Toma Gudelytė. Banksy paroda be Banksy: meno institucijų veidmainystė

Milano muziejus „Mudec“ išplatino pranešimą, kad lapkričio 21 d. duris atvers bene garsiausio pasaulyje grafitininko Banksy’o paroda „The Art of Banksy. A visual protest“, kurios bilieto kaina bus 16 eurų. Pranešime teigiama, jog parodą sudarys keturios erdvės, kritiškai reflektuojančios menininko vaid­menį platesniame meno istorijos kontekste. 70 kūrinių (piešinių, skulptūrų, antspaudų, fotografijų ir video) supažindins lankytojus su Banksy’o meno retrospektyva savaip akademišku ir neįprastu rakursu. Tekstas užbaigiamas pareiškimu: „Neoficialu ir Banksy’o neautorizuota.“

Tai ne pirmas kartas, kai Banksy’o darbai atsiduria muziejuje be autoriaus žinios ir sutikimo. Maskvos centriniuose menininkų rūmuose vasarą surengta šio anoniminio Bristolio grafitininko paroda, apie kurią pats autorius sužinojo per socialinius tinklus ir kurią pakomentavo: „What the hell is that?“ („Kas tai, po velnių?“) Menininkų rūmai daugiau kaip šimtą Banksy’o kūrinių skolinosi iš tarptautinių muziejų ir privačių kolekcijų. Pasak organizatoriaus Aleksandro Načkebijos, tai buvęs gana sudėtingas procesas: daugelis savininkų, įvardiję Rusiją kaip politiškai nestabilią ir nesaugią, iškėlė neįtikėtinus draudimo reikalavimus ar apskritai atsisakė nuomoti darbus. Vis dėlto paroda įvyko ir sulaukė stulbinamo lankytojų skaičiaus (bei pelno) ir dabar yra replikuojama Sankt Peterburge pavadinimu „Genijus ar vandalas?“ – vėlgi be autoriaus sutikimo.

Banksy nekart pabrėžė, kad jo grafičiai skirti vartoti ne privačiai, o vietos bendruomenei, t. y. nepriklausomai miesto erdvei ir jos gyventojams, iš kurių niekada neimsiąs pinigų. Jo darbai atspindi pačią gatvės meno esmę ir liudija ištikimybę ištakoms: tai politinio ir socialinio aktyvumo apraiškos, meninio vandalizmo formos, neturinčios nieko bendra su architektūrinėmis dekoracijomis, privalančiomis patikti turistui. Gat­vės menas gimsta kaip protestas, iššūkis, provokacija ar kaltinimas, tai vizualiai išreikšta pilietinė menininko pozicija žmogaus teisių, rasizmo, vartotojiškumo, migracijos, karo, ekologinėmis ar kitomis temomis, jos per sieninę tapybą įprasminamos ir susiejamos su vietos bendruomene. Tai ne vien trafareto žymė ant sienos. Grafičiai – žinutė, nevilties šauksmas, todėl dažniausiai atsiranda apleistose miestų periferijose, atskirtį patiriančiuose kvartaluose, socialinio ar politinio konflikto vietose. Banksy ne vienerius metus piešia grafičius Izraelio okupuotose teritorijose: britų menininko sieninė tapyba ant nelegaliai iškilusios ir Vakarų Krantą izoliavusios betono sienos – atvirai dekla­ruojamas guerrilla menas, skelbiantis, kad Izraelio siena, pažeidžianti JTO nustatytas ribas, yra apartheido ir prievartos prieš palestiniečius įrankis. Grafičiais atkreipiamas pasaulio dėmesys į netoleruotiną vietinės bend­ruomenės situaciją – gyvenimą sustiprinto režimo kalėjimo sąlygomis. Ignoruoti šį Banksy’o politinio aktyvizmo aspektą reiškia neutralizuoti pačią jo sieninės tapybos funkciją ir apskritai nesuvokti gatvės meno paskirties.

Būsimoji „Mudec“ paroda iškelia keletą temų, prie kurių vis grįžtame kalbėdami apie gatvės meną. Pirmiausia, stiprėjančios gatvės meno elitinimo tendencijos, sietinos su platesniu apolitiškumo ir istorinės amnezijos kontekstu. Esama milžiniško skirtumo tarp sieninės tapybos konfliktinėje, specialiai jai parinktoje „kalbančioje“ erdvėje, ir eksponavimo muziejuje, kur neišvengiamai neutralizuojamas gyvas grafičio dialogas su konkrečia socialine patirtimi ir įtampa. Gatvės meno kūriniai muziejuje iš vandalizmo akto virsta eksponatais – nuolankiais, sutramdytais, maloniais lankytojo, ramią šeštadienio popietę užsukusio pavartoti kultūros, akiai. Gal skamba kiek kategoriškai, tačiau regėti Banksy’o taikos balandį su neperšaunama liemene ant Vakarų Krantą juosiančios sienos ir ekskliuzyvinėje Milano erdvėje, prikimštoje daugybės kitų dekontekstualizuotų greito vartojimo eksponatų, vargu ar sukelia vienodai stiprų poveikį. Kažin ar muziejaus lankytojas susimąstys, kas tas Vakarų Krantas ir kodėl ten piešiami taikos balandžiai.

