2015 m. kovą popiežiui Pranciškui paskelbus apie jubiliejinius Gailestingumo metus, Italijos vyriausybė suskubo ruoštis, taip pat ir galimiems teroristiniams išpuoliams. Saugumo sumetimais buvo repatrijuota net keliasdešimt imigrantų iš Magrebo šalių, įtariamų ryšiais su „Islamo valstybe“, sustiprinta pakrančių kontrolė, pagrindinės miesto aikštės apjuostos blokinėmis užtvaromis, turinčiomis sulaikyti į minią nukreiptus sunkvežimius ir t. t. Spauda kasdien paranojiškai kartojo islamizacijos pavojaus mantrą ir prognozavo apokaliptinius vaizdus.

Šventieji Gailestingumo metai baigėsi ir Šv. Petro bazilikos, kaip nuogąstauta, niekas nesusprogdino. Teroristinis išpuolis įvyko gerokai vėliau, bet, visuomenės nuostabai, jį įvykdė ne laukinis musulmonas, o civilizuotas vakarietis – grynakraujis italas. Vasario 3 d. Mačeratos mieste, centrinėje Italijoje, 28-erių Luca Traini pusantros valandos važinėjosi miesto gatvėmis ir „Glock“ pistoletu šaudė į juodaodžius praeivius. Italas sužeidė šešis migrantus – prieglobsčio prašytojus iš Nigerijos, Malio, Gambijos ir Ganos; viena iš jų buvo moteris, dėl kurios šaulys vėliau prisipažino apgailestaująs. Teisėsaugos pareigūnus L. Traini pasitiko apsisiautęs Italijos vėliava, į viršų ištiesta dešine ranka ir skanduote: „Tegyvuoja Italija!“ Apklausoje vyras neslėpė rasistinių pažiūrų ir atvirai prisipažino ketinęs nudobti kuo daugiau afrikiečių, nes visi jie „padugnės, nusikaltėliai ir narkotikų prekeiviai“.

Labiausiai šioje istorijoje trikdo ne ksenofobiški nusikaltėlio pareiškimai, o tai, kaip vietinė žiniasklaida nušvietė įvykį ir kaip tuo pasinaudojo dešiniosios politinės jėgos, besirengdamos kovo 4-osios Italijos parlamento rinkimams. Mačeratos išpuolis nėkart nebuvo įvardytas kaip teroristinis, nors jo autorius pripažino savo intenciją sužaloti kuo daugiau tam tikrai grupei priklausančių asmenų (remiantis pagrindiniais tarptautinių teisinių aktų apibrėžimais, L. Traini’o veiksmas laikytinas teroro aktu).¹ Žiniasklaida sumenkino šio įvykio mastą ir įvardijo išpuolį kaip beprotišką izoliuotą gestą, kurį paveikė pirmiausia politinis ir socialinis klimatas – opios imigracijos ir saugumo problemos: L. Traini neva keršijęs už 18-metę Pamelą Mastropietro, kurios nužudymu įtariamas nigerietis (nusikaltimo aplinkybės neaiškios ir spėjama, jog mergina mirė nuo perdozavimo). Platesne prasme tai buvusi individuali reakcija į „nekontroliuojamą imigrantų invaziją“ ir kairiųjų politiką, baigiančią paversti Italiją „milžiniška pabėgėlių stovykla“.

Taigi žiniasklaida, nupiešdama L. Traini kaip itin sukrėstą, emociškai nestabilų vyruką, ieškojusį teisybės, iš esmės pateisino užpuoliko veiksmus. Joks žurnalistas nepasivargino paimti interviu iš sužeistųjų, sužinoti jų istorijų ir įvykių vertinimo. Vakaro žiniose ar spaudos puslapiuose P. Mastropietro mirtis ir L. Traini šaudymas į minią lipdyti į vieną, kaip tarpusavyje glaudžiai susiję įvykiai, tik probėgšmais užsimenant apie tai, kas yra pirminės reikšmės faktas: L. Traini yra aktyvus fašistinio judėjimo „CasaPound“ narys, paskutiniuose savivaldybių rinkimuose kandidatavęs kaip dešiniųjų partijos „Lega nord“ („Šiaurės lyga“) atstovas, o jo namuose pareigūnai aptiko nemenką nacistinės atributikos arsenalą bei „Mein Kampf“ egzempliorių. Dar neseniai kitas „Lega Nord“ atstovas, kandidatas į Lombardijos valdytojo postą Attilio Fontana tiesioginiame eteryje tiesiai šviesiai pareiškė apie būtinybę gelbėti „baltųjų rasę“ nuo etninio maišymosi ir islamizacijos bei valyti Italiją nuo imigrantų. Matyt, L. Traini taip konkretizavo savo partijos programą. Kolegos, beje, pasisiūlė padengti visas L. Traini’o teismines išlaidas, socialiniuose tinkluose reiškė jam visokeriopą paramą, o kažkas net paragino kitąkart nusitaikyti geriau.

