Stefano Liberti – Romoje gyvenantis žurnalistas ir dokumentinio kino kūrėjas. Knygoje „Land Grabbing. Kaip žemės rinka kuria naująjį kolonializmą“ (2011) aprašė masinės migracijos ir pabėgėlių reiškinį, maisto pramonės ir žemės ūkio rinką. Analitinius straipsnius rašo keliems didžiausiems Italijos dienraščiams bei užsienio spaudai. Naujausioje knygoje „Maisto šeimininkai. Kelionė į maisto pramonę, naikinančią planetą“ (2016) autorius pasakoja, kaip globalizacija ir nereguliuojama didžiųjų bendrovių finansinė veikla keičia pasaulinę maisto rinką. Šiuo tikslu autorius seka keturių maisto produktų – kiaulienos, sojos, pomidorų koncentrato ir konservuoto tuno – gamybos bei prekybos grandines ir keliauja po Kiniją, Braziliją, JAV bei Senegalą. Ši knyga yra itin aktualus reportažas apie tai, ką mes valgome ir kaip kelios „įmonės-skėriai“, vadovaudamosi išimtinai finansų rinkos, t. y. maksimalaus pelno per trumpiausią laiko tarpą, logika, keičia mūsų mitybos įpročius, veikia aplinką, gamtinius išteklius, darbo rinką, žmogaus sveikatą ir planetos bioįvairovę. Lietuviškai išleista S. Liberti knyga „Į pietus nuo Lampedūzos: penkeri metai migracijos keliais“ („Vaga“, 2016).

Spausdiname ištrauką iš knygos „Maisto šeimininkai. Kelionė į maisto pramonę, naikinančią planetą“ („I signori del cibo. Viaggio nell’industria alimentare che sta distruggendo il pianeta“, išleido „minimum fax“, 2016).

Judesiai ritmiški, mechaniški, pasikartojantys. Kiaulės kabintos ant kablio, judančio virš juostos nekintamu greičiu. Darbininkai stovi sustatyti palei juostą vienodu atstumu. Vilki baltomis uniformomis, avi guminius batus, mūvi pirštines, specialias kaukes ir kepuraites plaukams. Jie visi identiški ir jei ne ūgio skirtumai, galėtum sakyti, kad tai –­ robotų kariauna. Jų rankose –­ darbo įrankiai: kas laiko peilį, kas kapoklį, kas kablį. Kiekvienas atlieka jam pavestą užduotį, kiekvienam skirtas savas vaidmuo – mažytis standartizuoto mechanizmo krumpliaratis: vienas perrėžia gyvulio pilvą, kitas praplečia pjūvį, tolesnis darbininkas ištraukia žarnas, dar kitas atlieka naują pjūvį. Gyvulio viduriai sudedami į tam skirtus indus, peiliai ir ašmenys tarp vieno pjūvio ir kito įmerkiami į sterilizuojantį skystį. Gyvuliai taip pat visi identiški, vienas kito klonai: vienodo stambumo, vienodo ūgio, vienodos spalvos. Jie atrodo – ir iš tikrųjų yra – genetinio eksperimento, kuriuo siekiama sukurti skerdimui ir vartojimui tobulą gyvulį, rezultatas.

Šioje scenoje yra kažkas hipnotizuojančio. Stovėdamas anapus stiklo pagaunu save žvelgiant ne tiek į palaipsniui gabalais paverčiamas kiaules, kiek į šiuos žmones, judančius ritmiškai, pasitikinčius savimi, meistriškai ir drauge nerūpestingai tvarkančius prieš juos atsidūrusių gyvulių kūnus. Jie nepuola skerdienos su įniršiu, tiesiog atlieka savo mechanišką darbą, tarsi turėtų surinkti į visumą automobilio detales. Pjauk, praplatink, ištrauk, supjaustyk. Priešais mane atsiveria surinkimo linija, nieko daugiau: modernus industrializuotas mėsos fabrikas.

