Teodoras Žukas. Kultūra ir politika: rusų literatūra ir imperija

Didis rašytojas, taip sakant, yra antroji savo šalies valdžia.
                                                        Aleksandras Solženicynas. „Pirmajame rate“


Kalbėti apie klasikinę rusų literatūrą ir iš jos išplaukiantį Rusijos santykį su pasauliu jau savaime nepopuliaru ir pavojinga. Ieškant sąsajų tarp literatūros ir politikos, nesunku būti apkaltintam rusofobija, paranoja ar pritempinėjimu. Tuo labiau Rusijos atveju, kai priimta manyti, jog klasikinė rusų literatūra gvildena vien tik visiškai su politika (plačiąja prasme) nesusijusius klausimus. Kartu pavojinga daryti išvadas subjektyviai interpretuojant grožinę literatūrą, kai neretai interpretacijos gali būti gana toli nuo to, ką autorius iš tiesų norėjo pasakyti. Būtų visiškai neteisinga manyti, jog šio teksto tikslas demaskuoti rusų klasikinę literatūrą ir jos autorius siekiant įrodyti, kad literatūra buvo ir tebėra dar vienas Rusijos politikos ruporas. Greičiau šio teksto tikslas paskatinti įvairialypį, šiuo atveju grožine literatūra grįstą politikos (tekste bus akcentuojama užsienio politika) suvokimą; o tuo labiau tokios kultūriškai turtingos valstybės kaip Rusija, kurios literatūrinis arsenalas milžiniškas ir nepaprastai populiarus daugelyje pasaulio kampų.

Šalies politikos analizė kultūros pagrindu – anokia inovacija, o literatūra – neabejotina valstybės kultūros dalis, galinti įkūnyti piliečių nacionalinį charakterį, šalies ideologiją; kaip matysime vėliau, Rusijos atveju literatūroje nesunku atpažinti tam tikrus imperinių mitų ženklus, specifinio santykio su imperijos Kitu koncepcijas, būdama simbolių ir alegorijų šaltiniu literatūra netgi gali inicijuoti valdžios turinio kūrimą.

Anot Aleksandro Etkindo, tyrinėjusio XIX a. carinę kolonijinę politiką, reikia atskirti, kuo XIX a. skyrėsi Rusijos (žemyninės imperijos) ir didžiųjų Europos valstybių (jūrinių imperijų) kolonializmas. Jūrinių imperijų kolonijos (periferija) buvo atskirtos aiškios tiek fizinės, teritorinės, tiek kultūrinės, rasinės, etninės ribos. O Rusijoje sunku apibrėžti ribą, kur baigiasi metropolija ir prasideda periferija. Kitaip tariant, jūrinėms imperijoms reikėjo vykdyti išorinę, neabejotinai mažiau agresyvesnę kultūrinę kolonizaciją; Rusija vykdė vidinę, autoreferentinę, į save, savo liaudį nukreiptą kolonizaciją. A. Etkindo teigimu, jūrinės imperijos kontekste Kitu laikytas indas Britanijos imperijoje ar angolietis Portugalijoje, o Rusijoje liaudis atitiko imperijos Kitą. Tradicinė orientalistinė kolizija – Vakarai prieš Rytus, – anot Etkindo, Rusijos imperijoje reiškėsi liaudies versus valstybės, arba žmogaus iš liaudies versus valstybę reprezentuojančio žmogaus, antagonizmu. Akivaizdu, tokia takoskyra buvo nemažos dalies rusų klasikinių tekstų metanaratyvas.

Turbūt vaizdingiausias santykis su imperija ir jos Kitu nupieštas A. Puškino kūryboje. Eilėraštyje „Rusijos šmeižikams“ jaučiama akivaizdi poeto neapykanta imperijos subjektams, o kartu ir užsieniui – Europai, – kuri nepripažįsta ir nesupranta Rusijos, todėl jos nekenčia. 1831 m. sukilimo kontekste Puškinas rašo: „Ko, liaudies gražbyliai, jus pyktis šiandien ima? / Ko sviedžiat Rusijai grėsmingą prakeikimą? / Kas jus įaudrino? / Gal Lietuvos maištai?“ Tame pačiame, tiesiog chrestomatinį Rusijos požiūrį į imperijos Kitą atskleidžiančiame eilėraštyje Rusija vadinama „slavų motina“ arba „didžiąja jūra, į kurią visos slaviškos srovės suteka“. A. Puškinas išdidžiai vardija imperijos geografines ribas, Rusijos teritorinę galybę: „Nuo Permės lig Tauridės, / Nuo Suomijos sniegų ligi kaitrios Kolchidės, / Nuo Kremliaus, sukrėsto audros, / Lig Kinijos senųjų sienų.“