Kaip jau įprasta, baltaodžiui (ir katalikui) šaudant į minią teroristinio išpuolio sąvoka nevartojama. Kalbama apie individualų bepročio, turinčio psichikos sutrikimų, gestą. Neseniai JAV vėl įvykus masinėms žudynėms mokykloje, Floridos Parklando mieste, tiek spauda, tiek D. Trumpas Baltųjų rūmų pareiškime baltaodį žudiką įvardijo kaip pamišėlį (ne kaip teroristą) ir išsamiau įvykio neanalizavo. Prezidentas, užuot apsvarstęs galimybę sugriežtinti prekybą ginklais, pasiūlė apginkluoti pačius mokytojus. Teksase prieš keletą mėnesių baltaodžiam kariui įsiveržus į bažnyčią ir pradėjus šaudyti į tikinčiuosius taip pat kalbėta ne apie teroro išpuolį, o pamišėlišką gestą, „blogio aktą“. Taigi abstrakciją. Orlando naktiniame gėjų klube amerikiečio, išpažįstančio islamą, surengtos skerdynės buvo akimirksniu klasifikuotos kaip teroro aktas ir aptarinėtos radikalizuotų kovotojų už „Islamo valstybę“ kontekste. L. Traini’o išpuolis demonstruoja būtent tokį manipuliavimą naujienomis ir faktais, žiniasklaidos šališkumą bei vis stipresnį ir menkai dangstomą medijų rasizmą, sekantį paskui institucijų rasizmą. Tai, kaip žiniasklaida pateikia vieną ar kitą naujieną, lemia, kuo ji virs viešajame diskurse ir kuria linkme nukreips mūsų žvilgsnį. Umberto Eco puikiai atskleidė šį manipuliacinį mechanizmą romane „Nr. 0“.

Italijos žiniasklaida jau kurį laiką formuoja konsensusą dešiniųjų kultūrai ir normalizuoja reiškinį, kuris turėtų kelti mūsų susirūpinimą: nacistinę ir fašistinę ideologiją propaguojančių jėgų veržimąsi į politinį lauką. Italų konstitucija draudžia fašizmo apologetiką ir numato sankcijas, bet tik tais atvejais, kai įrodoma intencija burti judėjimą siekiant atkurti istorinę fašistų partiją (šiomis dienomis Italijos parlamente svarstytas įstatymas, legge Fiano, turėjęs sugriežtinti fašistinės propagandos ir simbolių naudojimą, buvo atmestas). Dabartinė įstatymo formuluotė palieka terpę interpretacijoms. Italų skinhedai, lankantys Benito Mussolini’o ar kitų vadukų kapus ir įkvėpimo besisemiantys iš „Mein Kampf“ ar „Manifesto della Razza“² puslapių, gali netrukdomi reikšti ksenofobiškas idėjas ir dalyvauti visuose rinkimuose.

Praėjus 70 metų nuo B. Mussolini’o mirties tūkstančiai italų priklauso asociacijoms, įvardijančioms save neofašistinėmis. Remiantis Bolonijos kolektyvo „Infoantifa Ecn“ ir Italijos nacionalinės partizanų asociacijos „Anpi“ duomenimis, nuo 2014-ųjų Italijoje užregistruota apie pusantro šimto fašistinio pobūdžio išpuolių: įbauginimo aktų, fizinių sužalojimų, pabėgėliams skirtų statinių padeginėjimų, taip pat žmogžudystė.³ Rasinės neapykantos sklaida, regis, tampa toleruojama norma. Socialiniuose tink­luose sklando šimtai fake news apie imigrantus (apie tariamus prievartavimus, vagystes ir pan.), šių išpuolių aukomis, greta pabėgėlių ir romų, neretai tampa ir LGBT bendruomenė. Melagingomis naujienomis rinkimų kampanijoje sėkmingai naudojasi dešiniųjų politinės partijos, tokios kaip Matteo Salvini’o vadovaujama „Lega Nord“ ar S. Berlusconi’o partija „Forza Italia“ („Pirmyn, Italija“). M. Salvini, palaikantis glaudžius ryšius su V. Putinu ir Marie Le Pen, laimėjęs rinkimus žada repatrijuoti kelias dešimtis tūkstančių prieglobsčio prašytojų, o islamo religiją paskelbti antikonstitucine.

