Toma Gudelytė. (Ne)įvykusi Turino knygų mugė ir žodžio laisvė

Dar nespėjęs prasidėti Turino „Salone del Libro“ – svarbiausias metų renginys italų leidybos pasaulyje (gegužės 9–13 d.) – virto neregėta emocijų karusele, įsukusia ne tik knygų mugės organizatorius, autorius ir leidėjus, bet ir užsienio svečius, pilietinių teisių asociacijas, spaudą bei mugės lankytojus. Kas nutiko? Viskas prasidėjo nuo organizacinio komiteto nario, rašytojo ir žurnalisto Christiano Raimo atsistatydinimo, kaip vėliau paaiškėjo, priverstinio. Motyvas – vienas iš mugės stendų buvo išnuomotas fašizmą atvirai išpažįstančiai ir propaguojančiai leidyk­lai „Altaforte“, kurios steigėjas Francesco Polacchi – vienas iš radikalių dešiniųjų politinio judėjimo „CasaPound“ lyderių. „CasaPound“, beje, tomis pačiomis dienomis Romos periferijoje surengė net kelis smurtinius išpuolius prieš vietinę romų bend­ruomenę, fiziškai neleido jiems įeiti į savivaldybės legaliai skirtus socialinius būstus. Vienai gyventojai, grįžtančiai su dukra iš mokyklos ir lydimai policijos (antraip ji tiesiog negalėjo patekti į savo butą), dešiniųjų aktyvistas pagrasino išprievartausiąs. Vos prieš savaitę Viterbe du „CasaPound“ nariai sumušė ir išprievartavo kitą merginą.

Paviešinus žinią apie „Altaforte“ stendą mugėje, dar tą pačią dieną dalyvavimą atšaukė boloniečių autorių kolektyvas „Wu Ming“, turintis plačią skaitytojų auditoriją ir bendradarbiaujantis su viena didžiausių Italijos leidyklų „Einaudi“, kurios istorija susipynusi su tokiais vardais kaip Italo Calvino, Cesare Pavese ir Primo Levi. Pastarajam Turino „Salone del Libro“ dedikavo šių metų programą, minint jo gimimo šimt­metį (gimė liepos 31 d., – red. past). „Ar begali būti geresnis būdas paminėti P. Levi, savo kailiu patyrusį rasinius įstatymus ir Aušvicą, kaip pasikviesti į mugę neonaciu­kus, leidžiančius nostalgišką makulatūrą apie Dučę ir belle époque po diktatūros saule?“ – ironizavo daugelis. Negi naciai irgi skaito knygas, ne vien jas degina?

Prie kategoriškos „Wu Ming“ pozicijos netrukus prisijungė istorikas Carlo Ginzburgas, Bolonijos, Harvardo ir Jeilio universitetų dėstytojas. Jis irgi pareiškė renginyje nedalyvausiantis. „Taip, tai politinis pasirinkimas, nesuderinamas su mano šeimos istorija.“ Istoriko mama – garsi rašytoja Natalia Ginzburg, o tėtis – žydų kilmės ukrainietis (kurio šeima, beje, kilusi iš Vilniaus krašto) Leonas Ginzburgas, po spalio revoliucijos atsidūręs Turine. Garsus vertėjas ir kultūrininkas L. Ginzburgas buvo vienas iš minėtosios leidyklos „Einaudi“ steigėjų, 1944 m. mirtinai nukankintas Romos gestapo rūsiuose.

Augant pasipiktinimo bangai mugės organizatoriai vis dėlto delsė išsakyti aiškią poziciją. Kodėl tokio lygio kultūrinio renginio erdvė buvo išnuomota profašistinei leidyklai? Kas už tai atsakingas? Nejau išties galioja pecunia non olet principas? „Salone del Libro“ organizacinį komitetą sudaro dvi atskiros grupės: redakcinis komitetas, kuriam vadovauja rašytojas Nicola Lagioia, ir mugės erdves pardavinėjantis valdybos komitetas. Redakcinio komiteto nariams socialiniuose tinkluose beviltiškai teisinantis ir raginant renginio neboikotuoti, nes „Turino mugė iš prigimties yra antifašistinė, kokia yra ir Italijos Respublikos Konstitucija“, atėjo dar vienas, turbūt reikšmingiausias pareiškimas-ultimatumas: Aušvico muziejus įteikė Turino savivaldybei protesto notą su reikalavimu nedelsiant atšaukti stendą leidyklai „Altaforte“, antraip mugėje turinti dalyvauti 90-metė Halina Birenbaum, buvusi Aušvico kalinė, prisiminimų knygą pristatys kitoje miesto erdvėje ir renginį viešai pasmerks. „Jūs negalite iš Holokaustą išgyvenusiųjų reikalauti dalytis bendra erdve su tais, kurie ploja Holokausto žudikams“, – skelbė muziejaus direktoriaus Piotro Cywińskio pranešimas.

Turbūt aiškiau nebūna. Vertėtų paminėti, kad muziejaus pozicija vargu ar galėjo būti lankstesnė, atsižvelgiant į Lenkijoje vis labiau radikalėjantį negacionizmo ir religinio fanatizmo klimatą. Aušvico muziejaus ultimatumas Turino miestui drauge buvo ir žinutė Varšuvos antisemitams bei su jais flirtuojantiems populistams. Pranešimas užbaigiamas taip: „...arba jie, arba mes.“ Tačiau ar mugės organizatoriams tai padėjo apsispręsti ir išreikšti aiškią poziciją? Toli gražu.

Net dvi kitas dienas (tekstas rašytas gegužės 10 d., – red. past.) liejosi aistros ir pasipiktinimas, o italų rašytojai toliau dalijosi į skirtingas barikadų puses: mugę vienareikšmiškai boikotuojančius, „nes su fašistais nėra apie ką kalbėtis, o ypač apie knygas ir kultūrą“, ir mugėje dalyvausiančius, „nes gi negalima užleisti vietos tiems šunsnukiams, mes privalome ją atsiimti, tai mūsų erdvė“. Tokią poziciją išsakė ir rašytoja Michela Murgia, viena aktyviausiai vidaus reikalų ministro Matteo Salvini’o puolamų šalies intelektualių, savo feisbuko paskyroje pareiškusi: „Jei mano kvartale „CasaPound“ rengia riaušes, ar aš bėgu iš savo kvartalo? Jei Salvini’o partija „La Lega“ sėdi vyriausybėje, ar prašau kitos šalies pilietybės? Ne, aš lieku ir jiems priešinuosi iš vidaus.“ Skamba įtikinamai, tik bėda ta, kad rašytoja turi omenyje viešąją erdvę: kvartalą, aikštę, parlamentą. O šiuo atveju polemika sukosi apie komercinę erdvę ir komercinį renginį. Už dalyvavimą mugėje leidyklos kloja didžiulius pinigus – stendas Turino „Salone del Libro“ kainuoja net kelis tūkstančius eurų, nekalbant apie transportą ir kitas išlaidas, o tai mažiems leidėjams yra milžiniška investicija, stipriai veikianti pasirinkimą boikotuoti organizatorių sprendimą ar jo neboikotuoti ir galimybę pasitraukti iš mugės. Tai padaryti, nepaisydami akivaizdžių nuostolių, išdrįso vos keli mažieji leidėjai. Vienas jų – feminizmo judėjimo „Non una di meno“ („Nė viena mažiau“) stendas, viešai pasmerkęs kolaboravimu atsiduodančią organizatorių tylą ir pataikavimą tiems, kurie praktikuoja rasinę neapykantą ir seksualinį smurtą. Didieji leidėjai, sudarantys dabartinį Italijos leidybos monopolį (tarp jų „Einaudi“), savęs tokiais svarstymais nevargino ir viešai nepasisakė.

 

Turino resistencijos muziejus. Tomos Gudelytės nuotrauka
Turino resistencijos muziejus. Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Lyg to būtų maža, tikru mūšio lauku virtusią mugę pareiškė boikotuosiantys ir ANPI – Italijos partizanų sąjunga, turėjusi dalyvauti net keliuose renginiuose, dalis kurių taip pat skirti P. Levi’ui paminėti. Verta priminti, jog P. Levi buvo suimtas būtent už partizaninę veiklą. Pats Turino miestas 1959 m. apdovanotas aukščiausio lygio valstybiniu apdovanojimu – aukso medaliu už rezistencinę kovą, tai vienas iš partizanų išlaisvintų Italijos miestų. „Pati Italijos Respublika gimė iš rezistencijos, taigi iš konstitucinės prigimties ji yra antifašistinė.“ Tokie ANPI argumentai tapo stipriu spaudimu Turino ir Pjemonto regiono institucijoms, kurios pagaliau susisgribo, jog jų finansuojamas tarptautinis renginys rizikuoja virsti visišku fiasko, ir surea­gavo: iki mugės atidarymo likus vos dviem dienoms miesto merė Chiara Appendino nulėkė į prefektūrą ir pateikė skundą dėl leidėjo Francesco Polacchi’o vykdomos fašizmo apologijos, kurią įstatymai draudžia.

Susidarė išties paradoksali situacija. „Altaforte“, teisėtai pasirašiusi sutartį ir susimokėjusi, gavo mugėje stendą ir niekam, regis, neužkliuvo iki tol, kol paprašė į programą įtraukti savo renginį – knygos apie vidaus reikalų ministrą M. Salvinį pristatymą. Taip, vieša paslaptis, kad M. Salvini yra artimas „CasaPound“ judėjimui. Jo nariams siautėjant po Romą ir jos periferijas ministras viešai nepasmerkė jų žodinio ir fizinio smurto. Priešingai, romų bendruomenė nuolat atsiduria politiko propagandinių išpuolių taikinyje. Per rinkimus M. Salvini dažnai pozuodavo įsiropštęs į buldozerį, kuriuo žadėjo išgriauti visus „čigonynus“. Laimėjęs rinkimus, jis perėjo prie pozavimo su automatiniu pistoletu.

Redakciniam komitetui atsisakius patvirtinti renginį ir Ch. Raimo viešai įvardijus leidėjo antikonstitucines pažiūras, įsikišo Kultūros ministerija: kultūrinio paveldo departamento vicesekretorė ir M. Salvini’o partinė bendražygė Lucia Borgonzoni apkaltino mugę sudarinėjant proskripcinį sąrašą, varžant „žodžio laisvę“ ir pareikalavo Ch. Raimo galvos. „Altaforte“ knygų ir pažiūrų ginti suskubusi politikė pati, kaip pareiškė viename interviu, knygų neskaitanti jau trejetą metų.

Štai čia nesibaigianti už ir prieš diskusija, rizikavusi virsti gana nemalonia parodija, pasisuko svarbiausiu kampu: cenzūra ir žodžio laisvė. Visos nuomonės yra lygiateisės? Atvirai propagandistinė leidykla turi teisę, kaip bet kuri kita už stendą mugėje susimokėjusi leidykla, laisvai reikšti savo idėjas ir platinti knygas? Plūstelėjus pirmajai pasipiktinimų bangai, mugės organizatorių išplatintame pareiškime akcentuota būtent žodžio ir spaudos laisvė, biblioįvairovės svarba, skirtingų nuomonių dialogas ir konfrontacija, vadovaujantis Konstitucijos 21 straipsniu, garantuojančiu visiems šalies piliečiams žodžio ir minties laisvę. Pareiškimas užbaigiamas teze, kad dalyvių nusikalstama veikla yra teisėsaugos organų, o ne kultūrininkų reikalas. Todėl visos įstatymų ribose veikiančios įmonės turi teisę pirkti mugės erdves ir eksponuoti savo produktus. Ar tai išties demokratiška nuostata? Jei taip, kodėl tada pasipiktino ponia H. Birenbaum ir tūkstančiai mugės lankytojų, grasinusių boikotuoti renginį?

Taip, ši Turino knygų mugė virto didžiuliu galvos skausmu ir nervų tąsymu daugeliui. Akivaizdu, buvo išjudintos tam tikros pilietinio ir kultūrinio lauko temos, kurias tiek viešasis diskursas, tiek literatūra narplioja ir narplios dar begalę metų ir su kuriomis mes, mugės lankytojai, leidėjai bei svečiai, susidūrėme kaktomuša ir gana skaudžiai: ką šiandien vadiname cenzūra, o ką būtinybe atvirai įvardyti ir izoliuoti antidemokratiškas laikysenas? Visos nuomonės lygios ir gerbtinos? Vargu: Holokausto neigimas nėra jokia nuomonė, tai nusikaltimas. Štai kur didžiausia mugės organizatorių klaida ir nuodėmė: jie privalėjo tuoj pat ir savarankiškai nelaukdami teisėsaugos įsikišimo atsakyti stendą „CasaPound“ leidėjui, nes jo pažiūros tiesiog nesuderinamos su Konstitucija. Elementaru.


Epilogas

Likus mažiau nei 12 valandų iki mugės atidarymo, po ilgos ir alinančios į paniką puolusių redakcinio komiteto, merės ir Pjemonto regiono vadovo derybų su Aušvico muziejumi, mugė galiausiai „pasirinko“: buvo atšauktas negacionistų stendas ir H. Birenbaum atidarė 2019 m. Turino renginį. Pergalė? Leidėjui tikrai taip: jo knyga apie M. Salvinį šovė į pačią „Amazon“ pardavimų viršūnę. Iki tol niekam nežinoma leidykla gavo neįtikėtinos reklamos ir išgarsėjo, mirgėjo visuose spaudos puslapiuose, o naujasis dučė „CasaPound“ lyderis Simone di Stefano mugės kaiminystėje surengė piketą šauniai suvaidindamas cenzūruotą ir kairuolių persekiojamą auką. Nuo šiandien Italijoje leidyklą žino visi. Mugės organizatoriai, dalyvavę leidėjai ir autoriai džiaugėsi pergale, publikavo begalę asmenukių su „antifašistinio leidėjo“ lipduku, nuskambėjo daug gražių, už širdies griebiančių kalbų, parduoda daug knygų. Mugės reputacija visuomenės akyse buvo išsaugota. „CasaPound“ reputacija jų gerbėjų akyse buvo išsaugota. „Salone del Libro“ piniginė buvo išsaugota. Turino knygų mugėje laimėjo visi.


Asmeninis epilogas

Man, sąmoningai pasirinkusiai mugėje nedalyvauti ir atšaukti visus darbo susitikimus, liko kažkoks kartėlis... Kažin kodėl to pergalės jausmo nepatyriau. Tik dardėdama traukiniu į Turiną paklaidžioti P. Levi’o pėdsakais mąsčiau: o dievai, prireikė neįsivaizduojamą siaubą perbridusios devyniasdešimtmetės senutėlės tam, kad užvažiuotų mums visiems per sąžinę ir priverstų mugės organizatorius pagaliau priimti sprendimą. Vienintelį įmanomą, kurį privalėjo priimti dar pačioje pradžioje. O kas bus, kai nebeliks nė vieno Šoa liudininko? Kai mes liksime vieni su istorija? Kas mums primins ir prireikus užvažiuos per sąžinę?

Draugai