Tolesnis kambarys kiek erdvesnis, scena – dar įtaigesnė. Kita uniformomis vilkinčių žmonių grupelė dėlioja jau supjaustytas dalis ir paverčia beformį kūną nustatyto dydžio gabalais. Palyginus su ankstesniu vaizdu, atrodo, lyg žvelgtum pro kaleidoskopą su jo dauginamuoju efektu. Linijų šiame kambaryje ne viena, čia jų įstrižai juda net keletas. Darbininkų dar daugiau, tikra baltų uniformų plynė, visi vienodu atstumu, visi sustingę savo vietose, išskyrus tą vienintelį judesį, kurį kiekvienas nenuilstamai kartoja. Šiame kambaryje mėsos gabalai atrenkami ir supakuojami, tada siunčiami į šaldymo kamerą. Čia vyraujantys tikslumas ir geometrinė tvarka nesiderina su mirties brutalumu. Visas procesas vyksta šaltai, funkcionaliai ir švariai: kraujo nė lašo, kiekvienas mėsos gabalas savo vietoje. Anapus stiklo, kuris neleidžia jokio kontakto su išorės pasauliu, nieko negirdėti. Moderni skerdykla yra tobulas ir sinchronizuotas fabrikas.

Tiesa ta, kad ne visas procesas yra toks taikingas. Ankstesniosios darbo fazės gerokai žiauresnės: siunčiant gyvulį į skerdyklą, pirma būtina jį apkvaišinti dujomis arba elektros srove, paskui perpjauti gerklę ties kaklo vena, tada įstumti į verdančio vandens indą, kur nuplaunamas kraujas. Netekusiam sąmonės gyvuliui nudiriama oda ir kūnas iš naujo nuplaunamas specialia įranga. Tada nurėžiama galva, kūnas pakabinamas ant kablio ir pasiunčiamas į tolimesnę apdirbimo fazę, tą, nuo kurios prasidėjo mano vizitas. Šios darbo pakopos taip pat standartizuotos, jose dirba visad vienodus veiksmus atliekantys žmonės: vienas apkvaitina gyvulį, kitas perpjauna kaklo veną, kitas paleidžia judančią juostą, kuri įstumia gyvulį į indą. Tačiau mirties momentas ne visada aseptiškas: dažnai gyvulys spardosi ir priešinasi likimui, kartais neužtenka apkvaišinti dujomis arba jis nenugaišta po pjūvio ir rėkia iš skausmo verdamas gyvas didžiajame inde. Šių scenų išvysti nelemta.

Būsimasis vartotojas neturi to matyti, nes neturi susieti maisto, gulinčio lėkštėje, su sąmoningo padaro skausmu. Lankytojams rodomi vien nejudantys gyvuliai, parengti vartoti. Ne tiek gyvuliai, kiek mėsa.

– Mūsų skerdykla naudojasi pažangiausiomis technologijomis. Visapusiškai laikosi higienos reikalavimų bei skerdimo standartų, kuriais siekiama maksimaliai sumažinti gyvulių kančias, – aiškina atstovas spaudai, lydintis mane per lankytojams skirtą vizitą.

Esu „Shuanghui“, „didžiausioje mėsos perdirbimo įmonėje visoje Kinijoje“, kaip skelbia kubiniu šriftu angliškas užrašas ant pastato, kuriame įsikūrusi „Shuanghui“ būstinė, sienos. Iš tiesų šis užrašas yra senstelėjęs, nes „Shuanghui“ šiandien yra didžiausias mėsos fabrikas visame pasaulyje. Nuo tada, kai kinai 2013 m. įsigijo amerikiečių „Smith­field Food“, didžiausią mėsos tiekėją ir gamintoją visoje Šiaurės Amerikoje, „Shuanghui“ neturi konkurentų. Įmonės rankose sutelkta didžioji dalis pasaulinės kiaulienos rinkos. Be to, kinų įmonė kontroliuoja visą tiekimo grandinę: nuo kiaulių auginimo iki skerdimo, nuo mėsos perdirbimo iki prekybos. Tai kelių dešimčių milijardų dolerių vertės verslas.

