Toma Gudelytė. Kaip populistai solidarumą paverčia nusikaltimu

Spalio 2-ąją suimtas Riačės miestelio Kalabrijoje meras Domenico Lucano. Magistratūra kaltina merą padėjus vykdyti nelegalią imigraciją, organizavus fiktyvias santuokas tarp Riačės gyventojų ir svetimtaučių, kuriems tai suteikė galimybę įgyti leidimą gyventi šalyje, ir padarius administracinių pažeidimų tvarkant Riačės komunai skirtas lėšas.

Bet pradėkime nuo pradžių: kas yra Mimmo, kurį taip vadina vietiniai ir merui solidarumą reiškianti pilietinės visuomenės dalis, ir kas yra visame pasaulyje išgarsėjęs „Riačės modelis“, kurį žiniasklaida ir ES institucijos vadina „veiksmingu migrantų integracijos pavyzdžiu“? 2016 m. amerikiečių žurnalas „Fortune“ įtraukė M. Lucano – vienintelį italą sąraše – į įtakingiausių pasaulio asmenų 50-uką pabrėždamas jo veiklos svarbą imigracijos srityje. „Man įdomu, kaip amerikiečiai atrado šią visų pamirštą pasaulio periferiją“, – nustebęs pakomentavo Mimmo. 2004 m. jis laimėjo mero rinkimus ir nuo tol sėkmingai administ­ravo išties visų pamirštą Kalabrijos miestelį, iš kurio italai intensyviai pradėjo emigruoti dar praėjusio amžiaus viduryje. Riačė buvo tarp senųjų mirštančių viduramžių Italijos borgo, juos sieja bendras likimas – virsti miestu vaiduokliu arba karikatūriška atrakcija turistams. Į Mimmo rankas pateko vos vienas kitas kalabrietis senolis, tuščia pradinė mokykla, daugybė apleistų namų ir gatvių, kuriomis anksčiau šimtmečiais tekėjo gyvenimas. Pats Mimmo jaunystėje emigravo iš Riačės į Turiną, vėliau į Romą, ten dirbo chemijos mokytoju. „Grįžti į Kalabriją buvo sunkiausias sprendimas mano gyvenime, (...) tačiau, kaip buvęs studentų judėjimų aktyvistas, tebetikėjau, kad galiu prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo.“

Toks ir buvo M. Luciano projektas Riačės miestui – kurti geresnį pasaulį, kuriame neegzistuotų rasiniai skirtumai, diskriminacinė, socialinę atskirtį gilinanti politinė vizija, taikoma vyriausybiniu lygiu. Pačios aplinkybės pasiūlė, ką daryti: 1998 m. Jonijos pakrantėje išsilaipino apie du šimtus jūra iš Turkijos atplaukusių kurdų migrantų, politinių pabėgėlių. Apylinkėse tai buvo vienas pirmųjų didesnių vizos neturinčių migrantų išsilaipinimų. M. Lucano, anuomet dirbęs vienoje vietinėje organizacijoje, šioje situacijoje įžvelgė ne grėsmę, o galimybę. „Jų atvykimas viską pakeitė“, – 2016 m. pasakojo viename interviu dienraščiui „La Repubblica“: nykstantis miestas su vos 1,8 tūkst. gyventojų M. Lucano iniciatyva nusprendė įsileisti migrantus, užleisti jiems negyvenamus, be priežiūros trūnijančius namus, valstybinius prieglobsčio fondus išdalyti paties žmonėms kaip darbo stipendijas ir paramą komercinei veiklai. Mig­rantai netrukus atgaivino mirštančias gatves ir senuosius amatus, atidarė krautuvėlių ir prikėlė miestą naujam gyvenimui. Migrantų vaikai vėl atvėrė Riačės pradinės mokyklos duris. „Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas vėl girdėti vaikų klegesį aplink“, – žurnalistų kalbinama pasakojo senolė kalabrietė.


„Skrydis“

Italų nacionalinė televizija šiemet buvo pradėjusi kurti serialą apie Riačės patirtį ir naujuosius miestelio gyventojus, tačiau po rinkimų papūtus ksenofobiškų ir nacionalistinių nuostatų neslepiančios kraštutinės dešinės vėjams televizijos projektas atšauktas. Vyriausybė, kurią sudaro Matteo Salvinio partija ir televizijos komiko įkurtas antisisteminis „Penkių žvaigždučių“ judėjimas , po rinkimų žaibiškai panaikino viešuosius fondus ir subsidijas Riačės miestui, neatsižvelgdama, kad M. Luciano vykdomi projektai skirti absoliučiai visiems be išimties miestelio gyventojams – tiek svetimtaučiams, tiek italams. Ir visa tai padaryta teritorijoje, kur stipriai įsišaknijusi ndrangheta ir mafijinis caporalato (nelegaliai sandomų ir išnaudojamų žemės ūkio darbininkų) reiškinys. Tačiau kovoti su mafija, regis, nėra šios vyriausybės prioritetas. Spalio 3-iąją, migracijos aukų minėjimo dieną, Lampedūzoje vykusioje ceremonijoje pirmąkart nedalyvavo nė vienas iš vyriausybės atstovų.

