Tarp neuroplastikos įsipynę plaukai. Pokalbis su Ilze BUTKUTE

Kovo 12–15 d. Leipcige praūžė viena didžiausių pasaulyje tarptautinių knygų mugių. Joje prisistatė ir Lietuva, po poros metų tapsianti mugės garbės viešnia. Šiemetinei Leipcigo knygų mugei tradiciškai akompanavo miesto erdvėse vykstantis skaitymų festivalis „Leipzig liest". Be kitų renginių, organizuotų Lietuvos kultūros instituto, vyko ir lietuvių bei latvių poezijos skaitymai kultūrinėje erdvėje „naTo". Vakarą moderuojant šveicarui vertėjui, poliglotui Markui Roduneriui, muzikine kalba pritariant lietuvių kilmės smuikininkei Rakelei Chijenaitei, savo poeziją pristatė lietuvių poetai – Rimantas Kmita ir Ilzė Butkutė. Ilzės kūryba, greta kitų lietuvių autorių, netrukus bus pristatyta ir JAV, kur jau balandį pasirodys Lietuvos kultūros instituto leidžiama anglakalbė lietuvių poezijos antologija. ILZĘ BUTKUTĘ kalbina Viktorija Ivanova.

Ilzė Butkutė. Gintaro Žilio nuotrauka

Skrisdama iš Leipcigo minėjai, kad neseniai užsinorėjai apsilankyti Vokietijoje – štai ir kelionė į „Leipzig liest", kur pristatei savo poeziją – lietuvių, o Roduneris – vokiečių kalba. Netrukus keliausi į JAV – to, rodos, irgi norėjai. Ko dar ketini panorėti – turint omenyje geografines platumas?

Daugybė mano gyvenimo svajonių pildosi būtent per literatūrą, poeziją. Paauglystėje buvau siaubingai vieniša, labai troškau sutikti žmonių, kurie man būtų artimi savo vertybėmis, pasaulėžiūra, su kuriais man būtų linksma, gera ir prasminga leisti laiką. Spėkit, kur sutikau linksmiausius, originaliausius bičiulius? Žinoma, literatūros festivaliuose. Kelionės irgi buvo ilgų metų svaja. Kadangi savarankišką gyvenimą pradėjau anksti, dar dvyliktoj klasėj palikusi tėvų namus, užtektinai metų gyvenau gana sunkiai, negalėjau sau leisti keliauti, tačiau beprotiškai tų kelionių alkau. O dabar iš tiesų daug keliauju, būna mėnesių, kai daugiau nei pusę laiko praleidžiu kelionėse. Dalis tų kelionių taip pat susijusios su literatūra –­ poetiniais tikslais jau esu aplankiusi septynias užsienio šalis, JAV bus aštunta. Aš apskritai dažnai išvykstu. Štai aną darbinį savaitgalį praleidau Šiauliuose, prieš tai dirbau už Molėtų, ir man tos kelios dienos patirčių, susitikimų, atradimų prasme atrodo lyg savaitė. Kartais darosi baisu, jog mano gyvenimo laikas teka truputį kitaip nei sėsliau gyvenančių draugų. Tad turiu prisipažinti, kad dabar didžiausia geografinė svajonė –­ nuvažiuoti į sodybą, užsiplikyti savo rinktų čiobrelių arbatos, atsisėsti ant terasos krašto ir žiūrėti, kaip sprogsta beržai. Tai bus mažas mano šio pavasario Everestas.

Ar galėtum pasidalyti šiuo metu didžiausią tavo minčių dalį užimančiu noru, siekiamybe, tikslu?

Pažįstantiems mane, kaip poetę, tai turbūt nuskambės labai keistai, tačiau viena didesnių pastarųjų metų mano aistrų – sąmonė, pasąmonė ir žmogaus smegenys. Mūsų smegenys mokosi visada, kol dar nėra panardintos į formaldehidą ar kitaip baigusios savo kadenciją. Tad pasinaudojau neuroplastikos (tai mokslas apie smegenų gebėjimą persikurti mokantis) įžvalgomis ir kita didele savo aistra – kalba, žodžiu, tekstu ir sukūriau tokį eksperimentinį devynių savaičių planą, skirtą išvalyti negatyvą iš savo informacinės erdvės ir vidaus. Planas gimė visiškai atsitiktinai, tarsi žaidžiant, tačiau į eksperimentą įsitraukė jau beveik 200 savanorių. Matau, kokie dalykai vyksta žmonėms, dalyvaujantiems šiame eksperimente, kaip jie atsigauna, vaduojasi iš depresyvių nuotaikų, kaip taisosi jų santykiai, savivertė, netgi sveikata. Ir čia jokios magijos nėra – visi šie procesai gali būti paaiškinami mokslu: mažėjant streso, daugėja energijos, geros nuotaikos, šyla santykiai, darniau veikia net endokrininė sistema.