Poeto eilėse jaučiamas pyktis imperijos subjektui, reiškiantis proaktyvų nepasitenkinimą Sankt Peterburgu, anot Kaune gimusios lenkų ir amerikiečių literatūrologės Ewos Majewskos-Thompson, atspindi rusiškąjį kompleksą. Kolonizuodami kitus kraštus Vakarai XIX a. puikiai suprato ir jautė savo kultūrinę viršenybę prieš kolonizuojamus subjektus. O Rusijai labai rimtu galvos skausmu tapo klausimas, kaip į imperiją integruoti civilizaciškai ir kultūriškai pažangesnes Rytų Europos teritorijas, visų pirma – Abiejų Tautų Respub­liką XVIII a. pabaigoje.

Kartu įdomu, kad šiame A. Puškino eilėraštyje vos ne pažodžiui išdėstoma samprata, koks turi būti užsienio šalių politinis santykis su Rusija, arba tai, kas šaltojo karo laikotarpiu tapo L. Brežnevo doktrina. A. Puškinas sako: „Nustokit: tai seni naminiai slavų ginčai, / Likimo pasverti nesyk, ir jūs, išminčiai, / Jų neišspręsite, – palikit visa tai. / Palikit mus: ne jums suprasti, / Kaip šitą kraujo ginčą spręsti: / Nesutarimai šie seni / Jums tolimi ir svetimi.“ Iš esmės panaši retorika užčiuoptina šiandien, kai Kremlius atsakinėja į Vakarų direktyvas dėl žmogaus teisių padėties Rusijoje ar dėl specifinio Rusijos santykio su vadinamuoju artimuoju užsieniu. Vėliau A. Puškinas mini buvusią Rusijos didingą pergalę prieš Napoleoną, kuria „mes“ – Rusija – „atpirkome krauju Europos laisvę, garbę, taiką“. Napoleono karų kontekste signalas, kad Rusija turi gerokai didesnę moralinę teisę prieš Europą, taip pat buvo ir tebėra aktualus transliuojant SSRS pergalės prieš nacistinę Vokietiją naratyvą.

Jeigu „Rusijos šmeižikams“ A. Puškinas aiškiai kalba apie nerimstančias tautas tuometės imperijos vakaruose, tai tiek jis, tiek kiti autoriai nemažai dėmesio skyria ir Kaukazui vaizduoti. XIX a. rusų literatūroje matyti specifinis santykis su civilizaciškai mažiau pažengusiu Kaukazo regionu, autorių suvokiamu kaip nuosavu orientu. Kaukazas vaizduojamas azijietišku Kitu, prisidėdamas prie rusų tapatybės formavimosi tuo, jog – kaip minėta – Rusija nesijautė lygiavertė su Europa civilizacinės pažangos prasme, todėl „laukinėms“ Kaukazo tautoms galėjo atlikti civilizacijos švyturio vaidmenį.

A. Puškino „Kaukazo belaisvyje“ čiabuviams neleidžiama kalbėti autentiška kalba, tačiau poemoje, regis, jie vaizduojami kaip „kilnūs laukiniai“, kurių vienas esminių atsispindinčių bruožų – laisvės poreikis. Kaukazas lyginamas su Parnasu, A. Puškinui Kaukazas – dvasinis ir emocinis Rusijos šaltinis, persmelktas neišvengiamo sentimentalumo, kaip ir pats Puškino kūrinys. Rusų kalinys kalbasi su jauna, gražia, tyra, švelnia kaukaziete, kuri pirmiausia dvasiškai (nuoširdžiu rūpesčiu ir meile kaliniui), o vėliau ir fiziškai (perkirtusi nelaisvės grandines) išlaisvina rusų kalinį. Perspėja rusą saugotis už kampo tykančių žiaurių čečėnų. Jeigu poemos turinyje imperializmas latentinis, tai epiloge tiesiog rėžia akį. Kūrinyje Rusija tampa šeimininke ir motina, nors ir agresyvia, bet atsakinga už naivias ir nebrandžias Kaukazo tautas. Autorius akivaizdžiai tiek prologe, tiek epiloge šlovina imperinį Rusijos projektą.

