Toma Gudelytė. XXII Milano trienalė kviečia atsigręžti į gamtą

„Mūsų laikas yra visa ko baigties laikas“, – rašo ispanų filosofė Marina Garcés knygoje „Nueva ilustración radical“ (2017), kviečiančioje naujam radikaliam iliuminizmui. Patyrę modernybės, istorijos ir ideologijų baigtį, mes vis mažiau tikime globalizacija ir jos žadama amžina dabartimi. Dabartimi, kurioje visi planetos gyventojai progresyviai jungiami į prekybinį ekumenizmą, neva užtikrinantį socialinį gerovę. Tačiau toji dabartis šiandien taip pat baigiasi – ji kaktomuša susiduria su sterilia ir gyvybei nepalankia ateitimi. Pasak ispanų filosofės, mes pamažu prarandame ne tik planetą, kaip fizinę erdvę, su jos gamtiniais ištekliais, biologine įvairove ir sudėtingomis ekosistemomis, kurioms susiformuoti prireikė milijonų metų. Drauge prarandame ir būsimąjį laiką, t. y. ateities, kaip įmanomybės, jauseną, kurią radikaliai transformuoja ekologinės katastrofos perspektyva. Įsibėgėjančios klimato krizės akivaizdoje, anot M. Garcés, mes virstame ateities našlaičiais.

Šią psichologinę našlaitystės būklę tiksliai perteikia Justinos personažas Larso von Triero filme „Melancholija“ (2011). Viename interviu danų režisierius prisipažino, kad jo filme kalbama ne apie apokaliptišką pasaulio pabaigą, o apie protinę individų būseną neišvengiamos baigties akivaizdoje. Visa ko baigties. Iš įprastos orbitos ištrūkusi planeta Melancholija skrieja tiesiai į Žemę. Vieni renkasi šią tiesą ignoruoti ir tęsti ankstesnį gyvenimą, kiti, tarp jų Justina, pasiduoda tam, kas filmo pradžioje sugestijuoja depresiją ar emocinį pasyvumą, bet pamažu skleidžiasi kaip artėjančios neišvengiamybės įsisąmoninimas. Justina sugyvena su tuo, ką minėtoji ispanų filosofė įvardija kaip pomirtinę būseną – pasaulio ir ateities baigtinumo suvokimu.

XXII Milano meno ir dizaino trienalė ėmėsi būtent šios tematikos. „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“ („Broken Nature: Design Takes on Human Survival“) – taip šiemet vadinasi vienas svarbiausių dizaino ir architektūros renginių pasaulyje, kuriame Lietuva turi savo paviljoną (komisarė Julija Reklaitė). Parodos kuratorė Paola Antonelli spaudos konferencijoje išskyrė tris pagrindinius ekspozicijas siejančius tikslus: perteikti milžinišką sistemų, kuriose gyvename, kompleksiškumą; leisti lankytojams iš naujo apmąstyti dabartinės visuomenės poveikį aplinkai, galimus individualius bei kolektyvinius kasdienius veiksmus; taip pat – tai turbūt svarbiausia – „sugrąžinti ilgalaikiškumo perspektyvą“. Mūsų žvilgsnis paprastai apsiriboja vaikų ir vaikaičių karta, teigia P. Antonelli, šiandien mus tarsi sukausčiusi nežinomybės baimė, savotiškas psichologinis paralyžius ekologinių iššūkių akivaizdoje. Moksliniai duomenys ir klimatologų įspėjimai užklumpa mus nepasiruošusius, naiviai atidėliojančius akistatą su realybe. Individuali ir kolektyvinė psichika į ateitį, kaip grėsmę, reaguoja skirtingai, dažnai tiesiog deleguoja sprendimus globaliai politikai, apie sąmoningą ir konstruktyvią laikyseną kalbėti vis dar sunku. Tačiau būtina kalbėti ir rasti tam kalbėjimui tinkamą, paveikų naratyvą. Trienalės tikslas – apžvelgti, kokį ateities naratyvą šiandien plėtoja ekologijai jautrūs meno kūrėjai.

 