Mane lydintis vyrukas yra savimi pasitikintis trisdešimtmetis, profesinį gyvenimą pradėjęs būtent šioje įmonėje. Mums judant virš skerdyklos pakibusiomis stiklinėmis galerijomis ir stebint, kaip baltai apsirengusių žmonių armija darbuojasi pjaustinėdama mėsos gabalus, mano gidas pasakoja apie darbo procesą, lukštena skaičius, suteikia formą ir prasmę po visą fabriką pabirusiems užrašams, skelbiantiems lankytojui, jog šioji įmonė yra pirmoji Kinijoje, laikosi globalios strategijos ir yra rinkos lyderė.

– Šiandien mes pirmieji pasaulyje, –­ išdidžiai kartoja vyrukas, dažniau nei reikėtų. Visoje Kinijoje „Shuanghui“ turi net kelias dešimtis mėsos perdirbimo filialų, tokių kaip šis, kuriame dabar lankausi, taip pat pramoninių kiaulininkystės angarų, kurių dalį valdo tiesiogiai, o likusią per dukterines įmones. Šių „deja, nebus galima aplankyti, nes būtinas savaitės karantinas dėl galimo ligų perdavimo“, sako man vyrukas demonstruodamas tarnybinį apgailestavimą.

Pasibaigus turui po skerdimo kameras, esu palydimas į savotišką show­room. Tai erdvus kambarys, kuriame įvairūs „Shuanghui“ produktai guli išdėstyti vitrinose, kiekvienas papuoštas dvikalbe etikete, anglų ir mandarinų kalbomis. Čia randu Pizza Hut Spare Ribs, arba kiaulienos šonkauliukus, kuriais prekiauja „Pizza Hut“, Spare Ribs with Gristle, tie, kuriems palikta kremzlė, bei pačių įvairiausių formų ir skonių dešrelių asorti, kaip Hot Dog with Corn, Spicy Crispy Sausage ir Luncheon Square Sausage. Pakuotės papuoštos pasakų motyvais ar su veikėjais iš animacinių filmukų: štai liūtas, žuviukas, o štai ant­ropomorfinė kukurūzų burbuolė, kiek toliau – pingvinas. Ant vienos pakuotės puikuojasi stilizuota Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava su dešrelėmis vietoj žvaigždučių. Nė ant vieno produkto pakuotės kiaulė nepavaizduota.

Tai manęs nestebina: jokiais būdais vartojama mėsa neturi būti siejama su gyvuliu, iš kurio ji gaminama, bet kokia galima užuomina turi būti panaikinta. Gretimoje salėje dvi įmonės palydovės mano garbei surengė priėmimą: ant elektrinės viryklės kepama dešra, bekono kvadratėliai, dešrelės su kukurūzais ir kiti skanumynai iš kiaulienos, kuriuos esu priverstas ryti dar neįpusėjus dienai per šiuos improvizuotus antruosius pusryčius. Visi čia demonstruojami produktai yra skirti vidinei Kinijos rinkai. Milžiniškai rinkai, siekiančiai kelis milijardus dolerių.

Kiaulė kas antram gyventojui

Kalbėti apie kiaules Kinijoje šį tą reiškia: pusė mūsų planetos kiaulių gyvena būtent čia. Anot atsargesnių paskaičiavimų, Kinijoje telkiasi 700 mln. kiaulių, tenkančių 1,3 mlrd. gyventojų, t. y. daugiau nei po kiaulę kas antram gyventojui.

Kiaulė kinų kultūroje užima svarbią vietą. Tai paskutinis iš dvylikos kinų horoskopo ženklų, sėkmės simbolis. Gimusieji kiaulės metais paprastai laikomi sąžiningais ir drąsiais žmonėmis. Liaudies posakis „stora kiaulė už durų“ sieja šį gyvulį su laime ir pertekliumi. O hieroglifas 家 (jia, „namai“) yra dviejų žodžių suma: 宀 („stogas“) ir 豕 („kiaulė“). Tai verčia manyti, jog senovėje namai buvo laikomi tikrais namais tik tuomet, jei juose gyveno kiaulė. Nes tradiciškai kiekviena šeima savo kieme laikė bent vieną šios rūšies gyvulį.

