrečiai su įvykiais ČSR, nuo metų pradžios nuolat didėjo spaudimas intelektualams Sovietų Sąjungoje. Tai Brežnevo kalbos, tai atšaukti spektakliai, iš partijos išmesti rašytojai, iš savo sąjungos išmesti dailininkai. Kaip, jūsų nuomone, paskutiniai įvykiai ČSR paveiks intelektualų padėtį Sovietų Sąjungoje?

Manau, žodžiais bus labai stipriai reaguojama, dabar jie paprasčiausiai nebegali trauktis. Kaip pavyzdį paimkime Solženycino atvejį: jeigu jam staiga būtų leista publikuotis, pajudėtų ištisa lavina. Taigi jam tikriausiai nebus leista publikuotis. Bet nemanau, kad valdžia kibs rašytojams į atlapus –­ ši mano mintis remiasi viltimi, nes tai tik sustiprintų pasaulio bendruomenės priešiškumą ir Sovietų Sąjungos keiksnojimą. Priešingai, norėčiau tikėti, kad rusai bus linkę šią klaidą protingai ištaisyti, pernelyg savęs nesusilpnindami. Kol kas savo veidą išsaugoti galima vedamaisiais straipsniais ir aštriais pasisakymais...

Šaltojo karo centras, Berlynas (2013). gyčio norvilo nuotrauka

Kiek žinau, perskaitėte Sacharovo memorandumą, kurį išspausdino „Die Zeit". Ar manote, kad šis memorandumas atspindi kitamanio vienišiaus mintis, ar kad Sovietų Sąjungoje yra daug šitaip galvojančių žmonių?

Bus atsitikę taip, kad Sacharovas suformulavo, ką daugelis galvoja, jaučia ir turi omeny, tačiau negali suformuluoti. Manyčiau, tai buvo išraiška to, ką daugelis turi omeny. Matyt, jis yra vienintelis teksto autorius, bet tikriausiai išreiškia tai, ko kiti negali sau leisti išsakyti – toks ir turėtų būti pareiškimas.
Gerai, kad tai mokslininkas, žmogus, esantis beveik nepažeidžiamoje padėtyje. Man regis, būtų gražu, jeigu šis pavyzdys būtų pritaikomas Vakarų pasauliui, jeigu žmonės, kurie tikrai turi galią, dvasinę galią – humanitarinių ir gamtos mokslų atstovai, – pagaliau pasinaudotų šia galia ir savo vyriausybėms perduotų atitinkamas mokslines žinias.

Pone Bölli, jūs pats žvelgėte į veidus tų kareivių, kurie Prahoje sėdėjo ant tankų. Koks buvo įspūdis, kas darėsi viduje tų žmonių, kurie staiga turėjo okupuoti brolišką šalį?

Taip, tai buvo blogoji pusė. Tie veidai man dar ilgai neduos ramybės, jie mane labai sukrėtė. Tikrai norėčiau šioje vietoje darkart ištarti žodžius „labai sukrėtė". Tų vargšų jaunuolių situacija buvo išties beviltiška. Jie buvo apimti visiškos nevilties, kai kurie tiesiog sustingę ir nepajudinami. Reikia įsivaizduoti tą sunkią padėtį: ištisos dvi trys dienos Prahos centre, svetimo miesto vidury, tūkstančių žmonių apsuptyje, susidūrimas su grynu priešiškumu, visiška izoliacija – jiems tai buvo siaubingas šokas. Pirmomis dienomis žmonės stojo prieš juos su aistra, tačiau be asmeninės neapykantos, nes prahiečiai buvo nustebę ir išgąsdinti. Bet jau trečią dieną tapo kitaip. Tada pasigirdo visai kitoks tonas, ir susitaikymas tapo nebeįmanomas.

Vakaruose buvo įvairiai reaguojama į penkių Rytų bloko šalių intervenciją į ČSR. Atšaukiami kelionių, sporto renginiai, atsisakoma dalyvauti knygų ir kitose mugėse. Bet jaučiamas ir spaudimas reaguoti priešingai. Kokią reakciją laikote teisinga?

Man atrodo, būtų siaubinga, jeigu dabar Šaltasis karas pradėtų reikštis aštresne forma. Be to, Vakarų moralinė pozicija yra per silpna. Nereikėtų pamiršti viso to, kas vyko Vakaruose: Alžyras, Dominikos Respublika, Vietnamas – o Sovietų Sąjunga kaip karinė galia elgėsi taikiai.

Bet ir ignoruoti būtų nelabai protinga reakcija. Kai atvažiuoja tokios grupės kaip teatro aktoriai, baleto šokėjai, muzikantai, jie juk turi galimybę čia gauti informaciją. Jie turi progą pasikalbėti su žmonėmis ir prisirinkti asmeninių įspūdžių, o tai už viską svarbiau. Manau, kad niekaip negalima numatyti psichologinės įtakos pasikeitusiai sąmonei kareivių, kurie buvo Čekoslovakijoje ir sugrįžta į Sovietų Sąjungą.

„Die Zeit", Nr. 35, 1968 m. rugpjūčio 30 d.

Iš vokiečių kalbos vertė Rytis Radavičius

Draugai