Tobias Timm. Architektas Renzo Piano: „Tiltai niekada neturi griūti, tik sienos!“

Pokalbis su architektu Renzo Piano apie lengvumo meną, naują Genujos tiltą ir žaliąją revoliuciją. Italų architektą visi pažįsta iš garsiausio kūrinio –­ Georges’o Pompidou modernaus meno centro Paryžiuje. R.Piano paroda „The Art of Making Buildings“ Londono karališkojoje akademijoje bus eksponuojama iki kitų metų sausio 20 d.

Renzo Piano. Ugnės Žilytės piešinys
Renzo Piano. Ugnės Žilytės piešinys

Jūsų senelis, tėvas ir dėdė buvo architektai. Kodėl ir apsisprendėte statyti namus?

Mano tėvas turėjo lygiai 20 darbuotojų, bet pats vykdavo į statybvietes – visada su skrybėle ir geru kostiumu. Vaikystę praleidau kartu su juo tose statybų aikštelėse: žaisdavau smėlyje ir stebėdavau, kaip kyla sienos. Jau tada atrodė, kad statyti – visai geras dalykas. Mano apsisprendimui reikšmės turėjo ir gimtasis Genujos miestas.

Ką turite omeny?

Genujos senamiestis – didžiausias Europoje. Jis labai kompaktiškai ir sumaniai pastatytas. Vis dėlto tik pusė miesto yra iš plytų – kitą pusę sudaro vanduo. Juk uostas – taip pat miestas, ir nesvarbu, kad pastatai ten nuolat juda ir viskas linguoja. Laivai vandeny, ant kranų kabantys kroviniai – tai mane kerėjo.

Kartą esate sakęs, kad jūs, kaip architektas, kaunatės su žemės trauka.

Taip, nors žemės trauka gana užsispyrusi. Čia tas pats, kaip rašant kariauti su ilgais nerangiais sakiniais, būdvardžių pertekliumi ir pompastiškomis formuluotėmis. Man svarbu atsisakyti nereikalingų detalių ir išgryninti idėjos esmę.

Kritikams sudėtinga apibūdinti jūsų stilių. Gal jį būtų galima pavadinti lengvumo architektūra?

Teisingai, lengvumas – kaip fizikinė ir dvasinė kategorija. Lengvumas gražiai sugyvena su šviesa ir skaidrumu. Kartais pavydžiu muzikantams ir poetams jų kūrybos priemonių: juk gerokai paprasčiau lengvumo įspūdį sukurti garsais ir žodžiais nei sunkiu plienu ir betonu.

Iš kur tas lengvumo ilgesys?

Galbūt reikšmės turi ir Viduržemio jūra, prie kurios užaugau – ta šviesa, perregimas vanduo, toliai. Viduržemio jūra ypatinga: čia susitinka Europos ir Afrikos kultūros. Paulius Klee spalvų gamą atrado tik keliaudamas Viduržemio jūra.

Viduržemio jūros kultūrų idėja byloja, kad grožis kartu yra ir gėris.

Jei Italijoje žmogų vadina bella, tai omeny turima visa asmenybė: jo požiūris, mąstymas, ne tik išorė. Tokia pat žodžio belleza samprata Ispanijoje, o senovės Graikijoje tai vadinosi kalokagatija. Senovės Atėnų politikai piliečiams žadėjo sukurti ir gražesnius, ir kartu geresnius gyventi miestus. Tą patį grožio principą randame ir Šiaurės Afrikoje.

Vokietijoje dabar grožis vertinamas gana skeptiškai.

Galiu tai suprasti, nes apie grožį mąstoma atskiriant jį nuo gėrio – siejant su kosmetikos pramone, paviršutiniškumu. Turime susigrąžinti senąją grožio sampratą, pagal kurią grožis – tai smalsumas, išsilavinimas, solidarumas.

Prieš mėnesį jūsų gimtajame mieste įgriuvo Morandi tiltas...

Tragedija. Tai buvo ne bet koks tiltas, o Genujos tiltas. Ir jis įgriuvo net ne vieną, o du kartus. 43 žmonės žuvo, šimtai turėjo palikti po tiltu buvusius savo namus. Be to, tiltas griuvo ir kaip simbolis. Ir visa tai tokiu metu, kai statomos naujos sienos. Tragedija.

Jau pateikėte naujo tilto projektą.

Meras ir gubernatorius to paprašė ir aš, kaip šio miesto pilietis, mielai padedu, žinoma, be honoraro. Jau anksčiau esu statęs tiltus, visada džiaugiausi bendradarbiavimu su daugybe gerų inžinierių. Vienas mano tiltų stovi Japonijoje, praėjusią savaitę jį perskrodė taifūnas.

Jis griuvo?

Ne! Tiltai niekada neturi griūti – tik sienos!

Kuo jūsų tiltas Genujoje skirsis nuo senojo?

Geras inžinierius pasirūpins medžiagų atsparumo subtilybėmis. Tiltas bus iš plieno, sutrumpinsime atstumus tarp statramsčių. Jis bus paprastas, bet ne banalus.

Kaip suderinate simbolinę tiltų sampratą su statybomis pagal italų vyriausybės užsakymą, kai vidaus ministras Matteo Salvini skleidžia separatizmo idėjas?

Neklauskite šito. Mūsų vyriausybė dabar sudėtinga. Užtat tikiu, kad mes toliau statysime tiltus. Tai Italijai pavyks. Sakau kaip tvirtas europietis, turintis Italijos ir Prancūzijos pilietybę.

