Daugybę dalykų mes suvokiame kaip grynai prancūziškus: trumpa juoda Coco Chanel suknelė, meilė geram vynui ir kulinarijai, Auguste’o Renoiro paveikslai, degančios gumos smarvė Pary­žiaus metro. Ne mažiau išskirtinis yra prancūzų mąstymo stilius, 1790 m. airių politikos filosofo Edmundo Burke’o apibūdintas kaip „šviesos ir proto imperija“. Šiais žodžiais jis kritikavo Prancūzijos revoliuciją, bet nuo Apšvietos laikų dauguma prancūzų mąstytojų juos nešiojo kaip garbės ženklą.

Požiūris, kad mąstymas yra esminė žmogiškumo ypatybė, buvo išaukštintas XVII a. mąstytojo René Descartes’o, moderniosios prancūzų filosofijos tėvo. Skeptiškas samprotavimo metodas nuvedė jį prie išvados, kad vienintelis neabejotinas dalykas yra jo paties proto egzistavimas: iš čia – cogito ergo sum. Šis prancūzų racionalizmas taip pat pasireiškė polinkiu į abstraktybes ir dedukciją (nuo bendro prie konkretaus, –­ iš čia didingų teorijų pomėgis). Kaip 1858 m. teigė eseistas Emile’is Montégut: „Nėra kitos tautos, kuriai tokios reikšmingos būtų abstrakčios idėjos ir kurios istorija būtų kupina tokių galingų filosofinių tendencijų.“

Prancūziškas mąstymas – tai ne tik turinys, bet ir stilius. Retorinė elegancija ir analitinis skaidrumas, kaip neretai teigiama, yra pačios prancūzų kalbos ypatybės: „Tai, kas neaišku, yra neprancūziška“, – 1784 m. ambicingai rašė Antoine’as de Rivarolis. Taip pat tipiškai prancūziškas yra polinkis kvestionuoti ir prieštarauti, taipogi kylantis iš Descartes’o skeptiškojo metodo. Istorikas Jules’is Michelet taip apibendrino šį prancūzų bruožą: „Mes plepam, ginčijamės, energiją eikvojam žodžiams; mes keikiamės ir siuntam dėl visiškų smulkmenų.“ Britų armijos vadovėlyje, išleistame prieš išsilaipinimą Normandijoje 1944 m., taip įspėta dėl vietinių kultūrinių įpročių: „Intelektualinį ginčą prancūzai mėgsta kur kas labiau nei mes. Jums atrodys, kad tarp prancūzų įsiplieskė konfliktas, nors iš tiesų jie tiesiog diskutuoja teoriniu klausimu.“

Tačiau net šie ginčai yra įgiję labai tvarkingą formą: dalykas padalijamas į priešybes. Neatsitiktinai būtent prancūzai sumanė politinę erdvę perskirti į kairę ir dešinę; neatsitiktina ir tai, kad Jacques’o Derrida dekonstrukcijos šerdyje glūdi skirtis tarp esaties ir nesaties. Vieši prancūzų debatai formuluojami laikantis tvirtų opozicijų, tokių kaip gėris / blogis, pradžia / pabaiga, vienovė / įvairovė, civilizacija / barbarybė, progresas / dekadansas, sekuliarizmas / religija.

Aistra idėjoms kyla iš tikėjimo Prancūzijos misijos unikalumu. Tai būdinga visoms išskirtinėmis save laikančioms tautoms, tačiau šiuo atveju pasireiškia ypatinga metonimija: Prancūzija įpareigota galvoti ne tik už save, bet ir už visą pasaulį. Tariant didingais Jeano d’Ormessono žodžiais („Le Point“, 2011), „prancūziškumo esmė yra peržengti savo ribas. Prancūzija – tai ne tik prieš­taravimai ir įvairovė. Ji nuolat žiūri per petį į kitus ir į ją supantį pasaulį. Labiau nei bet kuri kita tauta, Prancūzija yra persekiojama universalumo ilgesio“.