Tokia buvo senovės Kinija, iš esmės agrarinė šalis, kurioje šeimos valgydavo mėsą dukart per metus ir naudojo namines kiaules daugiausia kaip šiukšlių perdirbėjas į trąšas laukams. Šiandien šis gyvulys išlieka klestėjimo simboliu, tačiau kitokia prasme: vis gausesnei ir labiau urbanizuotai viduriniajai kinų klasei tai tapo socialinės padėties ženk­lu – kiaulienos valgymas virto apčiuopiamesniu kilimo socialiniais laiptais ženklu, išsivadavimu iš skurdo ir sunkaus pragyvenimo. Tad kiaulienos paklausa išaugo iki žvaigždžių. Jei 8 dešimtmetyje vienas Kinijos gyventojas vidutiniškai suvartodavo 8 kg kiaulie­nos per metus, tai šiandien suvalgo 39 kg, penkiskart tiek. Ir norint aprūpinti 39 kg mėsos 1,3 mlrd. gyventojų reikia daugybės kiaulių. Kiaulienos produkcija dabar užsiima ne vien smulkieji gyvulių augintojai. Viskas organizuojama pramoniniu mastu: per pastaruosius metus kiaulės dingo iš sodybų kiemų, kur laimingai sau knisdavosi per dienas, ir buvo tūkstančiais suvarytos į milžiniškus angarus, uždarytos ir suspaustos apribojant jų judesius, prikimštos pašarų ir antibiotikų. Taip nutiko mėgdžiojant procesą, prasidėjusį JAV 9 dešimt­mečio pradžioje: CAFO (Concentrated Animal Feeding Operations) – pramoninio masto fermų, siekiančių pagaminti kuo daugiau mėsos produkcijos per trumpiausią laiką – atsiradimas ir plėt­ra.

Perėjimas nuo šeiminių ūkių prie CAFO industrijos vyko pamažu ir dar nėra užbaigtas: jei JAV prekyba kiauliena yra sutelkta kone išimtinai keturių didžiųjų kompanijų rankose, Kinijoje vis dar egzistuoja šeiminiai ūkiai. Tačiau jie pamažu nyksta: 2001 m. 74 % kiaulių buvo superkama iš šių nedidelių fermų, šiandien skaičius nusileido iki 37 %. Vien 2008 m. pusė mažųjų fermų išnyko. Nors ir kokia nesena, ši tendencija atrodo nesustabdoma. Šiandien didžioji dalis kiaulienos pramonės priklauso didžiosioms ar mažesnėms grupėms, kurios dirba daugiausia contract farming principu, t. y. išimtinai kuriai nors didžiajai įmonei: smulkus žemdirbys-kiaulių augintojas pasmerktas tapti praeities reliktu svaiginamu greičiu besivystančioje Kinijoje, kuri, regis, nekantriai siekia įgyvendinti iš amerikiečių maisto sistemos perimtus modelius.

Toks vystymasis nėra atsitiktinumo ar nematomos rinkos rankos pasekmė, bet nulemtas konkrečios viešosios politikos: centrinė valdžia tvirtai pasirinko ir nutarė paremti intensyvios gyvulininkystės, skerdimo ir prekybos įmonių koncentravimą. Šio proceso slaptažodis –­ „vertikalus integravimas“ (chanyehua): didžiosios grupės per subsidijų ir atleidimų nuo mokesčių sistemą kviečiamos perimti visų šios pramonės pakopų kontrolę. Nuo 10 dešimtmečio vidurio ši tendencija laikoma kinų valdančiosios klasės prioritetu, ne vien kiaulininkystės sektoriuje, bet visuose maisto pramonės sektoriuose: būtent tada prie Žemės ūkio ministerijos buvo atidarytas „vertikalaus integravimo skyrius“ su filialais visose provincijose, turinčiais sudaryti sąlygas šio modelio plėtrai. 2008 m. integravimo skyrius paskelbė ataskaitą, kurioje nurodė, kad dar 2005 m. pusė dirbamos Kinijos žemės ir 37 % kaimo gyventojų buvo „vertikaliai integruoti“. Naujausi oficialūs duomenys nėra prieinami, tačiau procentas neabejotinai išaugo.

