Kazys Morkūnas (1925 03 04 – 2014 01 22)

Sausio 22 dieną netekome ilgamečio Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, žymaus lietuvių vitražų kūrėjo, istorinio vitražo novatoriaus Kazio Morkūno. Liko neužbaigtas labai svarbus kūrinys, kurio idėjomis jis gyveno daugiau kaip dešimt metų. Pradžioje buvo sumanęs Lietuvos Respublikos Seimo rūmams didžiulį vitražų projektą „Senolių keliai", kurie ekspresyvia, dinamiška kompozicija ir kontrastiniu koloritu atskleistų Lietuvos istorijos epopėją svarbiausiais mūsų valstybės istoriniais momentais: nuo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių iki mūsų laikų tautos žadintojų aušrininkų, nepriklausomybės savanorių, pokario partizanų. Deja, buvo įgyvendintas tik vienas „Žalgirio mūšio" vitražas, įamžinantis Vytautą, ir parengti detalūs natūralaus dydžio kartonai būsimo kūrinio, skirto Jogailai. Vaizduojant kunigaikščių figūras ir veidus, judesių dinamiką dailininkui pavyko taupiomis meninėmis priemonėmis išreikšti abiejų svarbiausius bruožus, charakterį, psichologinį nusiteikimą. Vitražuose atsispindi ir K. Morkūno meilė žirgams, kuri jį lydėjo visą gyvenimą nuo vaikystės, bei gebėjimas juos piešti iš atminties.

Kūrybinio kelio pradžioje jį domino lietuvių tautosakos motyvai, jų simbolika („Jūratė ir Kastytis", 1956, „Subatos vakarėlį", 1959, „Eglė žalčių karalienė", 1960; visi atlikti tradicine plono stiklo technika), vėliau išbandė spalvoto veidrodinio stiklo galimybes („Rytas", 1960), o septintajame dešimtmetyje kartu su K. Stoškumi, S.Ušinsko įkvėpti, uoliai eksperimentavo su luitiniu stiklu. 1961 m. lietuvių vitražo paroda surengta Maskvos architektūros institute, kur dėmesio centre buvę K. Morkūno ir A. Stoškaus darbai reiškė lietuvių vitražo triumfą.. Tuo metu K. Morkūnas gavo valstybinius užsakymus sukurti modernius pasaulinių parodų vitražus: Monrealio (1967) ir Osakos (1970), prieš kuriuos nublanko gilias tradicijas ir stiprią materialinę bazę turintis latvių vitražas ir Maskvos dailininkų darbai.

Pamažu K. Morkūnas vis labiau pradėjo domėtis istorinėmis temomis. Sukūrė Seimo rūmų vitražą „Šventė" (1981). Nelengva buvo dailininkui milžiniškos apimties (180 m²) kūrinyje išvengti siužetinių scenų, vaizduojančių pergales ir sovietų karių žygdarbius. Morkūnas sugalvojo tokią kompoziciją, kurioje buvo galima prabilti į žiūrovą ne realistinėmis, o simbolinėmis mokslo, meno figūromis ar motinystės alegorijomis. Vieni meniškiausių kūrinių – IX forto memorialo muziejaus vitražas (1984) ir plono stiklo „Saulės mūšis" (1986) 750 metų jubiliejaus proga Šiaulių kino teatre „Saulė".

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, K. Morkūnui jau buvo šešiasdešimt penkeri. Jis dar energingiau pasinėrė į kūrybą ir per dvigubai trumpesnį laiką sukūrė daug sakralinės dailės brandžių ir meniškų kūrinių. Pirmoji sėkmė lydėjo K. Morkūną atstatytoje Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo katedroje, kur spalvingai spindintys mėlyni vitražai paryškina baltą katedros erdvę, padeda sukurti kilnią harmoningą, šventišką atmosferą. Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje jis surado naują neįprastą Kryžiaus stočių sprendimą: visuose languose kartoja baltą Kristaus su kryžiumi motyvą, kuris skamba kaip paslaptingą šviesą nešantis simbolis. Taip dailininkas spręndė tradicines temas, akcentavo tai, kas svarbiausia –­ prisikėlimą ir amžino gyvenimo dovaną žmonijai.

K. Morkūnas visada pasižymėjo ypatingu darbštumu ir kūrybingumu. Už tai yra pelnęs aukštus valstybės apdovanojimus: Nusipelniusio meno veikėjo, liaudies dalininko, SSRS liaudies dailininko, Respublikinės premijos ir SSRS valstybinės premijos laureato. Jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (2000), Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija (2013) ir LDS auksiniu ženkliuku (2011).

Pastarąjį dvidešimtmetį, kai jau galėjo ilsėtis ant laurų, jo kūrybinė energija prasiveržė nepaprasta jėga. Jis kūrė tarsi energijos vulkanas, kuris negali nurimti. Menininkas buvo pavyzdys dailininko ir pedagogo, iš kurio gavo tvirtus piešimo pagrindus daugybė studentų. Profesorius K. Morkūnas visada bus prisimenamas su pagarba kaip dėstytojas ir kolega, kuris siekė išugdyti individualų ir atsakingą požiūrį į meną, kuris tikėjo paslaptinga vitražo šviesos galia.

Dr. Nijolė Tumėnienė