Italų magistratūros pradėtas teisminis tyrimas remiasi telefoninio pokalbio įrašu, kuriame M. Lucano siūlo vienai prieglobsčio prašytojai iš Nigerijos „legalizuotis“ sudarant sąjungą su kuriuo nors Riačės gyventoju. Prieš tai jos prašymas gyventi šalyje buvo atmestas tris kartus. Kitame telefoninio pokalbio įraše meras kitai migrantei tiesiai šviesiai sako: „Aš padarysiu jums asmens dokumentą. Taip, tai už įstatymo ribų, nes asmens dokumentui išduoti turėčiau reikalauti iš jūsų leidimo gyventi šalyje. (...) Prisiimu atsakomybę ir sakau jums: viskas bus gerai.“ Daugelis žurnalistų, citavusių kaltės prisipažinimą, nepaminėjo, kad meras anksčiau paklusdamas prieglobsčio komisijos sprendimui neišdavė dokumentų kitai migrantei Becky Moses. Tuomet ji buvo priversta palikti Riačę, atsidūrė ndranghetos kontroliuojamame Rosarno darbininkų lūšnyne ir žuvo kilus gaisrui. Meras prisiekė sau daugiau niekada nepakartoti siaubingos klaidos. Primityviai nacionalistinės ir leng­vų sprendimų sudėtingiems klausimams ieškančios politikos fone Mimmo suėmimas turi ryškų politinį at­spalvį: tai dar vienas bandymas paversti solidarumą nusikaltimu, kriminalizuojant tuos, kurie gelbėja ir padeda „nelegalams“. M. Lucano suėmimas į dienos šviesą iškelia rimtą dilemą: ar universalios žmogaus teisės mažiau svarbios už ideologiškai manipuliuojamus nacionalinius įstatymus? Nepakenks priminti, kad Trečiajame Reiche žydų uždarymas getuose ir masinės žudynės juridiniu požiūriu buvo absoliučiai teisėti veiksmai.

Pavertę migrantus „nelegaliais“, t. y. padarę jų gyvenimą „nelegalų“ ir nusikalstamą, mes išstumiame šiuos žmones į visuomenės, žmogaus teisių, legalaus darbo ir elementaraus orumo užribį – mafijos ir prekiautojų žmonėmis erdvę. Kokia karta užaugs iš pabėgėlių stovyklose mėnesius, jei ne metus, kalinamų vaikų, tarp kurių fiksuojamas didelis savižudybių skaičius? Kokiomis akimis rytoj jie žvelgs į mus, europiečius, iš kurių girdėjo pasakas apie humanizmą, meilę, kultūrą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvei?

Šiomis dienomis paskelbtas 25 metus duomenis renkančio 550 Europos nevyriausybinių organizacijų tinklo „United for Intercultural Action“ sudarytas sąrašas su Europą bandžiusių pasiekti žuvusiųjų vardais. Dėl griežtinamų ES migracinių įstatymų nuo 1993 m. mirė 34 361 žmogus, bandęs pasiekti Europą (tai tik nustatyti atvejai – tikslus dingusiųjų be žinios skaičius, spėjama, gerokai didesnis). M. Lucano pavyzdys rodo, jog ES migrantų uždarymo į getus modeliui egzistuoja alternatyva, humaniškesnės prieglobsčio procedūros įmanomos, o svetimtaučiai, jiems sudarius orias integracijos sąlygas, gali tapti visaverte, priešingai nei spygauja populistinė propaganda, ekonomikos ir socialinio audinio dalimi. Svetimtaučiai kuria darbo vietas, investuoja į švietimą, rūpinasi paveldu ir atgaivina infrastruktūrą. Migracijos srautų sustabdyti neįmanoma – tai šiandien pripažįsta pačios valstybinės ir tarpvalstybinės institucijos, užtat mes galime pasirinkti, kaip migruojančią žmoniją pasitikti: kaip priešus ar kaip bendražygius.

2010 m. režisierius Wimas Wendersas sukūrė apie M. Lucano trumpametražį filmą „Skrydis“ („The Flight“), kuriame Riačės modelį pavadino išsipildžiusia utopija. Jis suimtam merui išsako visapusį palaikymą ir žurnale „Political Critique“ ragina Italijos vyriausybei daryti spaudimą: „Suiminėdami geros valios žmones, vizionierius ir didžius europiečius, koks yra M. Lucano, galėsime netrukus atsisveikinti su pačia Europos kultūros idėja. Nors žodžiai vienybė, lygybė ir brolybė yra didžiosiomis raidėmis įspausti visame mūsų žemyne, dabar priespauda, atskirtis ir priešiškumas tampa naujais lozungais tarp Europos nacionalistų, kurie neva primiršo, kiek blogio, kiek kraujo praliejimo jų ideologijos atnešė mūsų žemynui. Laikas jiems pasakyti: praeitis negali būti Europos ateitimi!“


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 21:10:27)
Draugai