Prieš porą mėnesių „The New Yorker“ puslapiuose pasirodė meno istorikės Ruth Ben-Ghiat straipsnis „Kodėl Italijoje tebestovi tiek daug fašistinių paminklų?“¹, ir sukėlė gana įdomią viešą diskusiją. Autorė išsakė nuoširdžią nuostabą dėl italų abejingumo ar užslėpto troškimo išsaugoti vienos brutaliausių XX a. diktatūrų simbolius.

Kaip pavyzdį R. Ben-Ghiat paminėjo EUR kvartalo, turėjusio priglausti 1942-ųjų pasaulinę parodą, statybas sostinės pakraštyje ir jo puošmeną – kvadratinį Koliziejų. Šis monumentalus urbanistinis kompleksas, kaip ir reikalauja fašizmo ideologija, įkvėpimo sėmėsi iš didingos senosios Romos architektūros pritaikant itališkojo racionalizmo elementus. Prie pradinio Eur (it. Esposizione universale di Roma – Pausaulinė paroda Romoje) projekto, galutinai įgyvendinto jau po karo, prisidėjo daugelis garsių ano meto italų architektų. Eur statybomis ketinta paminėti režimui itin svarbią sukaktį – žygio į Romą dvidešimtmetį – ir pristatyti tarptautinei publikai itališkojo fašizmo „pasiekimus“. Pasaulinė paroda tada neįvyko dėl karinio konflikto, bet ant kvadratinio Koliziejaus sienos dar šiandien tebesipuikuoja citata iš 1935-aisiais Benito Mussolini’o pasakytos kalbos Etiopijos okupacijos proga: italai – tai „poetų, menininkų, didvyrių, šventųjų, mąstytojų, mokslininkų, jūrų keliautojų ir atradėjų tauta“.

R. Ben-Ghiat teigia nesuvokianti, kaip italų vyriausybė galėjo tokiai brutalios ir represinės galios relikvijai suteikti kultūrinio objekto statusą (2004) ir netgi finansuoti restauravimo darbus (2010). Pavojaus, anot istorikės, esmė ta, kad jei su fašistiniais paminklais ir pastatais bus elgiamasi kaip su paprastais depolitizuotais estetiniais objektais, radikalioji dešinė gali netrukdoma atgaivinti ir pritaikyti dabarčiai jų reprezentuojamą ideologiją. Kitaip tariant, šie propagandiniai ir glorifikaciniai statiniai kursto nostalgiją netolimos praeities diktatūrai ir tampa pretekstu šiandienos neofašizmams.

Į „The New Yorker“ straips­nį reaguota gausiai ir įvairiai. Taikesnieji prieštaravo straipsnio autorei argumentuodami, kad miestas – daugiasluoksnė erdvė, kurioje sugyvena konfliktiška kolektyvinė atmintis, taip pat ir ta, su kuria šiandien nebesitapatiname. Nederėtų tiesmukai ir vienareikšmiškai interpretuoti istorinių ženklų, antraip, vadovaujantis R. Ben-Ghiat nuostata, derėtų pirma nuversti Romos Koliziejų, vergovės ir krikščionybės persekiojimo simbolį (beje, tai ketino padaryti ne vienas popiežius).²

Kiti apkaltino meno istorikę „ikonoklastiniu įsiūčiu“ ir negebėjimu atskirti meninės ir kultūrinės objekto vertės nuo jo moralinio (ideologinio) lygmens. Taip, dalis fašistinio meno turi išliekamąją kultūrinę vertę ir turėtų būti išsaugota. Tą liudija Asmaros, dar vadinamos mažąja Eritrėjos Roma, pavyzdys. Kaip tik šiemet UNESCO Asmarai suteikė Pasaulinio paveldo statusą už išskirtinę modernizmo architektūrą – fašistinio kolonializmo kūdikį. Asmaros centras, kino teatrai, vaistinės, privačios vilos, mokyklos, geležinkelio stotis ir t. t. – italų architektų darbas. B. Mussolini’o svajose Asmara turėjo virsti Italijos imperijos afrikietiškosios dalies sostine ir įkūnyti to meto avangardinio meno urbanistinę utopiją. Šiuo konkrečiu atveju didesnį pasipiktinimą turbūt turėtų kelti ne pati architektūra, o tai, kad UNESCO prestižinį pripažinimą suteikė valstybei, kurią nuo 1993 m. valdė diktatorius Isaias Afewerki, aršiai kritikuotas įvairių žmogaus teises ginančių organizacijų, dėl savo represyvios vidaus politikos 2015 m. JT nuteistas už nusikaltimus žmonijai.

Vis dėlto R. Ben-Ghiat palietė svarbią temą. Ką totalitarinį režimą išgyvenusioms valstybėms daryti su to režimo kultūriniu paveldu? Ar vertinti jį kaip propagandinį įrankį ir naikinti, ar vis dėlto taikyti kultūrinio paveldo kriterijus ir saugoti? O kaip vertinti šių kūrinių autorius: pripažinti jų indėlį į šalies meno istoriją ar pasmerkti kaip tautos išdavikus?

Kiltų rimtų problemų, jei Italijos valstybė nuspręstų iššluoti išorinius fašizmo pėdsakus ir sunaikinti visus 3–5 dešimtmečio statinius: Italijoje fašizmo laikotarpio pastatų – institucinių ir gyvenamųjų namų, net ištisų kvartalų – tiel daug, kad tektų iš esmės modifikuoti, pavyzdžiui, Romos miestovaizdį. Genujoje, kur gyvenu, fašizmo architektūra tvirtai įsirėžusi į viduramžių urbanistinį audinį, stipriai suaugusi su juo, todėl „valymo“ atveju tektų panaikinti mažiausiai dvi didžiąsias miesto aikštes, garsiausią visoje Italijoje vaikų ligoninę „Gaslini“, monumentaliųjų kapinių dalį ir dar nežinia kiek erdvių.

Tačiau ar panaikinus visus fašizmo epochos ženklus nebūtų deformuota ir slopinama pati istorinė atmintis, tiksliau, jos funkcionavimas viešosiose erdvėse? Ar nebūtų ištrinti pėdsakai kažko baisaus, kas dar taip neseniai vyko šiuose miestuose ir šiose gatvėse, ir kas šiandien, priešingai, nei baiminasi R. Ben-Ghiat, gali pasitarnauti kaip tam tikri saugikliai ar pavojaus signalai? Pravažiuojant pro Genujos studentų bendrabutį norom nenorom susimąstai, jog šiame pastate anuomet veikė Casa del fascio („ryšulio namai“): vietinės partijos atstovybė, kurioje buvo tardomi ir kankinami politiniai oponentai. Panaikinę bendrabutį, pakeitę ji neut­ralia šiuolaikine architektūra ištrinsime, į atminties užribius nustumsime ir prisiminimą apie čia vykusius baisumus. Bet ar tai nepasitarnaus diktatūros besiilginčiai dešinei, vedančiai visuomenę populistinio tautiškumo link?

R. Ben-Ghiat iškelta dilema, be abejo, paliečia ir pokomunistines šalis, kuriose po Berlyno sienos griūties praūžė galingas antipaminklinis vajus. Daugelis paminklų ir skulptūrų tada atsidūrė sąvartynuose ar muziejuose po atviru dangumi. Tačiau net praėjus ketvirčiui amžiaus ir radikaliai pasikeitus politinei santvarkai santykis su sovietiniu paveldu tebelieka ne mažiau problemiškas. Vis dar vengiama brandžios politinės diskusijos, gebėjimo kontekstualizuoti ir kompleksiškai žvelgti į visumą. Pastaruoju metu juntama itin stipri apsivalymo paranoja, veikiausiai turinti šį tą bendra su užsitęsusiu pokomunistinių šalių istorinio nepilnavertiškumo komp­leksu. Skubama atsiriboti, ištrinti bet kokią sovietmečio dėmę, suvesti sąskaitas ir nurašyti tautos „priešus“. Tai juk ne mūsų istorijos dalis! Tik iš pagrindų apsikuopę, mes pagaliau pasijusime grynakraujais europiečiais. Tiksliau, vakariečiais (nedrįskite mūsų vadinti Rytų Europa!). Deja, taip kuriama amputuota, dirbtinai išblizginta ir lėkštais oficioziniais objektais užteršta viešoji erdvė, kurioje nelieka vietos istorinei ir socialinei įtampai, kontrastams. Vien atvirukinė šviečiančiais angeliukais pasaldinta turistinio vartojimo vieta.