Taip pat esate ir politikas – italų senatorius iki gyvenimo galo. Ką veikiate parlamente?

Tai sena Italijos tradicija: parlamente tarp renkamų deputatų yra ir paskirtų senatorių. Buvau paskirtas 2013 m. kartu su draugu, dabar jau mirusiu dirigentu Claudio Abbado. Nuo to laiko Romoje analizuoju priemiesčių būklę. Erdviame senatoriaus kabinete pasistačiau didžiulį apskritą stalą ir už pinigus, kuriuos man moka senatas, samdau 12 jaunų žmonių, nagrinėjančių šią problemą. Tai tik lašas jūroje, bet šis tas jau pavyko.

Skaičiau, kad priemiesčius norite urbanizuoti.

Dauguma žmonių gyvena priemiesčiuose. Kai kur, pavyzdžiui, Paryžiuje, jie labai nesaugūs, kitur – tiesiog nuobodūs. Daugeliu atvejų priemiesčius išlaikyti labai brangu: dideli plotai turi būti tinkamai prižiūrimi, kad sėkmingai funkcionuotų eismas, būtų išvežamos šiukšlės, tiekiama elektros energija. Jei nepajėgsime priemiesčių atgaivinti, sukurti jų, kaip savarankiškai veikiančių miestiškų vietovių, jei neužkirsime kelių naujoms periferijoms susidaryti, tai prives prie ekologinės ir socialinės katastrofos.

Kaip suprasti – socialinės?

Nes priemiesčiai įprastai buvo pastatyti be meilės. Ten trūksta kartų, visuomenės sluoksnių, funkcijų mišinio. Vis dėlto priemiesčiai nėra vien nuobodūs, bjaurūs ir pavojingi – jie skleidžia ir puikią energiją. Reikia tik geriau įsižiūrėti ir ieškoti grožio anksčiau minėtąja prasme. Mano draugas Italo Calvino apie tai 1972 m. puikioje knygoje „Nematomi miestai“ rašė: kiekviename mieste, net pragariškame, esama gėrio – tereikia jį surasti ir puoselėti. Esu tikras, kad periferijos – tai miestų galimybė. Priemiesčiai yra laboratorijos, kurias turime paversti žmoniškomis vietomis.

Kartą sakėte, kad statybų aikštelės taip pat yra laboratorijos. Kaip suprasti?

Didžiules statybas vykdo daugybė skirtingų kultūrų atstovų. Statant Londono dangoraižį „The Shard“ dirbo 70 skirtingų šalių atstovai. Šiuos žmones suvienija pasididžiavimas kuriant kažką nauja. Jie sudaro solidarias bendruomenes. Tą jaučiau per Potsdamo aikštės Berlyne, Atėnų nacionalinės bibliotekos ar Osakos oro uosto Japonijoje statybas.

Paryžiuje neseniai baigėte statyti naujuosius Teisingumo rūmus prie pat Sen Deni rajono (imigrantų kvartalo).

Iš pradžių visi advokatai buvo prieš – juk tai vienas pavojingiausių Paryžiaus priemiesčių. Pastatėme ne tik advokatams ir teisėjams skirtą daugiaaukštį su terasomis, bet įrengėme ir Martino Lutherio Kingo parką kaimynams. Ten galima laisvai kvėpuoti.

Jūs visai kitaip suprojektavote teismo sales: dabar teisėjai sėdi kartu su kaltinamaisiais mažesnėse salėse, prie apskrito stalo. Ar tai negriauna jų autoriteto?

Iš pradžių teisėjai maištavo: „Pamirškite tą mintį.“ Dabar apvalūs stalai ten stovi. Architektai kuria pokyčius. Tas pats nutiko statant Pompidou centrą Paryžiuje. Tai buvo pirmoji didelė Paryžiaus biblioteka, kurioje lankytojai knygas galėjo pasiimti tiesiai iš lentynų. Pastatas – tai įkūnyta maišto idėja, 1968-ųjų gegužės kūdikis. Mintis po vienu stogu sutalpinti daugybę skirtingų funkcijų: muziejų, biblioteką, koncertų salę – griovė visas tradicijas. Kai norima įgyvendinti pokyčius, visada atsiras priešininkų.

Pompidou centre išviešinote pastato techninę pusę: laiptines nudažėte raudonai, kondicionierių vamzdynus – mėlynai, vandentiekį – žaliai.

Tai irgi maištas. Statėme įrenginį, ne rūmus. Anuomet tai buvo skandalas. Šiandien statome pagal žaliosios revoliucijos idėją: kai kurie naujieji mūsų pastatai Atėnuose ir Kalifornijoje veikia kaip elektrinės, stogai gamina elektrą.

Kodėl nieko nebestatote Vokietijoje?

Neturiu supratimo! Mielai ten padirbėčiau. Aš juk dar jaunas ir tiesiog laukiu pasiūlymų.

Praėjusią savaitę atšventėte 81-ąjį gimtadienį. Statote Kolumbijos universiteto studentų miestelį, ligoninę Atėnuose, tiltą Genujoje. Nepagalvojate apie poilsį?

Į jūsų klausimą turiu aiškų atsakymą: niekada nesiliausiu dirbęs. Turiu nuostabią komandą, gražų biurą – tai man suteikia tiek džiaugsmo! Atėjęs į darbą tučtuojau imu šokti. Norėčiau mirti prie savo braižomojo stalo.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Die Zeit“, 2018-09-20, Nr. 39

Draugai