Šis reiškinys turėjo ne tokių jau nereikšmingų socialinių padarinių. Žemės ūkio produkcijos koncentravimas ir racionalizavimas, valdomas iš aukštai, palietė didžiąją Kinijos kaimo gyventojų, daugiau ar mažiau jėga pastūmėtų persikelti į miestą, dalį: per pastaruosius 20 metų 250 mln. kaimo gyventojų paliko savo gyvenvietes ir persikėlė į urbanizuotus centrus – tai buvo milžiniškas agrarinis egzodas, vykęs ne visada taikiu būdu ir išderinęs socialinę miestų pusiausvyrą. Šios plėtros vadžios buvo patikėtos kelioms megaįmonėms, kurios Pekino leksikoje vadinamos „drakonų galvomis“ (longtou giye). (...)

Tendencija ėmė ryškėti 2008 m., kai Volstrytą sudrebinusi krizė milijardus finansinio kapitalo dolerių iš klasikinės akcijų rinkos perstūmė į saugesnes investicijas, tokias kaip maisto pramonė. Šios investicijos paremtos labai paprasta logika: pasaulio gyventojų skaičius didėja ir niekada nebus patenkinti visų pirminiai poreikiai, tarp kurių yra ir mityba. Iki 2050 m., remiantis FAO (Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos) duomenimis, mūsų planetoje gyvens 9 mlrd. gyventojų. Kurgi geriau investuoti, jei ne į daug žadančias maisto produktų tiekimo grandines? Visa tai reikšmingai apibendrino Crispinas Odey, jo vardu pavadinto Londono fondo valdytojas, 2008 m. patarinėjęs kapitalo savininkams „parduoti bankus ir supirkinėti sūrį“. Taip finansinės grupės, tarptautinės korporacijos, investiciniai fondai, private equity (privatus kapitalas) ir hedge fund (rizikos draudimo fondai) pradėjo supirkinėti „sūrį“, visiškai nieko neišmanydami apie tai, kaip tas sūris gaminamas, ir siekdami vien išspausti iš šios pramonės visą įmanomą pelną. Jų finansuojamos įmonės įsitraukė į maisto pasiūlos ir paklausos žaidimą sujaukdamos taisykles ir nustelbdamos kitus. Dėl finansinio kapitalo šios įmonės disponavo reikšmingais leverage (finansiniais svertais), t. y. galimybe įsiskolinti, investuoti ir plėstis. Plėsdamosi jos įsiurbia kitas tradicines įmones, suvaržo kitų veikiančiųjų tame pačiame sektoriuje veiksmų laisvę, stumia gamybos grandinę link monopolizacijos, kurią vykdo keli išrinktieji. Toks koncentravimo judesys, jau atliktas daugelyje JAV sektorių dar prieš prasidedant pastarųjų metų finansavimo proveržiui, plečiasi po visą pasaulį, mažindamas konkurenciją ir įvairovę, standartizuodamas produkciją ir drastiškai apribodamas pasirinkimą vartotojams, kurie atsiduria priešais iš pirmo žvilgsnio gausius gaminius, tačiau priklausančius tai pačiai motininei įmonei.

Welcome to Porkopolis

Vadinamoji kiaulių pramonės chi­ckenization yra viena didžiausių moderniosios gyvulininkystės, ryšio tarp žemdirbio ir žemės, gamybos ir produkcijos priemonių revoliucijų. Pritaikius vištų auginimo metodą kiaulininkystėje ir uždarius kiaules pramoniniuose angaruose, gamintojai sumažino išlaidas, primetė šį metodą visiems augintojams ir sumažino mažmeninę mėsos pardavimo kainą. „Smithfield“ ir kiti didieji šios pramonės gigantai priskiria sau šio pramoninio modelio išradimą. Jie laiko save pionieriais, pirmtakais maisto revoliucijos, gebėjusios tiekti gyvūninius baltymus žemomis kainomis visoms Valstijoms, o ateityje ir visam pasauliui. „Feeding America“, toks buvo jų steigiamasis šūkis; „Feeding the world“ –­ jų skelbiamas iššūkis ateičiai. Bet atidžiau pažvelkime, ar kaina iš tiesų tokia jau žema. Nepamirškime į narvus sukištų, priverstinai maitinamų ir į skerdyklą siunčiamų, niekada gyvenime dienos šviesos neregėjusių gyvūnų kančių, kokios šio gamybinio modelio pasekmės aplinkai ir žmogaus sveikatai.

