Toma Gudelytė. Katovicuose prie bedugnės

„Turime rimtą problemą. Turime labai rimtą klimato kaitos problemą“, – taip JTO generalinis sekretorius António Guterresas Katovicuose atidarė tarptautinę klimato kaitos konferenciją COP24, į kurią atvyko 200 šalių atstovai. Dvi savaites vykusi konferencija perėmė 2015-aisiais Paryžiuje iškeltus tikslus ir viziją, tikintis, anot A. Guterreso, parengti bendrą „taisyklių knygą“ – t. y. įvardyti konkrečias nuo 2020-ųjų turėsiančias įsigalioti priemones Žemės atšilimui stabdyti ir galimiems padariniams riboti.

Apie kokius globalius padarinius kalbama? Dėl išmetamo anglies dvideginio sparčiai didėja vandenynų rūgštingumas, neabejotinai paveiksiantis žuvis ir jų gebėjimą daugintis (mokslininkai jau kalba apie vandenynų „mirtį“); neįtikėtinai greitai tirpsta Arkties ledynai, galintys paleisti į atmosferą 300 kartų už anglies dioksido emisijas pavojingesnį azoto suboksidą; vis labiau išsiderina biogeocheminiai ciklai; dirvožemis vis labiau užteršiamas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis, patenkančiomis į mūsų skrandžius; nyksta geriamo vandens ištekliai; sistemiškai naikinama planetos bioįvairovė ir t. t. Niekas negali iki galo numatyti, bet ir nedrįsta nurodyti realių globalios ekokatastrofos mastų metinei temperatūrai padidėjus 2 ºC (šimtmečio pabaigoje, spėjama, net 3 ºC), pakilus jūros lygiui ir išnykus tam tikroms gyvūnų rūšims, nuo kurių priklauso mūsų pačių išlikimas, pavyzdžiui, bitėms.

Antropoceno era – taip mokslininkai pakrikštijo apie 1950-uosius prasidėjusią naują Žemės geologinę erą. Jos skiriamasis bruožas – itin destruktyvus žmonių kolektyvinės veiklos poveikis supančiai aplinkai. Graikiškai anthropos – žmogus, vyraujanti gyvūnų rūšis, baigianti išstumti visas kitas gyvybės formas į biosferos užribį: 7,5 mlrd. planetos paviršių sekinančių homo sapiens, kurių 2050-aisiais bus 9,8 milijardo. Geologinės eros paprastai trunka milijonus metų, o mūsiškė, regis, bus rekordiškai trumpa ir po savęs paliks nenykstančio plastiko ir milžiniškų sąvartynų šleifą.

Vis dėlto, anot kultūros teoretiko Marko Fisherio, žmonijai daug lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą negu kapitalizmo baigtį. „There is no alternative“, – girdėjome tvirtinančią Geležinę ledi, jėga malšinusią britų angliakasių streikus. „Alternatyvos nėra“, – tuo mus įtikinėjo ir Gerhardas Schröderis, ir daugelis kitų politikų, atsakingų už mūsų ir būsimų kartų likimą. Šiai neoliberalizmo dogmai antrino Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda Katovicų konferencijoje: „Lenkija negali atsisakyti anglies, tai yra jos energetinio suverenumo klausimas.“

Ar A. Duda gina vien nacionalinius šalies interesus ir kiek Katovicų konferencijos kryptį lems jos partnerių interesai? COP24 suvažiavimą, kaip žinia, finansuoja trys pagrindinės valstybės kontroliuojamos lenkų energetikos įmonės – JSW, „Tauron“ ir PGE – drauge su šalies bankų grupe PKO ir draudimo gigante PZU. JSW yra pagrindinė nepaprastai taršaus kokso gamintoja Europos Sąjungoje, PGE įmonei priklauso didžiausia Europoje, Belchatuve, akmens anglimi kūrenama jėgainė, įsivėlusi į daugybę skandalų dėl aplinkosaugos pažeidimų. Ar išties galime tikėtis, kad konferencijoje, kurioje privatūs interesai akivaizdžiai kertasi su visuomenės viešaisiais interesais, Žemės likimas bus prioritetas? Teberūkstantys pilki Katovicų – istorinės lenkų angliakasybos sostinės – kaminai verčia tuo abejoti.

Mokslinio sąmoningumo ir politinės impotencijos dvikovoje Žemė šiandien pralaimi. JAV prezidentas Donaldas Trumpas jau seniai pareiškė nesilaikysiąs 2015 m. Paryžiaus susitarimo, tai darkart patvirtino Katovicų konferencijos proga. Skaudų smūgį planetos sveikatos politikai sudavė pastarieji Brazilijos prezidento rinkimų rezultatai. Atogrąžų miškai patenka į rankas žmogui, apskritai nepripažįstančiam klimato kaitos ir tvirtinančiam, kad jam nusispjauti į čiabuvių teises ir gamtosaugininkų verkšlenimus. Italų populistai taip pat neatsilieka nuo minėtų veikėjų – po cemento sluoksniais laidoja vieną gražiausių pasaulio kampelių. Genujos tilto griūtis tapo puikiu pretekstu įsigręžti į dar vieną kalną ir apnuodyti dar vieną slėnį su jo gyventojais dėl faraoninių infrastruktūrų – bevertės grande opera pubblica.