Savitas prancūzų mąstymo būdas taip nusakomas ne dėl numanomo gãlų „nacionalinio charakterio“. Šios idėjos yra ne genetinis paveldas, o greičiau socialinių ir politinių veiksnių rezultatas. Tarkim, Apšvieta buvo kultūrinis fenomenas, paskleidęs racionalistų idėjas Europoje ir Amerikoje. Bet Prancūzijoje nuo XVIII a. vidurio šis intelektualinis judėjimas sukūrė ypatingą filosofinio radikalizmo rūšį, atstovautą nepaprastos mąstytojų grupės –­ philosophes. Dėl Voltaire’o, Diderot, Rousseau ir kitų įtakos prancūziškasis racionalizmas įgijo ypač antiklerikalinių, egalitarinių ir dinamiškų bruožų. Griaunantys principai paplito ir kitoje prancūzų inovacijoje – salonuose; šie privatūs kultūriniai susibūrimai prisidėjo prie moterų emancipacijos ir filosofinių, meninių idėjų pasklidimo tarp prancūzų elito.

XVIII a. antrojoje pusėje šis intelektualinis kunkuliavimas buvo iššūkis ancien régime tvarkai. Jis taip pat suteikė išskirtinio radikalumo Prancūzijos revoliucijai, ypač lyginant su jos amerikietiškuoju analogu. 1789-ieji – ne tik prancūzų minties lūžis, bet ir Apšvietos filosofinio radikalizmo kulminacija: iškilo nauja respublikos politinė kultūra, o prancūziškumo idėja tvirtai susieta su naujumu ir pasipriešinimu priespaudai. Iš to išsivystė visiškai originalus mąstymo apie viešąją erdvę pobūdis, grįstas tokiais principais kaip Žmogaus teisių deklaracija, pilietinė tautiškumo samprata (paremta bendromis vertybėmis, o ne kraujo ryšiais), laisvės, lygybės, brolybės idealai, bendražmogiška nauda ir tautos suverenumas.

Galima paprieštarauti, kad, nepai­sant šio revoliucinio paveldo, prancūzų tauta yra pernelyg įvairiapusė ir individualistinė, tad negali turėti vientisos pasaulėžiūros. Vis dėlto esama dviejų priežasčių, dėl kurių įmanoma – ir netgi būtina – kalbėti apie prancūziškąjį mąstymo būdą. Pirma, nuo Apšvietos epochos Prancūzija suteikė mąstytojams privilegijuotą vietą, pripažindama juos moraliniais ir dvasiniais visuomenės vedliais (tai atsispindi pačioje „intelektualo“ sąvokoje, apibrėžtoje prancūzų XIX a. pabaigoje). Žinoma, viešų intelektualų esama ir kitur, bet Prancūzijoje jie mėgaujasi beprecedenčiu matomumu ir socialiniu prestižu.

Antra, kaip niekur kitur modernioje Vakarų kultūroje, visi didieji kultūriniai Prancūzijos organai – vidurinio ir aukštojo mokslo institucijos, svarbiausios akademijos, leidyklos ir spauda –­ sutelkti Paryžiuje. Ši kultūrinė centralizacija pasiekia ir mokyklos programas (vidurinėje privalomai mokoma filosofijos) –­ štai kodėl prancūzų mintis pasiekė tokį stulbinantį stilistinį vientisumą.

Prancūziškasis mąstymas nepapras­tai vaisingas. Vienas iš sėkmės įrodymų – prancūzų idėjų įtaka kitų tautų vertybėms ir idealams. Karaliaus Saulės laikais Versalis buvo neprilygstamas politinis ir estetinis pavyzdys Europos teismams, o Prancūzijos revoliucija, prilyginusi monarchiją tironijai ir išaukštinusi piliečių lygybę, XIX a. ir vėliau tapo įkvėpimu viso pasaulio pažangiesiems. Rusų bolševikai buvo apsėsti analogijų tarp jų ir prancūzų revoliucijų.

Dėl savo kolonijinės imperijos (antros didžiausios po Britanijos) Prancūzija mėgavosi galingosios statusu ir skleidė „civilizaciją“ Azijos ir Afrikos dominijose. Laisvės statula, tapusi amerikietiškumo emblema, 1879 m. buvo sukurta prancūzų skulptoriaus Frédérico Bartholdi; Lenkijos nacionaliniame himne iki šiol šlovinamas Napoleonas Bonapartas; Brazilijos vėliavoje įrašytas Auguste’o Comte’o pozityvistinės filosofijos moto: tvarka ir pažanga.

