Su AUDRIUMI SABŪNU, VDU Gamtos mokslų fakulteto trečio kurso biologijos studentu, metus studijavusiu Japonijoje, kalbasi MARTINA RUGINYTĖ

Kokių dalykų mokeisi Japonijoje? Kaip apskritai ten vertinamas, organizuojamas mokslas?

Buvau pasiėmęs akademines atostogas, todėl galėjau rinktis tai, ko Lietuvoje nelabai galėčiau – japoniškam universitetui specifinius dalykus ir tai, kas nesusiję su biologija. Žinoma, labai intensyviai mokiausi japonų kalbos, taip pat naujausiųjų laikų Japonijos istorijos. Paskui pasinaudojau proga, kad tenykštis universitetas garsėja stipriu lyčių studijų centru, – taip artimiau susipažinau su feminizmu, taikos studijomis ir socialine lytimi japonų kalboje (japonų kalboje tradiciškai esti akivaizdūs skirtumai tarp moterų ir vyrų vartojamos kalbos).

Japonai labai vertina mokslą, kita vertus, į magistrą ten stojančiųjų gerokai mažiau nei Europoje, dauguma skuba įsidarbinti vos pabaigę studijas.

Ar pavyko pakeliauti?

Pavyko ir nemažai. Į atmintį įsirėžė šalta, giedra ir sniego pusnimis užversta žiema Hokaide, kuriame praleidau atostogas, ir visus metus šilta Okinava. Būtent Okinavoje gilų įspūdį paliko Taikos paminklas – nepaprasto subtropinio grožio uolos, šalia kurių dideliame plote įkurti memorialai žuvusiems per Okinavos karą. Čia prisimenami visi, kurie pakliuvo karo mašinon: ir amerikiečių, ir japonų kariai, taip pat labiausiai nukentėję – vietiniai salos gyventojai.

Japonai turi labai subtilų estetikos suvokimą – nerasi namo su nesutvarkyta aplinka. Eini Tokijuje per nuosavų namų kvartalėlį ir žaviesi: dauguma namukų mėlynstogiai, patys stogai tipiškai japoniški, tačiau kiekvienas savaip apsitvarko –­ turtingesnis įsirengia miniatiūrinį sodą, kitur akį traukia mandarinų medeliai, rožės. Tiesa, labai įdomiai atrodo vakarietiški pastatai – jų ypač daug Jokohamoje dėl istorinių priežasčių (vos Japonijai atsivėrus XIX a. viduryje, čia apsigyveno vakariečiai), – raudonų plytų, tarsi menantys XIX a. pab.–XX a. pr., tačiau turintys ir kruopelytę japoniškumo.

Pagrindinės japonų religijos – budizmas ir šintoizmas. Ar teko jas giliau pažinti?

Kadangi universitetas, kuriame studijavau, buvo krikščioniškas ir oficialiai maždaug 1 iš 10 studentų ten buvo krikščionis (krikščionys Japonijoje nesudaro nė procento), kaip tik turėjau galimybę permąstyti savo santykį su religija ir tikėjimu apskritai. Mane sužavėjo ekumenizmas (universiteto bažnytėlė skelbėsi nepriklausanti jokiai krikščioniškai srovei, nors iš esmės buvo protestantiška, tačiau joje rinkdavosi įvairių srovių krikščionys – nuo filipiniečių katalikų iki vieno bendrabučio bičiulio – septintos dienos adventisto). Neišdildomą įspūdį paliko ir didžiausia Japonijoje protestantiška jungtinė krikščionių bažnyčia, jos socialinis mokymas ir veikla. Japono požiūris į krikščionybę turbūt panašus kaip vakariečio į budizmą – žinome bendrabudistinius simbolius ir idėjas, tačiau dažnas žvelgiame į visa tai kaip terra incognita, apipindami mitais. Tik skirtumas tas, kad japonai, neatsisakydami savo tradicinės kultūros simbolių, priima ir naujus, sinkretizmas jiems artimas.

Gana gerai išmokai ir japonų kalbą, netgi išlaikei japonų kalbos egzaminą, rengiamą „The Japan Foundation" organizacijos.

Žinoma, japoniškai mokiausi ir prieš išvykdamas į Tekančios saulės šalį, tačiau ledus pralaužiau gyvendamas japoniškoje aplinkoje ir pats aktyviai ją vartodamas. Mokantis kalbų labai svarbus aktyvumas ir motyvacija praktikuotis – reikia sąmoningų, aktyvių pastangų. Nepaisant itin paprastos japonų kalbos fonetikos, joje labai daug specifinių frazių, vadinamųjų sinojaponizmų – kiniškos kilmės žodžių, taip pat nepaprastai daug jaustukų nusakyti ne tik garsams, bet ir jausmams, elgesiui ir pan. Manau, kad dar susidursiu tiek su Japonija, tiek su japonų kalba. Ateityje, nuvykęs į Japoniją, sieksiu išlaikyti aukščiausio lygio japonų kalbos egzaminą.

Mokaisi biologijos, bet žinau, kad esi grožinę literatūrą skaitantis žmogus. Kokia paskutinė įdomiausia tavo skaityta knyga?

Sakyčiau, esu santykinai skaitantis, nes pats nesu patenkintas perskaitomų knygų skaičiumi. Štai šiemet užsibrėžiau tikslą perskaityti 13 knygų, bet iš jų didesnę dalį, ko gero, užims publicistinio ar mokslinio pobūdžio tekstai. Paskutinė įdomiausia perskaityta knyga turbūt būtų F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai". „Idiotą" jau bandysiu skaityti originalo kalba. Dostojevskis mane žavi išplėtotu veikėjų poelgių psichologizavimu. Apskritai jis vienas man artimesnių rašytojų, nors vis dėlto dvasiškai artimiausiu laikau A. Camus, ypač „Maištaujantį žmogų". Nūnai užsispyriau Camus palikti – iki tol, kol gebėsiu prancūziškai jo raštus skaityti. Manau, tikro poeto genialumo požymis –­ pastebėti iš pirmo žvilgsnio nuostabos nekeliančias detales ir jas susieti. Aš, nors ne poe­tas, visuomet stengiuosi pastebėti mažus dalykus ir jais džiaugtis.