Banksy grafitis. Autorės nuotrauka
Banksy grafitis. Autorės nuotrauka

Tačiau liūdniausia žinia pasiekia iš Paryžiaus: prezidentas Emmanuelis Macronas, vienas iš nedaugelio pareiškusių, kad realiai imsis vykdyti „ekologinį posūkį“, po kelias savaites trukusio „geltonųjų liemenių“ protesto ir viešosios nuomonės spaudimo pasiduoda – atsisako vyriausybės ketinimų benzinui ir dyzelinui didinti mokesčius, kuriais norėta pastūmėti žmones rinktis mažiau taršius automobilius. Prancūzai visada pasižymėjo neįtikėtinai gerai organizuotais ir veiksmingais streikais – tai lemia sena profsąjungų tradicija ir gebėjimas solidarizuotis. Vienos profesijos atstovų streiką paprastai palaiko daugelis kitų socialinių grupių. Su streikuojančiais mokytojais į gatves išeina moksleiviai, jų tėvai ir studentija. Tačiau prancūziškas streikas retai tampa toks žiaurus ir chaotiškas kaip „geltonųjų liemenių“ protestas, pavertęs Paryžių mūšio lauku ir nusinešęs keturių žmonių gyvybes. „Geltonosioms liemenėms“ solidarumą nuo pat pradžių išreiškė Marine Le Pen ir per rinkimus naivią „patriotinės ekologijos“ idėją iškėlusi prancūzų kraštutinių dešiniųjų partija. Tarsi oro taršą, dažnėjančias audras ir potvynius būtų galima atremti nacionalinėmis sienomis.

Kodėl padidėjusios benzino kainos sukelia tokias reakcijas, kokių neišprovokuoja gerokai rimtesnės, visus įtraukiančios problemos? Ar tai perspektyvos dilema? Bedugnė veriasi prieš mūsų akis: vandenynuose plūduriuojančios plastiko salos, masinis bičių šeimų ir kitų apdulkinančių vabzdžių kolapsas (Colony Collapse Disorder), turėsiantis rimtų pasekmių gamtos pusiau­svyrai. Tačiau tai jaudina menkutę visuomenės dalį. Užuot saugoję bites ir atsisakę pesticidais bei didžiosiomis monokultūromis grįstos žemdirbystės, investuojame milžiniškus pinigus į bičių-robotų inžineriją. Technologija išspręs visas bėdas, tiesa? Ekonomika privalo išlaikyti savo ritmą, augti, augti, augti, nepaisant to, kad Žemė turi fizines ribas ir ribotus gamtinius išteklius, kurių rytoj nebebus. Įvairių pasaulio šalių mokslininkų parengtame Tarptautinės klimato kaitos komisijos tyrime (www.ipcc.ch/sr15) teigiama, kad žmonija turi maždaug 12 metų radikaliai pertvarkyti ekonomiką ir atsisakyti iškastinio kuro.

Klausantis A. Dudos kalbos Katovicuose kirbėjo mintis, kad žmonijai galbūt iš tiesų reikėtų „ekodiktatoriaus“, apie kurį kalbėjo vokiečių filosofas Hansas Jonas 8 dešimtmečio pabaigoje, – tokio „ekologinio tirono“, kuris priverstų viso pasaulio egoistiškas nacijas suvienyti jėgas dėl išlikimo. Kliautis didžiųjų masių atsakomybės ir etikos jausmu absurdiška, nes jas valdo tautiniai, religiniai, politiniai mitai. Tirono užduotis – nustumti į šalį visus realybės simuliakrus bei fikcijas ir priversti mases plačiai atsimerkti. Tokiai minčiai turbūt pritartų ir Yuvalis Noah Harari, įvardijęs mūsų bejėgystės koordinuojantis realiems iššūkiams priežastį: „Nuo pat kognityvinės revoliucijos sapiens gyvena dvilypėje tikrovėje. Be objektyvios upių, medžių ir liūtų tikrovės, mums yra įsivaizduota dievų, nacijų ir korporacijų tikrovė. Ilgainiui pastaroji darėsi vis svarbesnė ir šiandien pats upių, medžių ir liūtų išlikimas priklauso nuo malonės tokių įsivaizduotų esybių, kaip dievai, nacijos ir korporacijos.“ Kolektyvinis tikėjimas veikia pasaulį, metas pradėti tikėti klimato kaita.

Draugai