Moderni prancūzų literatūra – nuo Flaubert’o, Balzaco ir Hugo iki Camus –­ yra neatskiriama Vakarų kultūrinio paveldo dalis. XX a. antrojoje pusėje Jeanas-Paulis Sartre’as tapo globaliu simboliu intelektualo, drįstančio rėžti tiesą bet kokiai valdžiai, Simone de Beauvoir „Antroji lytis“ (1949) apvertė moters padėties supratimą. Po kelių dešimtmečių „prancūzų teorija“ perbraižė JAV akademinį žemėlapį, iki šių dienų Michelis Foucault, Jacques’as Derrida ir Pierre’as Bourdieu yra vieni dažniausiai cituojamų socialinių mokslų mąstytojų.

Prancūzų mąstymo dinamiškumas yra viena pagrindinių jo pasaulinio populiarumo priežasčių. Gãlų mąstytojų išradingumą lėmė vaizduotės ir argumentavimo sureikšminimas, drauge su panieka empirinei medžiagai: savo „Samprotavimus apie žmonių nelygybės kilmę“ Rousseau pradeda „atidėdamas į šalį visus faktus“. Iš čia – prancūzų mąstytojų polinkis idėjas privesti iki kraštutinių išvadų ir pirmenybė intelektualiniam kūrybiškumui bei kultūriniam inovatyvumui. Tokios esminės sąvokos kaip ideologija ir angažuotumas yra prancūzų išradimai, o pertrūkio idėja yra centrinė prancūziškame intelektualiniame diskurse. Tad Derrida tapo ilgos prancūzų mąstytojų tradicijos atstovu, kai 2001 m. pareiškė: „Joks etinis įsipareigojimas, joks sprendimas nėra vertas savo vardo, jei jis savo esme nėra revoliucinis, nėra pertrūkis vyraujančių normų sistemoje ar net pačioje normatyvumo idėjoje.“

Išradingumas taip pat matyti tokiose galingose visuotinėse struktūrose kaip respublikonizmas, pozityvizmas, socializmas, egzistencializmas ir struktūralizmas bei prancūzų pamėgtuose akivaizdžiai prieštaringų minčių deriniuose. „Niekada nebuvome tokie laisvi, kaip okupuoti Vokietijos“, – sakė Sartre’as baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Prancūzų meilė paradoksui mums taip pat davė mistinius racionalistus, konservatyvius revoliucionierius, sekuliarius misionierius, respublikos monarchus ir (nuostabiausia) šlovingo pralaimėjimo sampratą.

Prancūzų mintis atrodo įtikinama ir dėl savo stebėtino įžūlumo. Ši ypatybė pasireiškė turtingoje prancūzų utopijų tradicijoje, kuri prasidėjo su Rousseau, apogėjų pasiekė XIX a. taikiuose socialistų ir Sensimonistų darbuose, o pasibaigė su komunistais. Šis įžūlumas taip pat pasireiškė išskirtiniais intelektualiniais užmojais rasti „visuminį“ žmogiškumo paaiškinimą – šis bruožas bendras Diderot ir Jeano le Rondo d’Alem­bert’o XVIII a. „Enciklopedijai“, Comte’o XIX a. pozityvizmui ir XX a. Analų mokyklos istorikų metodologijai, kuria siekta sukurti „visuminę istoriją“.

Toks mąstymo stilius sulaukė kritikos ir pačioje Prancūzijoje, ir už jos ribų. 1856 m. liberalus mąstytojas Alexis de Tocqueville’is pažymėjo „nepaprastą ir siaubingą“ prancūzų rašytojų įtaką, apverkdamas jų pomėgį „nuoširdžiai atsiduoti nežemiškoms ir visuotinėms teorijoms“, siekiant „atstatyti visuomenę pagal visiškai naują planą“. 1901 m. tą patį, tik filosofiniais terminais, teigė eseistas Hippolyte’as Taine’as, kritikavęs Descartes’ą ir Rousseau, Prancūzijos šventuosius mąstytojus, nusigręžus nuo patirties ir sukūrus formalų samprotavimo metodą, grįstą vien dedukcija ir esencialistinėmis abstrakcijomis, tokiomis kaip „žmogaus prigimtis“.

