Poetai savotiški žmonės. Jie mato, jaučia, girdi kitaip negu, tarkim, buhalteriai, troleibusų vairuotojai ar baseinų prižiūrėtojos. Todėl parašo tokių dalykų, kurie mus stebina, žavi savo forma, minties gilumu. Jie yra kviečiami į visokius vakarus, kur užrašinėja savo knygas jas nusipirkusioms damoms, kiekvienai sugalvodami vis kitokį paskyrimą, kuriuo jos paskui didžiuojasi. Vis kitokius paskyrimus, tiesa, rašo jaunesni poetai, o vyresnieji kiekvienusyk brūkšteli tą patį arba suraito vien tiktai parašą, kad neįžeistų savo gerbėjų. Jeigu poetas vienai parašo „Gražuolei Dominikai“, o kitai tik „Poniai Izabelei“, ponia Izabelė gali pasijusti neįvertinta ir pradėti neapkęsti ir Dominikos, ir paties poeto, kuriam to visai nereikia, kuriam rūpi surinkti kuo daugiau „laikų“, kuriam ta ponia Izabelė gal vėliau net labiau patiktų, jei gautų progą ją geriau pažinti. Todėl visoms rašo tą patį. Vienas autoriaus pažįstamas poetas sako sėkmingai eksploatuojąs žodį „maloni“. Dar nė viena dama neįsižeidusi pavadinta „malonia Dominika“ ar „malonia Izabele“, nors, tarkim, Dominika galbūt ir pasijunta šiek tiek neįvertinta.

Autorius dabar stebisi ir nesupranta, kodėl tiek prirašė apie autografus, nors norėjo kalbėti apie visai kitus dalykus, apie tai, kodėl poetai dažnai laikomi keistuoliais, nevispročiais ar net „mišiugenais“, kai jie yra tik jautresni už vadinamąją normalią publiką. Ir reaguoja kitaip. Pavyzdžiui, į kasdienines trumpąsias žinias...

– Štiš, išjunk, greičiau, ubage, – sušunka tik įžengęs pas autorių pro duris poetas, tas pats, kurį andai aplamdė fura ir kuris mokė „ars poetica“ vieną poniutę ir darsyk buvo aplamdytas jos vyro, nes tam pasirodė, kad poetas ją moko „ars amandi“. Poeto žodžiai autorių apstulbina, jis nesusigaudo, ko anas nori, tada poetas pats prišokęs išjungia radiją, kuris kaip tik skaitė žinias.

– Man negalima klausyti žinių, – paaiškina poetas, – nes paskui naktį sapnuoju velniažin ką. Pavyzdžiui, andai išgirdau apie tą vyruką, kur susipykęs su pana įšoko į vandenį ir dingo, apie tai, kad jeigu iškviesi be reikalo greitąją, gali susimokėti baudą ir kad mūsų paskutiniai okupantai gaudo tuos, kurie išsisuko nuo jų armijos. Ir štai naktį matau: Universiteto gatvė, kurios grindinys stiklinis, į viršų plaukia vaikinas, aukštielninkas, su gražiais bermudais, pliku dailiu torsu, atmetęs į šalis kojas ir rankas, lyg kaitintųsi saulėje, kairėje rankoje tarp pirštų laikydamas cigaretę, tvarkinga trumpa šukuosena, ramiu nesubjaurotu veidu, bet aiškiai miręs, prigėręs ar panašiai.

Tada aš nulekiu prie automato ir paskambinu specialiosioms tarnyboms:

– Tas, kuris vakar įšoko į vandenį ir dingo, atplaukė Universiteto gatve ir kaip tik bus įsukęs į Jonų gatvę.

Kai grįžau atgal, juodai apsitaisę santechnikai jau buvo atvažiavę ir išmušę pirmo Universiteto gatvės namo aklinoje sienoje maždaug kambario dydžio skylę ir viduje rakinėjo kažkokius vamzdžius.

– Tai aš jus iškviečiau, – pasakiau, –­ bet tenai nieko nerasite, jis atplaukė po grindiniu į viršų ir jau bus įsukęs į Jonų gatvę.

– Po kokiu grindiniu, – paklausė vienas santechnikas, iš visko sprendžiant, jų vyresnysis. – Ir kaip tu per jį matei?

– Na, jis juk stiklinis, – atsakiau.

– Neskiesk miltais, – numojo ranka santechnikas. – Pasižiūrėk.

Grindinys iš tiesų nebuvo stiklinis.

– Dabar turėsi sumokėti už prakaltą sieną ir iškvietimą.

Ir pakišo tokią sąskaitą, kad aš net atsitūpiau.

Paskui dar neatsikvošėjęs žiūriu, kad esu vėl paimtas į armiją, ne į mūsų, o į tą, į kurią dabar ruošiamasi gaudyti išsisukusiuosius.

Esu tame pačiame stepių divizione ir sakau zampolitui:

– Aš pas jus jau trejus metus atpyliau, todėl prašau mane demobilizuoti, be to, dabar esu visai kitos šalies pilietis.

– Ir dar tiek pat atpilsi, jeigu jau čia atsidūrei, antraip mes patys tave nupilsime, – sako priėjęs mūsų kapitonas, paskutinis šunsnukis, kurį vienas ukrainietis paskui, žinau, neapsikentęs nupyškino visų akivaizdoje ir pats nusišovė.

Suprantu, kad bergždžiai aušinu burną ir apsidairau: antai rūko uzbekas Musajevas, Mamedovas iš Baku, gruzinas Kurasbedjanis jiems tik palaiko kompaniją, nes nerūko, sportininkas, milžinas estas Kuimetsas, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, riejasi su neūžauga Mechtijevu, kuriam nepasikentęs užvožė.

– Klausykit, – sakau, – visi mes čia neturėtume būti.

– O aš jau negyvas, žuvau per mūsų pirmą karą, – sako mano buvęs lovos kaimynas čečėnas, – ir vis tiek esu čia.

Mane tai, aišku, dar labiau nustebina, noriu pasidomėti, kaip tai įmanoma, pleptelėti su kitais, bet seržantas Sarkisjanas sukomanduoja rikiuotis ir aš vėl atpilu tas 1095 dienas, kiekvieną vakare kruopščiai išbraukiamas iš sąrašo, niekaip nesulaukdamas jų galo, piktindamasis, kad man tenai ne vieta, ir rytą pabundu jausdamasis, lyg tie treji metai iš tiesų būtų praėję ir aš juos toje prakeiktoje stepėje būčiau pratupėjęs, lyg koks per klaidą nuteistas kalinys.

– Tiek apie žinias, – priduria paskui poetas. – Jeigu nori, dar atsiprašau už „ubagą“.

– Nereikia, – atsako autorius, nes žino, kad tą žodį poetas atsinešęs iš savo tarmės, kur jis vartojamas kaip paraginamasis, o ne kaip nusakantis turtinę padėtį.