Tad dabar ketinu rimčiau prisėsti prie paties plano ir eksperimento dalyvių patirčių tyrimo. Būtent dėl to prie mano darbinės komandos, kurią iki šiandien sudarė trys merginos – aš ir dvi mano kolegės, – jungiasi mokslininkai.

Aš pati tuo dar nelabai galiu patikėti: man visa tai atrodo kaip didelis nuotykis, bet gal būtent todėl, kad į šią savo veiklą žiūriu kaip į žaidimą, lengvai ir su džiaugsmu, mums visai gerai klojasi. Ir galbūt kada nors turėsiu užtektinai įrodymų skeptiškam, pragmatiškam šiuolaikiniam žmogui. Užtektinai įrodymų, kaip stipriai gyvenimus lemia visa mus pasiekianti informacija ir mūsų pačių tariami žodžiai, kurie gali tiek žlugdyti mus ir aplinkinius, tiek įkvėpti ir ištiesti sulinkusias nugaras.

Jau šiandien darbe susiduriu su labai jautriomis žmonių grupėmis – asmenimis, sveikstančiais po onkologinių ligų, tėvais, slaugančiais tokius vaikus, depresyviais paaugliais, mobingo darbe sugniuždytomis pensinio amžiaus moterimis. Kada nors, „kai užaugsiu", norėčiau stipriai prisidėti prie visų šių ir kitų žmonių gyvenimo kokybės gerinimo. Tačiau man reikia dar labai daug mokytis, suprasti ir atrasti.

Leipcige, po poezijos skaitymų, vienas iš klausytojų, girdamas it lopšinę skambėjusį tavo balsą, klausė, ar nesi išleidusi audioknygos, o tu, rodos, atsakei besirengianti? Ar tai ta pati svajonė įgarsinti knygą akliesiems? Kiek žinau, buvai ir mokymuose Lietuvos aklųjų bibliotekoje.

Taip, pastarieji metai buvo labai intensyvūs, teko atidėti kelis dar pernai sumanytus darbus. Knygų įgarsinimas ir savos poezijos įrašai buvo vieni tokių darbų. Esu numačiusi šią vasarą skirti šiek tiek laiko kūrybai – rašymui, vertimams, esu tikra, kad susikursiu laiko ir įrašų studijai. Beje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre esu organizavusi ir poezijos skaitymus ir mielai tai daryčiau darsyk, jei rastųsi bendraminčių.

Pati Leipcigo knygų mugėje nesilankei, bet, kaip manai, kokia nauda – jei tokia yra – tokiose ir panašaus pobūdžio tarptautinėse knygų mugėse prisistatyti Lietuvai?

Būsiu atvira: nesu minių žmogus. Tą laiką, kurį galėjau būti mugėje, viena sliūkinau po viduramžiškas mažyčio Halės miestelio gatves. O Lietuvai atsidurti tokio kalibro, taip gausiai lankomame, tiek dėmesio sulaukiančiame renginyje yra neįkainojama galimybė. Pasaulis mūsų šalį gali pamatyti naujais rakursais – ne tik kaip krepšininkų ir cepelinų gimtinę. Be to, tai graži proga iš tiesų draugauti su kitomis šalimis. Mūsų poezijos skaitymai „Leipzig liest" festivalyje vyko drauge su latvių poetais, o iš organizatorės Kotrynos Pranckūnaitės sužinojau, kad tai ne pirmas toks atvejis, o jau veikiau graži tradicija. Man atrodo itin svarbu justi bendrumą, ieškoti sąlyčio taškų su kitomis šalimis, bendradarbiauti. Pernai rugsėjį Kotryna vadovavo poezijos vertimų dirbtuvėms Rygoje, kuriose irgi teko dalyvauti, ir tąsyk turbūt pirmą sykį pastebėjau, kaip svarbu žmonėms iš įvairių pasaulio šalių susitikti, keistis patirtimis, kurti drauge. Tai neįtikėtinai įkvepia ir pakrauna ilgam laikui. Tad linkiu Lietuvai būti pastebėtai visose knygų mugėse ir linkiu sutikti kuo daugiau draugų.