Panašiai Foucault kritikavo prancūzų filosofus apsėdusią Proto maniją dėl jos pernelyg apibendrinančio pobūdžio ir dėl atverto kelio naujoms, dar ydingesnėms, socialinės ir politinės priespaudos formoms. Foucault tikėjo, kad kont­rolės ir dominavimo imperatyvai glūdi pačioje Apšvietos racionalizmo širdyje: anot jo, racionalistams rūpėjo ne tiek išlaisvinti protą, kiek įsteigti buržuazinę „gryno moralinio ir etinio vienodumo“ tvarką. Po Antrojo pasaulinio karo vedamas panašios intuicijos Frantzas Fanonas ragino vaduotis iš kolonijinės valdžios, atmetant melagingą „europietiškojo modelio“ universalumą, kuris iš tiesų tėra „žmogiškumo neigimas“.

Kalbant mažiau apokaliptiškai, prancūzų filosofinis racionalizmas kaltinamas sukūręs individualistų tautą, turinčią liguistą skepticizmo fetišą ir ginčijančią bet kokį autoritetą. Šis bruožas turėjo neigiamų praktinių ir teorinių pasekmių: išugdė teorinio ekstremizmo tradiciją (ryškiausiai matomą radikaliuose prancūzų kairiųjų ir dešiniųjų judėjimuose); sukliudė susiformuoti episteminio laipsniškumo tradicijai, kai žinios įgyjamos jas kaupiant. O praktikoje prancūzų individualizmas paskatino išskirtinumo kultą ir pasipriešinimą valdžiai: prezidentas Charles’is de Gaulle’is (taipogi vienas didžiųjų prancūzų individualistų) dėl to suabejojo, ar įmanoma valdyti šalį, gaminančią 246 rūšis sūrio.

Nuo XX a. pabaigos turtinga prancūzų minties tradicija išgyvena vis smarkesnę krizę. Simptomų daugybė, pradedant paplitusiu įsitikinimu prancūzų meninio ir intelektualinio kūrybingumo nuosmukiu. 2007 m. žurnalo „Time“ vedamajame straipsnyje netgi skelbta „prancūzų kultūros mirtis“, žiauriai užbaigiant: „Visi šie galingi ąžuolai, virstantys Prancūzijos kultūriniame miške, plačiajame pasaulyje vos girdimi.“ Net filosofinės idėjos apie pasipriešinimą tironijai ir revoliucinių pokyčių svarbą prarado universalumą. Ne veltui nei sovietinio komunizmo žlugimas Rytų Europoje, nei Arabų pavasaris nebuvo tiesiogiai įkvėpti prancūzų minties. Įklimpo ir Europos projektas, sumanytas tokių prancūzų mąstytojų kaip Jeanas Monnet, – Europos tautos vis skeptiškiau vertina instituciją, kuri rodosi pernelyg tolima, technokratinė ir nepakankamai dėmesinga demokratiniam bei patriotiniam žemyno paveldui.

Šį susitraukimą atspindi ir prancūzų tautą persmelkusios pesimistinės nuotaikos. Nuo XXI a. pradžios nuomonių apklausose prancūzai mato rūškaną savo tautos ateitį. Prancūzų mąstymas vis labiau krypsta į vidų: ši krizė pasireiškia iškilusiu ksenofobiniu „Nacionaliniu frontu“ – viena dinamiškiausių politinių jėgų šiuolaikinėje Prancūzijoje, ir paniurusiu tautos intelektualiniu elitu. Nieko keisto, kad pastaruoju metu du populiariausi pamfletai buvo Alaino Finkielkrauto „L’Identité malheureuse“ („Nelaiminga tapatybė“, 2013) ir Erico Zemmouro „Le suicide français“ („Prancūziška savižudybė“, 2014), kaip nekeista ir tai, kad Michelio Houellebecqo naujausias distopinis romanas apie islamistų kandidato išrinkimą Prancūzijos prezidentu rezignuojančiai pavadintas „Soumission“ („Pasidavimas“, 2015, lietuviškai ką tik išleido „Kitos knygos“, – vert. past.).

Šią krizę iškalbingai liudija diskusijos dėl postkolonijinių mažumų iš Magribo² integracijos – vieno karščiausių šiuolaikinės prancūzų politikos klausimų. Problema tapo pilietinio modelio universalumas ir gilus įsitikinimas prancūzų civilizacijos nauda žmonijai. Įsitikinę išlaisvinančiu savo kultūros pobūdžiu prancūzų progresyvistai kolonijose propagavo asimiliaciją nepaisydami jų imperijos skleidžiamo rasizmo ir socialinės nelygybės. Šį nekritišką įsitikinimą mission civilisatrice („civilizavimo misija“) per Alžyro Nepriklausomybės karą 6–7 deš. išsakė socialistas Guy Mollet, kuris bet kokias Alžyro nacionalizmo išraiškas atmetė kaip „reakcingas“ ir „tamsuoliškas“.