– Įsivaizduok, kad visi Kalifornijos gyventojai tuštinasi ir šlapinasi į vieną bendrą šulinį 365 dienas per metus. Įsivaizduok, kaip tu gyventum šalia tokio šulinio. Puiku, tam nereikia didelių vaizduotės pastangų. Tu jau esi šalia to šulinio: sveikas atvykęs į Eastern North Carolina, – tokiais žodžiais Rickas Dove’as pasitinka mane savo organizacijos kabinete: su mėšlo prieskonio metafora. Esu Niu Berne, Šiaurės Karolinos miestelyje ir vietinių „Waterkeepers“, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos aktyvistų, tikrinančių vandens užterštumą ir šioje valstijoje vykdančių aršią kovą su intensyvios gyvulininkystės fermomis, būstinėje. Rickas yra šios kampanijos lyderis, kovos su CAFO širdis ir smegenys. Žemas, stambaus sudėjimo, kiek patinusiu raukšlių ir patirties išvagotu veidu šis buvęs Vietnamo karo veteranas sunkiai tvardosi kalbėdamas apie kiaulių verslą. Užtenka paminėti „Smithfield“ ar „Wendell Murphy“, kad jo akys įsipliekstų it deg­lai. Nes kiaulienos pramonė sužlugdė jo svajones, sunaikino jo aplinką, sukėlė pavojų pasauliui, kuriame jis užaugo. 1987 m. palikęs marines gretas po 25-erių garbingos tarnybos metų, vyriškis nutarė imtis pramoninės žvejybos. „Tai dar vaikystėje puoselėta svajonė“, –­ pasakoja vis dar svajingu žvilgsniu. Pradžioje reikalai klostėsi gerai. Drauge su sūnumi įkūrė įmonę. Tačiau paskui žuvys netikėtai pranyko. Jie ištraukdavo vien gaišenas. Tai buvo „Murphy“ klestėjimo ir kiaulių verslo įsitvirtinimo Šiaurės Karolinoje metai. Taip pat plačiai pasklidusios taršos, amžiams sunaikinusios jo gimtojo regiono aplinką, metai. Ri­ckas pasakoja paėmęs iš upės, kurioje žvejodavo, vandens mėginį ir davęs jį ištirti: vandenyje rasta neįprastų bakterijų ir toksiškų elementų. Tada jis išsinuomojo sklandytuvą, kad išsiaiškintų, kas vyksta: iš aukštai pamatė milžinišką įsteigtų fermų zoną su jų atliekų šalinimo ežerais. Išvydo savo regioną paverstą milžiniškomis industrinėmis kiaulidėmis. Ir nutarė įstoti į „Waterkeepers“.

Perkopęs 7 dešimtmetį Rickas neprarado savo kovinės dvasios. Užsidėjęs beisbolo kepuraitę, su kuria niekada nesiskiria, jis keliauja po Šiaurės Karoliną ir kitas valstijas tęsdamas kovą su lagoons – kiaulių ekskrementų surinkimo ežerais. Lagoons yra nuodinga CAFO pasekmė. Kadangi didieji gyvulių telkiniai neleidžia naudoti tradicinio metodo, kur išmatos panaudojamos laukams tręšti, tenka ieškoti alternatyvios sistemos: buvo sugalvota surinkti kiaulių išmatas ir šlapimą į milžiniškus tvenkinius greta angarų, kurie retkarčiais ištuštinami purškiant skysčius ant gretimų laukų su tam skirtais į žemę įstatytais siurbliais. Ši sistema paprasta: kiaulių išmatos surenkamos po angarais į įrengtus kanalus, kurie suteka į lagūnas. Atrodo neįtikėtina, tačiau viskas vyksta būtent taip: tonų tonos kiaulės šūdo paliekamos telkšoti po atviru dangumi. Rickui Dove’ui patinka žerti skaičius, iliustruojančius šio reiškinio apimtis:

