Italų archeologas ir meno istorikas Salvatore Setti teigia, kad miestai miršta trejopai: kai sugriauna priešai (Kartaginą su žeme sulygino Roma); kai svetima kariuomenė jėga įsitvirtina pavergdama vietinius gyventojus ir dievus (užimtą actekų sostinę Tenočtitlaną ispanų konkistadorai pavertė Meksiko miestu); ir galiausiai kuomet pati vietos bendruomenė praranda atmintį – tampa sau svetima.

Ar Veneciją dar galima vadinti gyvu miestu? Klaidžiojant jo siauromis gatvelėmis calle, kiek atokiau nuo pagrindinių masiniam turizmui paaukotų miesto arterijų, sunku nepastebėti begalės apleistų namų užvertomis langinėmis, baugiai tylių ir neprižiūrimų kvartalų. Dienos daugiakalbį šurmulį ir nuo asmenukių blyksinčią minią vakarais keičia pamėkliška tuštuma. Venecijos lankytojai – vienadieniai klajūnai. Gyventojai, pralaimėję nelygioje gentrifikacijos kovoje, traukiasi iš senamiesčio, drauge su jais išsikelia ir kultūrinės įstaigos, ligoninės, universiteto padaliniai vietą užleisdami prabangiems viešbučiams, azijietiškiems restoranams ar b&b (nakvynei su pusryčiais). Turizmo monokultūra, visokeriopai remiama ir skatinama valstybės, ekonomiškai ir demografiškai transformuoja ir baigia išardyti socialinį miesto audinį. Taip mūsų akyse nyksta vienas įstabiausių pasaulio miestų, kurio unikalus kultūrinis paveldas tyčia paverstas susimokantiems pramogautojams skirtu atrakcionų parku. Piliečius Venecijoje pakeitė klientai.

Šia tema ne vienerius metus aršiai pasisako italų meno istorikas Tomaso Montanari, grobuoniškas bend­ro turto ir paveldo grobstymo tendencijas aprašęs monografijoje „Akmenys ir tauta“ („Le pietre e il popolo“, 2013). Pasak autoriaus, įsigalėjus turizmo rinkodaros fetišizmui, Italijoje pirmiausia nukentėjo akmeniniai miestai – senieji viduramžių miestai-komunos ir jų bendruomenišką gyvenimą žymėjusios viešosios erdvės (aikštės, rotušės, turgūs, ligoninės ir kt.). Kone visas istorinis ir kultūrinis Italijos paveldas buvo suprekintas ir paverstas šalies nafta (tai Prancūzijos kultūros minist­ro Jacques’o Duhamelio 1978 m. pavartota metafora: „Kultūrinis paveldas yra iškastinis turtas, kurį būtina valdyti taip, kaip naftą“). Paveldas kaip žaliava, kuriai taikomos išteklių išnaudojimo strategijos ir iš kurios tikimasi maksimalios ekonominės grąžos. Šį kultūros politikos posūkį dar XX a. 8 dešimtmetyje atvirai kritikavo Pieras Paolo Pasolini, neužbaigtame romane „Nafta“ smerkęs vartotojiškumą kaip naująją galios ideologiją.

 

Migrantų laivas Venecijos bienalėje. Autorės nuotrauka

 

Paradoksalu, bet kultūros gręžiniu paversta Venecija šiandien tampa vis nematomesnė. Vietinių protesto akcijos ir pagalbos šauksmas nesulaukia adekvataus institucijų ir žiniasklaidos dėmesio. Ji nušviečia nebent ypatingus renginius – festivalius ar bienales, arba nelaimingus atsitikimus, pvz., į krantinę įsirėžusį kruizinį laivą, trumpam atkreipusį visuomenės dėmesį į dramatišką Venecijos realybę. Lagūnos dalyje gyvenantys venecijiečiai praradę sprendžiamąją galią: negali patys išsirinkti miesto mero ir administracijos, mat žemyninėje dalyje – Mestrėje – balsavimo teisę turinčių rinkėjų skaičius trigubai didesnis.

Vis dėlto pastaruoju metu pasirodę ekstremalūs klimato krizės padariniai apnuogina miesto trapumą ir keičia mūsų percepciją. Nuo seno su lagūnos stichija sugyvenantys venecijiečiai tvirtina, jog šiųmetis potvynis (kasmet pasikartojantis acqua alta reiškinys, kurį lemia stipresnių vėjų atpučiamas Adrijos jūros vanduo) byloja: riba peržengta. Lapkričio 12–13 d. vandens lygis pasiekė 187 cm (panašaus potvynio būta tik 1966 m.), nusinešė dvi gyvybes, užliejo 70 iš 120 miesto bažnyčių, tarp jų ir Šv. Morkaus baziliką su neįkainojamos vertės Bizantijos laikų mozaikomis. Net nuslūgus jūros vandeniui, druskų nuosėdos toliau graužia pastatų sienas ir marmuro paviršius. „Šių potvynių poveikis panašus į radiacijos, – teigia už bazilikos restauravimo darbus atsakingas profesorius Mario Piana. – Iš pažiūros viskas tarsi gerai, tada pradeda slinkti plaukai, trupėti dantys... Jūros vanduo pastatus veikia panašiai.“

Nuo 1872 m., kai buvo įvesti acqua alta matavimo kriterijai, tai pirmasis kartas, kai lagūnos potvynis net dukart per metus viršija 150 cm lygį ir triskart – 140 cm lygį per savaitę. Miesto meras Luigi Brugnano, pripažinęs, kad „tai klimato kaitos padariniai“, kreipėsi į vyriausybę pagalbos, nes „Venecija yra valstybinis interesas“. Deja, Veneto regiono taryba, kurios daugumą sudaro kraštutinė dešinė, vyriausybės priimtus biudžeto pakeitimus dėl ekologiškai tvaraus plėtros modelio atmetė. Nepraėjus nė 5 minutėms po balsavimo, tarybos salė buvo apsemta jūros vandens.Užuot gynusi Venecijos ir jos lagūnos išsaugojimą vietinė administracija, praeityje jau priėmusi ne vieną šiurktų sprendimą, leido praplėsti naftos tiekimo kanalą prie Margeros uosto (jei teko keliauti traukiniu iš Mestrės į Veneciją, būsite pastebėję vakariniame žemyno krante rūkstančius milžiniško fabriko kaminus – tai mineralinės naftos perdirbimo įmonė). Kanalo darbai pagreitino jūros vandens įtekėjimą į lagūną. Vienintelis valdančiųjų atsakas į gilėjančias miesto problemas – inžinerinis projektas „Mozė“. Venecijoje šis elektromechaninis eksperimentinis modulis kelia aršias diskusijas. Biblinio pranašo vardu pakrikštytas ambicingas įrenginys statomas dar nuo 2003 m., nors suprojektuotas dviem dešimtmečiais anksčiau ir daugelio ekspertų jau vadinamas pasenusiu, nepatikimu, sunkiai pritaikomu. Sumanyta, kad acqua alta metu 78 plūduriuojančios geležinės pertvaros turėtų iškilti į 3 m aukštį ir tarsi Mozė išvaduoti venecijiečius iš vandens „vergijos“. Projektas, mokesčių mokėtojams iki šiol atsiėjęs 5,5 mlrd. eurų, paaiškėjo esantis milžiniška pinigų plovimo ir korupcijos sistema. Be to, aštrėjant klimato krizei, daugelį anksčiau surinktų duomenų tenka interpretuoti iš naujo: jei jūros potvyniai, kaip spėjama, ir toliau dažnės, „Mozė“ privalės stūksoti išniręs iš vandens daugiau kaip 300 dienų per metus. Vadinasi, reikėtų stabdyti lagūnoje navigaciją ir paskelbi jai mirties nuosprendį.