Verta pažymėti, jog Kaukazą dar imperatorienė Jekaterina II suvokė kaip geopolitiškai ir prekybiškai Rusijai itin svarbų punktą – pietinę šalies užtvarą nuo visuomet priešiškų osmanų. Imperatorienės įsakais Kaukazas rusų kultūroje turėjo būti vaizduojamas kupinas moralinio ir religinio turinio: nuolatos pavojingos ir karingos, tačiau herojiškos žemės, ginančios krikščionių civilizaciją nuo islamo. A. Puškinas 1820 m., praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Jekaterinos II projekto pradžios, atskleidžia geostrateginį suvokimą ir laiške broliui apie Kaukazą rašo: „Šios nukariautos žemės, lig šiol neatnešusios jokios naudos Rusijai, tuojaus nuties tiltą tarp mūsų (Rusijos) ir Persijos saugiai prekybai (...) ir galbūt mes pratęsime Napoleono chimerišką planą užkariauti Indiją.“

Aleksandro Benua iliustracija (1923) A. Puškino poemai „Varinis raitelis“
Aleksandro Benua iliustracija (1923) A. Puškino poemai „Varinis raitelis“

Kitam rusų klasikui – Michailui Lermontovui – Kaukazas kėlė dvejopus, netgi antagonistinius jausmus: tai įkvėpimo šaltinis, kita vertus, imperinio užkariavimo pasekmės rašytojui kėlė skausmą ir abejones dėl Rusijos švietėjiškos misijos. 1837 m. pavasarį M. Lermontovas atvyko į Kaukazą, pasak rusų literatūros kritiko V. Belinskio, į poetinę savo tėvynę. Domėjosi Kaukazo tautų legendomis, tapė didingą jos gamtą, tarnaudamas Žemutinio Naugardo dragūnų pulke, sukūrė karo epizodų piešinius.

Bene solidžiausias M. Lermontovo kūrinys – „Mūsų laikų herojus“ – nesavanoriškų vizitų Kaukaze vaisius. Jame pasakojama apie du rusus – savo sadomazochistinių polinkių auką poručiką Pečioriną bei senąjį Maksimą Maksimovičių, dedikavusį gyvenimą carui ir imperijai. M. Lermontovas gana niekinamai nutapo vietinius portretus: klastingą Azamatą, kvailą čerkesų princą, netvarkingą Kazbičių. Vis dėlto iš konteksto iškrenta vietinė gražuolė Bela. Paimta į nelaisvę, ji praranda orumą, savigarbą, pasakotojo apibūdinama kaip neraštinga čerkesė, beveik norinti patekti į nelaisvę ir būti prievartaujama, tarsi geidžia būti viršesniojo Pečiorino pasilinksminimų mergina, o pasinaudojęs Pečiorinas galiausiai ją meta. Anot E. Majewskos-Thompson, skaitytojui (mokslininkė išskiria rusų skaitytoją) neigiamas Pečiorino įvaizdis susidaro ne dėl nusikalstamo ir niekšingo elgesio su Bela, o dėl nerūpestingumo, neturimų ambicijų. Kitaip tariant, M. Lermontovas šalia tendencingo vietinių etninių grupių vaizdavimo, akcentavo ne Pečiorino moralę, o jo ir tokių kaip jis caro pavaldinių vietą (ir elgesį) Rusijos valdytame Kaukaze.

Kaukazo motyvai taip pat nereti ir M. Lermontovo poezijoje. Eilėraštyje „Sapnas“ lyrinis subjektas karys-poetas guli sužeistas viename iš Kaukazo regionų – Dagestane. Kalbėdamas apie paskutines gyvenimo akimirkas lyrinis subjektas atsiduria ant plonytės ribos, kur žiaurus materialumas (sužeistas kūnas) koegzistuoja su dar gyva svajone. Gulėdamas svetimoje žemėje karys-poetas įsivaizduoja ir prisimena mylimą tėvynę, jau apraudančią žuvusįjį. Anot E. Majewskos-Thompson, į šią perspektyvą galima žvelgti dvejopai: mirštantis kareivis gali būti matomas ir kaip imperinis agresorius, ir kaip kankinys; kita vertus, visas eilėraštis bando išsiaiškinti ribą tarp kolonijinio smurto ir vizionieriškos valstybės, garantuojančios mirštančiam kariui paskutinį išsvajotą žvilgsnį į mylimąją bei tėvynę.

Kitame eilėraštyje aiškiai justi M. Lermontovo siekis Kaukazą pozicionuoti kaip ramybės ir tyrumo oazę, kur galima pasislėpti nuo Rusijos visuomenės socialinių ydų, viską sekančios valdžios. Kitaip nei A. Puškinui, kuris lyrikoje Kaukazui liepia nurimti ir nulenkti snieguotą galvą Rusijos dvigalviui ereliui, M. Lermontovui, regis, ši vietovė kelia dramatiškus jausmus: rodos, sielojasi dėl liūdnos kaukaziečių kasdienybės, dėl agresyvios imperijos, kuri sudrumsčia Kaukazo ramybę, o kartu į jį žvelgia kaip į atgaivą sielai.