– Jungtinėse Valstijose auginama apie 60 mln. kiaulių. Kiekviena kiaulė pagamina trigubai daugiau išmatų nei žmogus. Tai būtų tas pats, kas visi Šiaurės Karolinos, Kalifornijos, Teksaso, Pensilvanijos, Niujorko, Ilinojaus, Mičigano, Floridos, Virdžinijos ir Masačusetso – arba tau, europiečiui, visi Vokietijos, Italijos ir Ispanijos – gyventojai dieną naktį tuštintųsi ir šlapintųsi į tą patį baseiną.

Ir kalba čia eina ne šiaip sau apie kaką. Išmatos iš verslinės gyvulininkystės fermų nėra paprastos išmatos: jos gerokai toksiškesnės. Norint leisti kiaulėms išgyventi tokios didelės koncent­racijos aplinkoje nesusergant ir nenugaištant, pramonė suleidžia joms didžiules dozes antibiotikų, priedų, hormonų bei apipurškia insekticidais. O kiaulės išmeta visa tai į aplinką per savo išmatas. Lagūnose randama įvairiausių toksiškų elementų mišinių: amonio, vandenilio sulfido, fosforo, nitratų, sunkiųjų metalų, neskaitant įvairių mikrobų ir bakterijų, besiveisiančių šiame mirtiname sultinyje. Šios lagūnos tokios nuodingos, kad bet kuris į jas įkritęs žmogus garantuotai pražuvęs. Viename straipsnyje, išėjusiame prieš kelerius metus „Rolling Stone“ žurnale, pasakojama apie darbininką, kuris, tvarkydamas išmetimo įrenginį, apsvaigo nuo smarvės, nualpo ir įkrito į telkinį. Jo penkiolikmetis sūnėnas šoko mėgindamas gelbėti dėdę ir nuskendo, tada įpuolė darbininko pusbrolis, bet nualpo dėl nepakeliamo šleikštulio, vyresnysis skęstančiojo brolis taip pat įšoko ir taip pat prigėrė, o paskui atėjo tėvo eilė. Visa šeima žuvo prigėrusi kiaulių šūdo jūroje.* (...)

Jei kiaulių genetikoje specializuotų įmonių būstinės telkiasi daugiausia Europoje, tai pačios įmonės iš tiesų yra transnacionalinės korporacijos, veikiančios visoje planetoje ir siūlančios savo veisles, kurios yra ilgamečių eksperimentų, atvedusių prie tobulos kiaulės, skirtos specialiai intensyviam auginimui, rezultatas: šios veislės atsiveda daugiau paršelių, kurie auga gerokai sparčiau ir lengviau prisitaiko prie uždaro gyvenimo pramoniniuose angaruose sąlygų. Remiantis „Rabobank“ duomenimis, pusė kiaulių veisimo sektoriaus yra pavaldi Jungtinių Valstijų importuotoms genetinėms linijoms, 20–30 % priklauso Kanadai, likusi dalis – Europai. Žvelgiant iš pramoninės perspektyvos, čia taip pat kalbama apie win-win situation: gamintojai susišluoja didesnį pelną, o vartotojai gauna daugiau mėsos per trumpesnį laiką. Tačiau šie gyvūnai vis labiau primena klonus –­ jie vienodėja visame pasaulyje. Tai, kas šiandien vykdoma, yra savotiška kiaulės eugenika: darbo metodų homologacija, dėl ko CAFO ir moderni skerdykla tapo absoliučiai identiškos JAV ir Kinijoje, ir tai veda prie neišvengiamos auginamų ir skerdžiamų kiaulių homologacijos. To pasekmė – suvienodinti maisto produktai ir skoniai, savotiška planetinė maisto frančizė, kuriai vadovauja „įmonės-skėriai“, ribojančios vartotojų pasirinkimą ir naikinančios biologinę įvairovę.

 

* Jeff Tietz. „Boss Hog: The Dark Side of America’s Top Pork Producer“, Rolling Stone, 2006-08-14.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė