Šiandien nusivedžiau savo keturmetę dukrą į Londono zoologijos sodą, kuriame vienas iš vorų neseniai prabilo mano balsu (Morganas Freemanas, deja, buvo užimtas). Prižiūrėtojas ant riešo buvo pasitupdęs baltąją pelėdą. Paukštis turbūt buvo susitaikęs su tuo, kad atrodo „kaip filmuose apie Harį Poterį“ ir kol kas nemėgino atsikratyti šio amplua drastiškomis priemonėmis, pavyzdžiui, apsinuogindamas Peterio Shafferio spektaklyje „Equus“ (aliuzija į „Hario Poterio“ aktorių D. Radcliffe’ą, –­ vert. past.).

Pelėdos žvilgsnį savo aparatu vis gaudė įkyrus fotografas, bet ji tik suko galvą šalin visais 180 laipsnių – norėčiau ir aš taip sugebėti, ypač kai koks pilietis metro porina, kad nors ir ne itin mėgsta mano pasirodymus (autorius S. Lee – scenos komikas, – vert. past.), tačiau jo keistas vienišius dėdė juos tiesiog dievina, tad gal būtų galima su manimi pasidaryti asmenukę „Twitteriui“, ir šiaip, kokia ta mano pavardė?

Ar neužtektinai dar prisikentėjo baltoji pelėda? Jos rūšis nyksta, sutrikę D. Radcliffe’o gerbėjai jos gentainius kalina sandėliukuose… Tiesioginei konfrontacijai pritrūkau drąsos, tad susierzinimą išreiškiau pasitelkęs dukterį: „Kaip manai, ar pelėdai patinka, kai ją fotografuoja?“ – „Ne. Ji negali to pakęsti!“ – atsakė dukra garsiai ir pabrėžtinai, iškart sumojusi, ko siekiu. Vis dėlto vyriškis ir toliau pleškino, o pelėda ir toliau gūžėsi. „Štai pelėdos pakaušis, o čia – jos persigandęs snukutis. Šios fotografijos – žmonijos kvailybės tyrinėjimų dalis.“

Mintyse linkėjau, kad pelėda pultų prie fotografo, iškabintų jam akis, o po savaitės jas atrytų erzindama pažadu, kad sudžiūvę vėmalų gumulėliai dar grįš į jo akiduobes, ir jį amžinai sekiotų besišaipantys vaikai: „Kapitonas Vėmalakis! Kapitonas Vėmalakis!“ (Aliuzija į kapitoną Paukštakį (Birdseye), personažą iš Jungtinėje Karalystėje populiarių šaldyto maisto reklamų, – vert. past.) Bet rimtai, žmonės, kas jums pasidarė?

Paskutinę gegužės dieną šokantis šuo laimėjo televizijos talentų konkursą, tačiau netrukus britai įniršo sužinoję, kad iš tikrųjų tai buvo du šunys: fotogeniškas šuo-žvaigždė ir bevardis šuva, atlikęs visą sudėtingą akrobatiką. Bet taip juk buvo per amžius! Tikriausiai ir gražuolis televizijos iliuzionistas Derrenas Brownas turi atstumiantį, bet genialų pusbrolį Darraną Browną, kurį laiko užrakinęs šiukšlių konteineryje ir verčia kruopščiai kurpti išdaigas, kurias vėliau pats krečia publikai. Kokios kultūros nusipelnėme, tokią ir gauname. Rodyti mums ką nors subtilesnio nei šokantis šuo-apgavikas būtų laiko švaistymas…

„London Review of Books“ šį mėnesį išspausdino stulbinamai kontroversiškas Craigo Raine’o eiles. Šis leidinys taip šauniai atsiribojęs nuo mūsų puolusio pasaulio, kad net buitiniai skelbimai jame skamba kaip paskutinieji senstančių ir neviltin puolusių romantikų cris de coeur (pranc. širdies šauksmai). Nors ir visą gyvenimą skaitę itin prasmingą literatūrą, pamažu ateinančiam suvokimui, jog pats gyvenimas neturi jokios prasmės, jie, atrodo, taip ir nepasiruošė, o jų ilgai lauktas nušvitimas, matyt, suvis užstrigo paš­te, nepasiekęs adresato.

Kažkokiu būdu Raine’o, mano galva, aukštos savimonės posmai apie senatvę ir impotenciją tarsi išsmuko iš Rašytojų sąjungos koridorių į gatvę, į moderniąją socialinių medijų terpę, tačiau paaiškėjus, kad jie – ne garsenybės užpakalis ir ne filmukas, kuriame senutė nusirita nuo laiptų, iškart buvo mirtinai sutrypti it bejėgis paukščiukas.