Autoritarinės tradicijos paženklintai Rusijos kultūrai taip pat neretas caro, vado, imperatoriaus ar netgi nekvestionuojamo metafizinio autoriteto motyvas. Vėlgi reikia grįžti prie A. Puškino ir pažvelgti į estetiškai genialų, neabejotinai vieną gražiausių visos rusų literatūros poemų – „Varinį raitelį“.

A. Puškinas kūrinyje aiškinasi beveik mitologinę perskyrą tarp tvarkos ir chaoso, žmogaus ir gamtos, autoriteto ir liaudies, racionalumo ir instinktų. Impozantiškame Puškino avant le lettre Petras Didysis stovi ant Nevos upės kranto ir mąsto apie didžio miesto įkūrimą, kuris kels pasibaisėjimą pasipūtusiems švedams, taps langu į Europą ir atlaikys visas upės negandas: „Galvojo jis: lai švedas žino – / Čionai įkurtas miestas bus prieš pasipūtusį kaimyną. / Gamta mums lėmė nejučia / Prakirst Europon langą čia.“ Puškinas tęsia naujojo miesto apoteozę: „Po šimto metų miestas štai, / Gražuolis šiaurės stebuklingas, / Iš pelkių ir miškų aukštai / Puošnus pakilo iškilmingas; / (...) Prieš naują sostinę jau gauna / Nublankt senos Maskvos garbė / Lyg prieš carienės grožį jauną / Porfyrą dėvinti našlė (...) O Petro mieste, kilk, klestėk! / Stovėk kaip Rusija tvirtoji!“

Vėliau pasakojimas nukrypsta link jauno ir nepasiturinčio Jevgenijaus, kontempliuojančio meilę Parašai. Jevgenijui miegant, upė pakyla, užlieja ir griauna miestą. Jaunuoliui pavyksta užlipti ant marmurinių liūtų Petro aikštėje, kur staiga pamato Petro Didžiojo bronzinį raitelį didingai žiūrintį į jį iš aukšto; raitelį, nepajudinamą viską naikinančios gamtos, tam tikra prasme užstojantį bejėgį Jevgenijų. Potvyniui atslūgus, jis eina miesto centru, įžengia į Petro aikštę ir prisimena Varinio raitelio, t. y. Petro Didžiojo, galybę: „O, koks jisai baisus tamsoj! / Kokia mintis rūsčioj kaktoj! / Kokia jėga iš jo alsavo! / Ir kiek šiame žirge ugnies! / Kur nusileis kanopos tavo? Prie pat bedugnės ar ne tu, / Lemties valdytojau plieninis, / Pakėlei žąslais geležiniais / Taip visą Rusiją piestu?“

Iš šių epizodų atrodo, jog poetas žirgo ir raitelio metaforą naudoja iliustruoti valdovo (Petro raitelio) ir jo žmonių (vargšo Jevgenijaus) santykį. Vėliau Puškinas rašo, kad žmonės visuomet turi latentinę tendenciją iškrikimui ir chaosui, tačiau raitelis išlaiko tvarką ramiai valdydamas žirgą, o Petras atsako: „Kartais žirgas numeta savo raitelį.“ Žirgas ir upės pasiutimas poemoje gali simbolizuoti ne tik gamtą ir instinktą, bet ir potencialią griaunančią liaudies jėgą.

Autoriteto įvaizdis „Variniame raitelyje“ daugiau nei akivaizdus. Petro statula įveikia visas gamtos negandas ir apsaugo vargšą Jevgenijų. Pats Petras poemoje vaizduojamas kaip gaivališka jėga: viena vertus, primena F. Nietzsche’s antžmogį, bet kartu yra ir istorinio proceso agentas, dalyvaujantis realybę peržengiančioje kolizijoje tarp tvarkos ir suirutės.

Apžvelgta menka klasikinių rusų kūrinių dalis atskleidžia tam tikras nuo Romanovų politikos sunkiai atsiejamas, bet kartais ir visiškai valdžios politiką ginančias literatūrines charakteristikas. Viena vertus, nereikėtų stebėtis – absoliuti dauguma autorių buvo po valdžios padidinamuoju stiklu ir kiekvienam iš jų neabejotinai įtaką darė ano meto Rusijos intelektualinės srovės, iš kurių lyderiaujančios reprezentavo, nors ir kiek pakreiptą, tačiau caro dvarui neprieštaraujančią liniją. Vis dėlto imperiniai motyvai didžiųjų rusų kūryboje leidžia daryti išvadas apie imperiją, santykį su Kitu, valdovo ir liaudies ryšį. Tuo labiau kai imperinė politika nuo XIX a. pavidalą keitė visai nežymiai.


Iš 3669 žurnalo (2018-11-29 21:43:13)
Draugai