Ant šio tabula rasa altoriaus buvo paaukoti ir Žaliojo tilto „balvonai“ (tiesa, balvonais, kitaip nei įvairios leninų ir kapsukų skulptūros, jie virto jau gerokai po Nepriklausomybės paskelbimo). Socialinę utopiją įkūnijančias skulptūras kūrė žinomi to meto Lietuvos skulptoriai: J. Mikėnas, B. Pundzius, B. Vyšniauskas ir kt. Jos pripažintos kultūros vertybe. „Be abejo, jos yra prisigėrusios tam tikro istorinio kvapo ir tapo to laiko ženklu, bet savaime jos nėra ideologizuotos, jos tėra dekoracijos“, – teigia menotyrininkė Laima Kreivytė.³ Pats Žaliasis tiltas (dabartinis jo projektas) taip pat buvo suprojektuotas sovietmečiu, tuometinio Leningrado institute: 1944-aisias tiltą susprogdino atsitraukiantys vokiečiai. Iki 1990-ųjų jis turėjo raudonarmiečio Ivano Černiachovskio vardą. Keista, kad sostinės savivaldybė nepasirūpino drauge su sovietiniais „stabais“ nuimti ir paties tilto.

Grūto parko patirtis rodo, kad visuomenė geba kritiškai vertinti sovietmečio skulptūrinį paveldą ir jo prasminį turinį. Žmonės į parką traukia tikrai ne iš nostalgijos stalinizmui ir gulagams, o kaip į egzotišką karnavalizuotą erdvę, padedančią, per ironiją ir desakralizaciją, stoti akistaton su traumine atmintimi (Grūto parkas pasisiūlė priglausti ir „remontui“ nuverstus balvonus). Mūsų tautiškumu taip susirūpinusios valdžios nuogąstavimai, neva piliečiai nepajėgūs savarankiškai skaityti istorinių ženklų, paprasčiausiai neadekvatūs. Ir jokie didaktiniai vyčiai pilietiniam ir istoriniam sąmoningumui ugdyti tikrai nereikalingi. Tam užtenka mus supančių erdvių su autentiškais laikotarpio randais.

Mąstant apie santykį su sovietiniu paveldu ir apskritai praeitimi, nerimą kelia dar viena pastaruoju metu ryškėjanti tendencija: tai, kad kairuoliška Lietuvos tarpukario inteligentija, kuri neturėjo visiškai nieko bendra su stalininėmis represijomis, šiandien vedama ant cenzūros ešafoto. Neapykantos ietys jau seniai svaidomos į Salomėją Nėrį, tobulą atpirkimo ožį. Ši poetė, kaip ir daugelis to meto inteligentų, tikėjo komunistiniais (bendrąja, ne bolševikine prasme) idealais. Jais tikėjo ir Bertoldas Brechtas, Italo Calvino, Pieras Pao­lo Pasolini, Pablo Neruda (sąrašas būtų išties ilgas). Įdomu, ar S. Nėries pamink­lą Vilniuje žadantis nuversti meras rimtai ketina skelbti index librorum prohibitorum ir išbraukti visus „raudonuosius“ autorius iš bibliotekų bei mokyklinių vadovėlių. Mat tokiu atveju, laikantis nuoseklumo principo, būtina uždrausti lankytis Fridos Kahlo bei Pablo Picasso parodose ir žiūrėti Charlie’o Chaplino filmus. Paradoksalu, bet toks požiūris atsiduoda būtent sovietinio mąstymo paveldu.

Deja, šis pseudopatriotinis apsivalymo šaršalas įsiurbė ne vien S. Nėrį. Rudenį Šiauliuose pasirodė net dvi peticijos, reikalaujančios pakeisti Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą. Pirmosios peticijos iniciatoriai siūlo suteikti istorinei berniukų gimnazijai generolo Jono Noreikos-Vėtros vardą (iki šiol peticiją pasirašė 9 šiauliečiai). Mažytė smulkmena: generolas Vėtra, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, kolaboravo su naciais ir pasirašė žydų izoliavimo, t. y. suvarymo į getą, raštą.⁴ Getai, kaip žinia, paprastai baigdavosi žydų likvidavimu. Šiauliuose taip pat.