Kita tokio pobūdžio parodų piktžaizdė yra autorių teisės. Paradoksalu, jog Europos Sąjungai jau keletą dešimtmečių stiprinant ir griežtinant intelektinės nuosavybės normas – naujausia, daug diskusijų sukėlusi reforma svarstyta šių metų liepos mėnesį, didieji šalių narių muziejai, tokie kaip „Mudec“, leidžia sau organizuoti parodas apeidami autorių ir lyg niekur nieko puikuotis užrašais „unofficial and unauthorized“. Iš tikrųjų, what the hell is that? Viena vertus, institucijos, regis, vienareikšmiškai pripažįsta, jog intelektinė nuosavybė yra viena iš svarbiausių visuomenės ir žinių ekonomikos vertybių, tačiau, gražbyliaudamos apie intelektinės nuosavybės svarbą ir vertę, jos stoja ginti pirmiausia autorių teisių tarpininkus, o ne pačius autorius.

Banksy: „J.-M. Basquiat portretas pasveikintas Londono policijos.“
Banksy: „J.-M. Basquiat portretas pasveikintas Londono policijos.“

Ar Banksy’o darbams taikoma autoriaus teisė? Ir taip, ir ne: gatvės meno ir gatvės rašeivų atveju tai slidokas klausimas. Teoriškai įstatymas garantuoja finansinių ir moralinių autoriaus interesų bei paties kūrinio integralumo apsaugą, tačiau ką daryti su autoriumi (ar, kaip spėjama, autorių kolektyvu), kurio tapatybė nežinoma, o grafičiai dažnai nelegalūs? Grafičio sienoje susiduria privatūs autoriaus ir sienos savininko interesai. Dar vienas šią padėtį apsunkinantis aspektas: Banksy darbuose kartais inkorporuoja (cituoja) kitų autorių kūrinius, kuriems taikoma autorių apsaugos teisė, pvz., Jeano-Michelio Basquiat atveju. Šio amerikiečių menininko, iš pradžių taip pat nelegaliai tepliojusio grafičiais Niujorko gatves, parodai tebevykstant Londono Barbakano centre, ten ant sienų pasirodė du Banksy’o grafičiai. Viename jų perpieštas J.-M. Basquiat 1982 m. kūrinys „Boy and Dog in a Johnnypump“ ir pridėti du policininkai, sulaikantys juodaodį paveikslo personažą. Šį grafitį savo instagramo paskyroje Banksy pakomentavo taip: „J.-M. Basquiat portretas pasveikintas Londono policijos.“ Antrasis grafitis vaizduoja Londono simbolį – apžvalgos ratą su daugybe karūnų vietoj kabinų ir prie jo nusidriekusia ilga lankytojų eile. Instagra­me grafitis pristatomas: „Didelė nauja J.-M. Basquiat paroda atidaroma Barbakane – vietoje, kur šiaip nuo sienų entuziastingai trinami bet kokie grafičiai.“ Taip Banksy pašiepia parodą ir veidmainišką kultūros institucijų požiūrį į gatvės meną ir gatvės menininkus, kuriems neretai gresia sankcijos ir baudos, nepaisant to, kad iš jų darbų, kurių negina © ženkliukas, tos pačios institucijos nesibodi pelnytis. J.-M. Basquiat skirta paroda Londone – akivaizdus tokios laikysenos pavyzdys. Barbakano menų centras, beje, jau svarsto galimybę nuimti nuo savo sienų abu Banksy’o grafičius ir eksponuoti juos parodų erdvėje arba parduoti meno aukcionuose.

Banksy’o reakciją į meno aukcionus jau matėme: per „Sotheby’s“ aukcioną nustėrusių dalyvių akyse smulkintuvu susinaikino už 1 mln. svarų sterlingų ką tik parduotas jo paveikslas „Mergaitė su balionu“. Banksy’o grafitis pernai pripažintas pačiu mėgstamiausiu kūriniu Didžiojoje Britanijoje ir buvo tapęs kultiniu, daugybę kartų įvairiausiais pavidalais replikuotu piešiniu (kitaip sakant, objektu ant neteisėtų produktų). Pirmąkart šis grafitis pasirodė 2002 m. ant spaustuvės sienos viename Londono rajonų Šordiče, o prieš 6 metus grafičio versija aukcione parduota už 73 tūkst. svarų sterlingų.

Banksy – ne pirmasis gatvės menininkas, sunaikinantis savo kūrinius. Visai neseniai garsus italų grafičių kūrėjas Blu, protestuodamas prieš Bolonijos mieste surengtą parodą „Street Art. Banksy & Co.“ (eilinį kartą be autorių žinios ir leidimo), uždažė nelegalius nelegalioje vietoje (jaunimo centrų „okupuotose“ patalpose) atsiradusius savo grafičius (Bolonijos miesto institucijos juos legalizavo tik tuomet, kai išvydo pasipelnymo galimybę). Banksy’o akibrokštą „Sotheby’s“ aukcione galime interpretuoti kaip panašų priekaištą meno komercializacijai ir jo socialinės funkcijos iškraipymui. Gatvės menas, gimęs gatvėse ir skirtas pirmiausia šių gatvių bendruomenėms, kurioms turėtų priklausyti ir visos menamos autorinės teisės, neturėtų iš kritikos ir refleksijos priemonės pavirsti privačiu kolekcininkų žaisliuku, vartotojiškos sistemos dalimi.

Draugai