Kolonizatorių palikimas iki šiol lemia tai, kaip Prancūzija elgiasi su etninių mažumų piliečiais, ypač iš Magribo. Atmesdami „bendruomeninius“ tapatumus britų ir amerikiečių prigimtyje, prancūzai nemoka niekaip kitaip įvardyti šių mažumų grupių (vienintelis esamas žodis – žargoniškas beur), kaip tik nurodydami jų kilmės šalį. Negana to, mažumos nuolat demonizuojamos konservatyviosios spaudos ir kraštutinių dešiniųjų. Juodinimą dar palengvino tipiškai abstraktus ir binarinis prancūzų mąstytojų požiūris į mažumų integraciją. Tad laïcité (sekuliarizmo) principas buvo išskleistas ne apsaugoti Magribo mažumų religinę laisvę, bet abejoti jų prancūziškumu.

Musulmoniška skara (hidžabas) uždrausta prancūzų mokyklose, o tam prieštaraujantieji neteisingai kaltinami „komunitarizmu“ ir „islamizmu“ –­ miglotais ir dėl to dar grėsmingiau skambančiais žodžiais. Po šių metų sausį įvykdyto išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ Magribo kilmės Prancūzijos piliečių buvo reikalaujama „įrodyti“ savo atsidavimą tautai. Taip formaliai pristatomas pilietinės integracijos klausimas skatina socialinę nesantaiką ir, negana to, atitraukia nuo realių problemų, su kuriomis susiduria šie gyventojai: nedarbo, rasinės diskriminacijos, žemo švietimo lygio.

Prancūzų polinkis į abstrakciją paradoksaliai pasireiškia kaip tikslios statistinės informacijos apie Magribo mažumas trūkumas, nes Prancūzijoje nelegalu rinkti duomenis apie etniškumą ir religiją (šio rugpjūčio „Le Monde“ pirmasis puslapis skelbė, kad šalyje yra „tarp 2 ir 5 milijonų musulmonų“). Nesant konkrečių faktų, diskusija apie mažumų integraciją klimpsta ideologiniuose supapras­tinimuose: sekuliarumas prilyginamas pran­cūziškumui (nors 1905 m. įstatymas, atskiriantis bažnyčią ir valstybę, negalioja kai kuriose Prancūzijos dalyse); baltieji netikintys prancūzai laikomi „minties“ puoselėtojais, o praktikuojantys islamo tikėjimą laikomi „reakcingais“ (toks pats argumentas naudotas prieš čiabuvius, drįsusius abejoti prancūzų kolonizatorių valdžia); vyrauja esencialistinis įsitikinimas nekintama, tačiau keistai trapia, prancūzų „tautine tapatybe“.

Dabartinė intelektualinė gãlų krizė iš dalies yra skausminga kolektyvinė reakcija į mažėjančią Prancūzijos reikšmę angloamerikietiškos kultūros dominuojamame pasaulyje. Pastaroji įsiskverbė ir į pačią Prancūzijos širdį: Pa­ryžiaus Disneilendas yra vienas labiausiai lankomų pramogų parkų Europoje; JAV ir Anglijos romanai nuolat iškyla prancūzų bestselerių sąrašuose; tautos intelektualinio elito liūdesiui, Prancūzijos parlamentas neseniai balsavo už įstatymą, leidžiantį universitetuose kai kuriuos dalykus dėstyti anglų kalba. Prancūzų kultūros institucijų atsitraukimas matyti iš smukusių šalies elitinių universitetų pozicijų pasauliniame reitinge ir akivaizdaus bejėgiškumo tokių oficialių organizacijų kaip „Francophonia“ – prancūzakalbių šalių asociacija, kurios veikla apsiriboja prabangiais metiniais viršūnių suvažiavimais.

Kalbant intelektualiniais terminais, prancūzų negalia išryškina klasikinių prancūziškojo mąstymo stiprybių irimą (universalumo, dinamiškumo, išradingumo) ir įsivyravimą tokių mažiau naudingų savybių kaip per didelis pasitikėjimas abstrakcijomis ir semantikos fetišas (vienas labiausiai pagedusių likučių iš XX a. pabaigos poststruktūralizmo, įkūnytas Foucault, Derrida, Gilles’io Deleuzo ir Jeano Baudrillard’o darbuose); įprotis žiūrėti vidun erdvėje, atgal laike ir laikytis patogiose disciplinų ribose. Žymaus istoriko Pierre’o Nora žodžiais („Le Figaro“, 2015 m. gegužė), prancūzų mintis išgyvena „nacionalinę provincializaciją“.