Antrąja peticija siūloma mokyklą pervadinti į Vasario 16-osios gimnaziją (čia mokėsi keturi Nepriklausomybės Akto signatarai). „Lietuvoje bus eksponuojamas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas, būtų nuostabu, kad jis atkeliautų ir į Šiaulius, pavyzdžiui, Šiaulių Vasario 16-osios gimnaziją. Be to, būtų nuostabu užmegzti partnerystės ryšius su Vokietijos Vasario 16-osios gimnazija“, ‒ pakomentavo šios peticijos iniciatorius Šiaulių mero padėjėjas konservatorius Audris Narbutas. Taip pat pridūrė, kad gimnazijos „pavadinimas yra daugiau nei iškaba. Tai miesto nuostata ir pozicija“.⁵ J. Janonis buvo „sovietų ideologijos ginklas“ ir nors ne toks baisus kolaborantas kaip S. Nėris, vis dėlto nevertas, kad jo vardu vadintųsi gimnazija, kurios mokiniu jis buvo 1913–1915 m. Ir visai nesvarbu, kad J. Janonis nusižudė gerokai iki Spalio revoliucijos, todėl nesuspėjo pasigėrėti Stalinu bei jo žygdarbiais. Nesvarbu, kad J. Janonio eilės neliaupsino sovietų, o buvo persmelktos socialinio teisingumo ir jaunatviško maišto dvasios. Gal dėl to, kad rašė apie fabrikus, o ne žibutes, A. Narbutui poetas atsiduoda bolševikais. Artėjantis valstybės šimtmetis galutinai užtemdė pasireklamuoti besiveržiančius vietinės nomenklatūros protus ir veikiausiai netrukus J. Janonį drauge su P. Cvirka ir L. Gira išvysime sąvartyne greta minėtųjų „balvonų“.

Pritariu dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės išsakytai minčiai, kad „protingai valdyti savo santykį su sovietiniu paveldu mums trukdo ne psichologinės traumos ar slapta simpatija tai epochai, o kiek kitos prigimties kliūtys“,⁶ susijusios su deformuotu urbanistinės aplinkos bei apskritai kultūros suvokimu ir, pridurčiau, kritinio mąstymo stygiumi, istorine siauraregyste. Su istorine atmintimi elgiamasi kaip su vienamate ir vienakrypte dogma atmetant jos esminį daugialypumą, o tai mažai ką bendra turi su demokratine visuomenės samprata. Užuot neutralizavę problemišką, bet kultūrinę vertę turintį paveldą (pvz., jį dekontekstualizuodami ‒ italai tai sėkmingai padarė su kai kuriais fašistiniais monumentais),⁷ mes jį paprasčiausiai naikiname. O kairiosios pakraipos kūrėjams, visiškai neįsigilinus į jų biografijas, idėjas bei į laikotarpio kontekstą, skelbiamas damnatio memoriae, uždedantis gėdos štampą ir dabarties kairiajai kultūrai.

 

¹ www.newyorker.com/culture/culture-desk/why-are-so-many-fascist-monuments-still-standing-in-italy

² Ankstyvaisiais viduramžiais Koliziejų ketinta nugriauti kaip pagonybės vietą. Vėlesniais amžiais pragmatiškesni popiežiai Koliziejaus marmurą naudojo įvairių Romos bažnyčių ir rūmų, taip pat Šv. Petro bazilikos statybai, o 1744 m. Benediktas XIV paskelbė Koliziejų simboline krikščionių kankininkystės vieta, ir statinys pagaliau imtas saugoti nuo vandalų ir vagių.

³ www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-14-viesosios-erdves-ir-ipaminklinta-atmintis/135035

⁴ genocid.lt/UserFiles/File/Pazymos/201510_noreika_pazyma01.pdf

⁵ www.alfa.lt/straipsnis/50227553/ar-sovietu-garbinto-poeto-j-janonio-vardas-liks-siauliu-gimnazijos-iskaboje

⁶ www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-07-22-apie-zaliojo-tilto-skulpturas-ir-musu-santyki-su-sovietiniu-paveldu/133209

⁷ Puikus pavyzdys – Bolzano mieste stovintis fašizmo monumentas. Ant raitą B. Mussolini vaizduojančio reljefo su dučės žodžiais „Tikėti, paklusti, kovoti“ projektuojamas neoninis užrašas itališkai ir vokiškai su Hannos Arendt fraze: „Niekas neturi teisės paklusti.“