Esi pristatoma kaip poetė, rašytoja, tačiau Leipcige Roduneriui vos nepristačius tavęs kaip koučerės – nelabai norėjai apie tai kalbėti. Kodėl?

Tai labai gera tema, tik ten nenorėjau vogti laiko iš renginio. Pirma, nesu koučerė, todėl nenorėčiau būti klaidingai pristatoma. Esu tik baigusi koučingo mokymus. Koučingą mano kurso draugai tiksliai apibūdino kaip „greitąją psichoterapiją sveikiems žmonėms" – tai technikos, palengvinančios sprendimų priėmimą, vertybių išsigryninimą, strategavimą. Kai kurias koučingo technikas naudoju ir savo seminaruose, ir darbe su vaikais, nes jos leidžia sutaupyti energijos ir laiko, kryptingiau kalbėtis, ryškinti norų vizijas, geriau planuoti žingsnius jų link.
Tačiau tikrai nenoriu būti laikoma koučere, ir labiausiai dėl to, kad Lietuvoje ši kultūra, mano akimis, siau­bingai išsigimusi. Lietuva – dar jauna valstybė, čia daug ką griebiame, čiumpame, kaip maži vaikai brukame burnon, ne visada pasižiūrėję, vertinga tai ar ne, kokybiška ar prasta. Lietuvoje aps­tu šarlatanų, besidalijančių rasotų rožių paveikslėliais su Coelho citatomis ir prisistatančių visų galų meistrais – koučeriais, NLP treneriais, pozityvaus mąstymo guru, chiromantais ir skraidančių kilimų audėjais viename asmenyje. Nenoriu būti niekaip siejama su tuo pasauliu, o žodis „koučeris" tam tikra prasme jau yra savotiška diagnozė. Nors kartais po mano seminarų prie manęs prieina žmonės ir sako: „Iki šiol buvau labai blogos nuomonės apie koučerius, o va pas jus eičiau." „Tai kad aš ne koučerė", – sakau jiems. Esu viso labo tekstų kūrėja ir žodžio magija daugybę metų besidomintis žmogus.

Kas per vizitą Leipcige tau tapo didžiausiu atradimu, kas įstrigo, pasirodė svarbu?

Būsiu atvira ir nepopuliari: lengvą šoką sukėlė europiečių moterų išorinis panašėjimas su vyrais. Ne sykį Vokietijos gatvėse pagaudavau save besistebinčią: „O, koks elegantiškas vyruko paltas... oi, čia moteris!" Kalbėjausi apie tai su viena mergina, ir ji sakė, laukdama moterų tualete, ėmusi stebėtis, ką tie visi vaikinukai moterų tualete veikia, kol galiausiai suprato, kad tai –­ moterys.

Visi turime teisę atrodyti taip, kaip norime, taip, kaip gerai jaučiamės. Aš tik norėčiau žinoti priežastis, kodėl vyksta toks lyčių panašėjimas. Su savo bambą siekiančiais plaukais ten pasijutau būtybe (pats tas žodis) iš kito pasaulio ar atvykėle iš paralelinės erdvės. Tą tendenciją jau porą metų stebėjau Danijoje, tačiau Vokietijoje man tai pasirodė dar ryškiau. Šįsyk grįžusi namo, klausiau savęs, kiek galima lindėti džinsuose. Ir šiandien, kaip tyčia, įsigijau dvi sukneles.

Esu labai labai už lygias vyrų ir moterų teises. Tiesą sakant, savarankišką gyvenimą pradėjau atsisakiusi patikėti, kad moterys negali dirbti tam tikrų darbų, kad jos būtinai uždirba mažiau nei vyrai. Kol dirbau reklamos srityje, visada parduodavau savo laiką tik už tokį pat atlyginimą, koks būdavo mokamas mano pozicijoje dirbantiems vaikinams. Tačiau manau, kad lygios teisės ir lyties požymių nykimas yra du skirtingi dalykai. Po Vokietijos darsyk supratau, kaip man gražu visa tai, kas skiria moterį nuo vyro išoriškai. Kelionėje tyliai grožėjausi mūsų grupės lietuvėmis ir subtiliu jų moteriškumu.

Draugai