Visi šie neigiami elementai sumišę dabartinėse diskusijose apie prancūzų tapatybę, kylančiose dėl tautos elito nenoro pritaikyti savo retoriką multikultūrinei ir postkolonijinei tikrovei. Tvirtas, dogmatiškas prisirišimas prie unitarinės bendruomenės savasties taip pat yra vienas iš galingų Descartes’o filosofijos palikimų. Šis idealas (ataidintis ir klasikinėje „vienos ir nedalomos respublikos“ sampratoje) tebėra paplitęs tarp šiandienos prancūzų intelektualų elito. Kaip rašė Laurent’as Joffrinas („Libération“, 2015 m. balandis): „Tik abstrakti Žmogaus koncepcija gali suteikti vienybės Prancūzijai.“
Vis dėlto šioje tamsumoje yra šviesos spindulys. Respublikoniškos tradicijos humanizmas ir intelektualinis kūrybiškumas tebegyvi ir netgi stipriai priešinasi nuosmukio pesimizmui. Tokių balsų girdėti pažangioje spaudoje, pavyzdžiui, išraiškingame žurnalisto Edwy Plenelio pamflete „Pour les musulmans“ („Musulmonams“, 2015), pademonstravusiame, kad multikultūriškumas iš tiesų yra integrali (nors nepripažinta) Prancūzijos kultūrinio paveldo dalis; Bruno Latouro sociologijoje, kurioje veiksmingai derinama didinga teorija ir epistemologinis pliuralizmas; ir Thomaso Piketty veikale apie moderniam kapitalizmui įgimtą nelygybę (Nobelio premijos laureatas JAV ekonomistas Paulas Krugmanas šią studiją pavadino „knyga, kuri pakeis mūsų suvokimą ir apie visuomenę, ir apie ekonomiką“).

Tiesą sakant, pagrindas optimizmui dar platesnis. Prancūzai vis dar nepaprastai, kaip niekas kitas Vakaruose, atsidavę savo kultūrai. Prancūzija išlieka didžiulių kultūros festivalių erdve (kasmet surengiama per 3000); Journées du Patrimoine (Paveldo dienos) į istorines šalies vietas per metus pritraukia daugiau nei 12 mln. lankytojų; Kultūros ministerija remia įvairiausius kultūros projektus – nuo meninių sumanymų ir tyrimų institutų iki provincijos knygynų. Svarbiausia, prancūzai vis dar dievina savo didžiuosius rašytojus ir išlieka aistringų skaitytojų tauta (visų amžiaus grupių ir profesijų). Kiekvieną rugsėjį prasidedantis Rentrée Littéraire³ yra puoselėjamas ritualas: 2015 m. tikimasi net 589 romanų.

Tarp pirmųjų laimėtojų yra Laurent’o Binet knyga „La septième fonction du langage“ („Septintoji kalbos funkcija“) –­ paslaptinga nužudymo istorija, pinama aplink filosofo Roland’o Barthes’o mirtį 1980-aisiais. Ši subtili satyra apie XX a. pabaigos aukštosios Paryžiaus kultūros tuštybę turėtų būti skaitoma kaip pasišaipymas iš struktūralistų interpretacinių svaičiojimų, bet taip pat kaip raginimas sugrįžti prie intelektualinės tradicijos racionalizmo. Juk galų gale atgimimas yra vienas galingiausių modernios prancūzų kultūros idealų.

 

„Aeon magazine“, 2015-09-22

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

¹ Sudhir Hazareesingh - autorius, Oksfordo universiteto profesorius, yra gimęs Mauricijuje, Indijos vandenyno saloje, buvusioje prancūzų ir vėliau britų kolonijoje. Šiemet pasirodė jo knyga „How Do French Think“ („Kaip mąsto prancūzai“).

² Magribas – trys Šiaurės Afrikos šalys: Tunisas, Alžyras, Marokas, iš dalies ir Libija, Mauritanija.

³ Rudenį Prancūzijoje išleidžiamos svarbiausios metų knygos, be to, teikiami literatūros apdovanojimai.