M. Salvini nėra vienintelis, kurstantis neapykantą ir diskriminaciją. Turime vengrų „Fidesz“ su V. Orbanu priešakyje, graikų „Alba dorata“, prancūzų „Front National“, ukrainiečių „Nacionalinį korpusą“ ir daugelį kitų. Visi jie formuoja naują dešiniųjų politikų klasę, kurią prancūzų sociologas Pierre’as Musso pavadinimo „baimės verslininkais“. Naudodamiesi ekonomine krize ir socialine frustracija dešinieji kursto visuomenėje nesaugumo jausmą ir reabilituoja praeities monstrus. Pagrindinis radikalios dešinės arkliukas, anot U. Eco, yra įgimta kitoniškumo baimė.

Baugina tai, kad užmaršties šydas vis dažniau užmetamas iš viršaus. Naujasis Lenkijos įstatymas dėl Holokausto traktavimo, draudžiantis kalbėti apie lenkų kolaboravimą su naciais ir priskirti lenkams etninio valymo nusikaltimus, yra tikrų tikriausias istorinis revizionizmas, Šoa atminties sumenkinimas ir apskritai pavojingas istorijos perrašymas. Taip judama link vakarykščio antisemitizmo ir šiandienos rasinės neapykantos emigrantams legitimacijos. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, pasirašęs įstatymą, pakomentavo, jog lenkai „turi teisę apginti istorinę tiesą“. Ką tai reiškia? Kad kiekviena tauta gali išbraukti tam tikrus istorijos puslapius, rinktis, kaip žvelgti į savo praeitį ir kokia retorika apipinti savo tautinę savimonę ir identitetą.

Istorinis revizionizmas, rašo istorikė ir kraštutinių judėjimų tyrinėtoja Donatella di Cesare, dangstosi žodžio ir minties laisve, be kurių neįsivaizduojama demok­ratiška visuomenė. Tačiau, pasak istorikės, šiandien šią temą reikėtų formuluoti taip: ar revizionizmas, sąmoksliškai merkiantis akį fašizmui, gali būti nuomone? Ar patį fašizmą galime laikyti nuomone? Etine nuostata? Politiniu įsitikinimu? Jei taip, tada privalome jį legitimuoti ir visateisiškai pasidalyti bendra viešąja erdve. Bet jei įvardijame fašizmą kaip nusikaltimą žmonijai, koks jis ir yra, tada privalome kovoti su atgimstančiomis jo užuomazgomis visais įmanomais demokratiniais būdais.

 

¹ Nors vieno bendrai priimto apibrėžimo iki šiol nėra (dabar galioja 14 terorizmo konvencijų), iš tarptautinių dokumentų visumos galima išskirti tokį: terorizmas – tai atskirų asmenų ar jų grupių nusikalstami veiksmai (prievartos naudojimas arba grasinimas panaudoti prievartą) siekiant įbauginti gyventojus ir priversti valdžios institucijas įgyvendinti teroristų reikalavimus; repository.mruni.eu/bitstream/handle/007/15119/Vasiliauskien%C4%97.pdf?sequence=1&isAllowed=y

² „Rasės manifestas“ – 1938 m. liepą kelių Italijos universitetų dėstytojų ir mokslininkų (Liaudies kultūros ministerijos iniciatyva) paskelbtas dokumentas, kuriame išdėstyta rasistinė fašizmo teorija. Mažiau nei po mėnesio pradėtas leisti dvisavaitinis žurnalas „La difesa della razza“ („Rasės gynimas“), vykdęs aktyvią antisemitinę propagandą ir paruošęs dirvą rasiniams įstatymams.

³ Beveik prieš porą metų Fermo mieste neofašistų aplinkai artimas Amadeo Mancini negyvai primušė nigerietį Emmanuelį Chidi Nnamdi, gynusį žmoną nuo užgaulių ir rasistinių įžeidinėjimų.