Foscarių rūmų universiteto dėstytojas Shaulis Bassi, savo kailiu patyręs šiųmetį potvynį, atsisako vadinti jį stichine ar ekologine nelaime ir reikalauja valdančiųjų prisiimti atsakomybę. Vien technologinių sprendimų logikos nepakanka, kaip nepakanka ir ypatingos kritinės padėties perspektyvos. Būtina keisti pačią politinę viziją – įgalinti su lagūna ir jos miestu suaugusią bendruomenę. Venecija, jos žmonės ir vanduo yra vienas organizmas. Tai ekologinė bendrija su savo ypatumais ir itin trapiais pusiausvyros santykiais, kuriems privatūs interesai šiandien neatstovauja. Miestui reikalingi ilgalaikiai, kompleksiški ir ne tokie grandioziniai sprendimai.

Kaistančio klimato akivaizdoje Venecijos pavyzdys sudaro galimybę permąstyti pačią miesto idėją. Labai tikėtina, jog turėsime atsisakyti masinio turizmo, palei Šv. Morkaus aikštę praplaukiančių kruizinių laivų, pigių suvenyrų ir daugelio kitų įprastų atributų. Drauge privalėsime permąstyti mūsų lūkesčius ir sugyvenimą urbanistinėje erdvėje, kurią itin stipriai slegia nesibaigiančios ekonominės vertės primetimo logika.

Antropocenas (arba kapitalocenas) yra miesto, kaip unikalaus kultūrinio ir socialinio darinio, transformacijos amžius. Produktyvumui tapus pagrindine telkiančia jėga, žmonių koncentracija miesto erdvėse stulbinamai išaugo: jei XIX a. viduryje miestuose gyveno apie 3 proc. pasaulio populiacijos, tai šiandien šis skaičius siekia 55 procentai (numatoma, jog 2030 m. miestuose gyvens apie 70 proc., t. y. du trečdaliai žmonijos). Sparčiausi urbanizacijos procesai vyksta Afrikoje ir Azijoje, kur neretai įsigali skurdas, beteisiškumas, išnaudojimas. Remiantis JTO duomenimis, septintadalis žmonijos gyvena bidonviliuose (pranc. skardinių miestuose) ir favelose (lūšnynuose) itin sunkiomis sąlygomis. Tarp šių lūšnynų ir gretimų didmiesčių esama glaudžių hierarchinių santykių, stiprinančių socialinę atskirtį ir nelygybę (lūšnynų gyventojai yra pigi darbo jėga). Moderniąją periferiją vis sunkiau vadinti demokratinių ir pilietiškumo praktikų vieta. Simboliška, jog žodis getas (ghetto) atsirado būtent Venecijoje.

Venecija – viena pirmųjų klimato kaitos ir jai nepasirengusios politikos aukų – atspindi šias įtampas, urbanistinio naratyvo konfliktus: sugriautą pusiausvyrą tarp centro ir periferijos, gamtos ir kultūros (lagūnos ekosistemos ir miesto architektūros). Archeologas S. Setti kalba apie teisę į miestą kaip socialinę būtinybę, nes mieste formuojasi mūsų visų pilietinis sąmoningumas, miesto formose atsispindi mūsų kolektyvinė vaizduotė, tapatybė bei pažadas ateities kartoms: „Teisė į miestą ir teisė į gamtą nėra papildančios viena kitą: tai yra tas pats.“ Šitai užmiršę, pasmerkiame miestą mirčiai. Grimztanti Venecija patvirtina: nuslūgus potvyniui drauge su druskų nuosėdomis ryškėja ir negaluojančios demokratijos simptomai.

Toma Gudelytė šiemet apdovanota Kultūros ministerijos premija už pub­licistinius kūrinius

 

Autorės nuotraukos iš 2019-ųjų Venecijos bienalės