Dabar įsivaizduokite, kad genialusis mizantropas, džiazuojantis rasistas Philipas Larkinas (anglų rašytojas ir džiazo kritikas, g. 1945, – vert. past.) vertinamas pagal tokius pat standartus. Arba netgi Johnas Donne’as (XVII–XVIII a. anglų poetas, klerikalas, – vert. past.), vėlyvo religinio patoso įkvėptas pavaizduoti Visagalį kaip geidulingą meilužį kūrinyje „Talžyk man širdį, triasmenis Dieve“. „Poetas iškrypėlis Donne’as Dievulio per šikną būt daromas trokšta. Šlykštu!“ – taip „Twittery“ būtų kalbėta.

Dainuojamosios poezijos veteranas Markas Kozelekas, šį mėnesį panašiai apšmeižtas „Twitteryje“, galbūt netgi mėgavosi savo trumpalaikiu skandalingumu. Man rodos, jis dar 1992-aisiais, nenorėdamas, kad kritikai visiškai jį sudievintų, susikūrė tikro šūdžiaus sceninę personą, drastiškai oponuojančią jautraus poeto-muzikanto stereotipui.

Vis dėlto „Twitteris“ nulinčiavo jį už nesubtilias pastabas, išsakytas per pasirodymą Londone apie moterį, ėmusią iš jo interviu, nors niekas iš komentavusių ten nebuvo ir negalėjo nė numanyti, kaip tie žodžiai skambėjo dviejų su puse valandos pasirodymo ir bendrame dainininko karjeros kontekste. Bet gal Kozelekas vis dėlto tiesiog šūdžius…

Žinau, ką reiškia būti išskirtinai sukritikuotam asmens, kuriuo žaviesi. 2005-aisiais „Take That“ dainininkas Robbie Williamsas išėjo iš mano pasirodymo „Soho“ teatre, durininkui pareiškęs, jog mano balsas toks migdantis, kad man verčiau reiktų tapti hipnotizuotoju. Nuo tada „Angels“ klausausi tik namie depiliuodamasis tarpvietę arba balindamasis išangę.

Bepigu dėl tokių skubotų pasmerkimų kaltinti „Twitterį“, kur išprusimo stoka nė kiek neriboja nuomonės reiškimo laisvės, tačiau manau, kad kaltas ir Simonas Cowellas, ir juolab Davidas Walliamsas, kuris, nors ir išmintingesnis, vis tiek kartu pūdo mūsų kultūrą (Cowellas – TV prodiuseris, Walliamsas –­ britų komikas, aktorius, rašytojas, visuomenininkas, –­ vert. past.). Per pastaruosius kelerius metus „Britanijos talentai“ ėmė įsileisti vieną kitą puikų ir neįprastą komiką: Gatį Kandį iš Latvijos, Lorraine Bowen iš Braitono – jie sąmoningai įkūnija absurdiškus veikėjus, tačiau laidos vedėjų yra vertinami taip, tarsi būtų tikri pamišėliai, patys sau darantys gėdą. Walliamsas šiuo atveju yra išdavikas, dvigubas agentas, nes, priešingai nei kiti pašlemėkai, sudarantys žiuri, jis puikiai supranta, kad šie žmonės – menininkai. Kadaise ir jis toks buvo, tačiau dabar bijo išsiduoti, kad nepasirodytų pavojingai protingas.

Kaip didieji varjetė laikų darbininkų klasės siurrealistai būtų vertinami Co­wello neišmanėlių šutvės? Ponas Pas­t­­­­ry, dešimt minučių painiodavęsis savo tūboje, būtų pavarytas kaip nemokantis laikyti instrumento, o Mažojo Ticho išskirtinis nesugebėjimas suturėti savo skrybėlę, taip žavėjęs J. B. Priestley, būtų viso labo palaikytas repeticijų trūkumo išdava.

Pripažindamas suklydęs dėl šuns-antrininko, Cowellas sakė: „Tik po pasirodymo sužinojau, ką iš tikrųjų vertinau, ir pasijutau kaip tikras idiotas.“ Bet juk taip būna su visais jo vertinamais dalykais. Cowellas dar nė nenutuokia, kokia gili jo nekompetencija.

Nukvailėjusi kultūra – klišė. Tad verčiau vadinkime tai niuanso žlugimu. Pramogų ir informacijos tiekėjų nesugebėjimas patraukliai pateikti dviprasmybes ir dvigubus kontekstus turi ir didesnių politinių bei socialinių pasekmių. Liamo Byrne’o laiškelį (vyriausias iždo sekretorius leiboristas Byrne’as, baigdamas kadenciją, savo įpėdiniui pagal seną tradiciją paliko raštelį, kuriame juokaudamas parašė: „Visi pinigai išleisti“, – vert. past.) – lengvabūdišką atsisveikinimo pokštą – konservatorių lyderis Davidas Cameronas panaudojo kaip rinkiminės agitacijos priemonę, galbūt sužlugdžiusią leiboristų šansus laimėti. Tai puikus pavyzdys to itin kontekstualaus žaismingumo, kuriam atsilaikyti prieš mūsų dabartinį nukvailėjimą šansų taip pat maža, kaip ir baltajai pelėdai.

Iš anglų kalbos vertė Paulius Balčytis

„The Guardian“, 2015-06-14