Emilijos Škarnulytės „Manifold“. Tomos Gudelytės nuotrauka
Emilijos Škarnulytės „Manifold“. Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Ši nuostata lemia ir pačią trienalės koncepciją. „Broken Nature“ nėra įprasta paroda ar statiška paviljonų ekspozicija. Atrinktomis instaliacijomis ir tarpžanriniais darbais siekiama kurti organišką visumą, susisiejančią ir rezonuojančią didėjantį visuomenės ekologinį sąmoningumą. Trienalės erdvė (trienalės pastatas, beje, yra vienas iš garsiausių fašizmo architektūros Milane pavyzdžių) virsta savotiška ekosistema, simbiotine ir dinamiška, jos atskiros dalys įprasminamos bendrame sraute. Instaliacija „Great Animal Orchest­ra“ – pulsuojanti šios ekosistemos širdis: tamsiame kambaryje lankytojai panardinami į bioakustiko Bernie’o Krause’s sukurtą unikalų garsinį kraštovaizdį iš daugiau kaip 5 000 valandų įrašų su įvairiais atogrąžų paukščių ar stepių gyvūnų balsais, kleketavimu, ūkavimu ir riaumojimu. Ši nebūtin išeinančių garsų simfonija trumpam nustelbia mūsų galvose tebeūžiančius miesto ir civilizacijos garsus – fab­rikų, mašinų, parduotuvių chaosą, sistemiškai išstūmusį gamtinę akustiką. Trienalės kuratorė neslėpdama parodą vadina manifestu ir nutrūkusiu žmogaus ir aplinkos ryšio tyrimu. Šiam tyrimui pakviestos įvairios mokslo šakos: neurobiologija, geografija, geopolitika, astrofizika, ornitologija, okeanologija... Taip formuojama enciklopedinio tipo parodos struktūra leidžia pažvelgti į klimato kaitos pasekmes iš skirtingų perspektyvų.

Pirmoji mintis klaidžiojant tarp nacionalinių paviljonų, tvaraus dizaino eksponatų ir instaliacijų: prieš mus – savotiška ateities archeologija. Keistos iškasenos, radiniai, paslaptingos fosilijos. Kažkas iš kito laikotarpio, iš kitos geologinės eros, kuri dar tik įsibėgėja. Šiųmetė Milano trienalė skirta antropoceno archeologijai. Vienoje salių eksponuojamos būsimos fosilijos – dešimtmečiais jūrų dugne išgulėjusios plastiko atliekos, suaugusios su kitais organizmais, bei jų kelionė į mūsų lėkštes (mikroplastiko dalelėmis maitinasi planktonas ir kiti smulkieji organizmai, šiais minta žuvys, kuriomis mintame mes). Apie atliekomis nuodijamus vandenynus ir plastiku springstančią jūros fauną kalbama jau keli dešimtmečiai. Vos prieš kelias dienas aptikta dar viena plūduriuojanti kelių kilometrų ilgio plastiko sala, šįkart Viduržemio jūroje ties Toskanos krantais. Tai pirmoji plastiko sala Europoje ir ją sudaro upėmis atitekėję ir jūros srovių sunešti vienkartiniai šiaudeliai, batai, polistirolas, drabužių draiskanos. Remiantis „World Wildlife Fund“ duomenimis, kasmet į Viduržemio jūrą išmetama daugiau nei pusė milijono tonų plastiko (pasaulyje – apie 350 mln. tonų, pusė vienkartinio naudojimo, perdirbama vos 7 %). Ar įmanoma įsivaizuoti planetos ateitį be šios sintetinės medžiagos?

Įeinančius lankytojus pasitinka milžiniški ekranai, transliuojantys NASA palydovinius vaizdus iš labiausiai klimato kaitos paveiktų planetos vietų ar žmogaus veiklos kuriamų dirbtinių teritorijų. Tai globalus žvilgsnis į Žemės kraštovaizdį ir klimatą, kurio mes jau nekontroliuojame. Visgi stipresnį emocinį poveikį daro mažesnės apimties ir su intymia lankytojų patirtimi susisiejantys objektai. Paolos Bay ir Paolo Bruni „Reliquaries“ sukrečia konkretumu: tai įsivaizduojama gamtinių „relikvijų“ kolekcija, skirta būsimoms kartoms – didžiulės apšviestos lentynos stiklas įkalina plaštakę, auksaspalvę doradą, žemės grumstą, švaraus vandens ampulę, jūros žvaigždę, kaštono kevalą. Tai mūsų atminties išsaugojimo lentyna ir drauge gėdos stulpas, prie kurio negailestingai prikala mūsų atsakomybė.

Mikroskopinį žvilgsnį siūlo ir italų biologo Stefano Mancuso kuruojama instaliacija „Augalų tauta“ („The Nation of Plants“). Augalai mus moko kooperavimosi ir tvarios adaptacijos. Jie kur kas senesni Žemės gyventojai už mūsų rūšį ir pasakoja neįtikėtiną išgyvenimo bei sugyvenimo istoriją. Jie yra demokratijos pradininkai ir puoselėtojai. Štai instaliacijos protagonistas Pando (lot. Populus tremuloides) yra seniausias, net 80 000 metų siekiantis gyvas organizmas Žemėje ir tai ne atskiras augalas, o ištisa medžių sistema – drebulių miškelis, kuriame šaknys komunikuoja tarpusavyje ir aktyviai keičiasi informacija. Augalai be mūsų gali išgyventi, mes be jų – vargiai. Pasaulinio garso mokslininkas S. Mancuso ragina lankytojus susipažinti su augalų teisių deklaracija ir pritaikyti augalų bendruomeniškumo principą mūsų visuomenei.

„Broken Nature“ reflektuoja ne tik gamtos pasaulio transformacijas, bet ir žmogaus prigimties tematiką. Greta gamtinių ekosistemų analizuojamos socialinės ekosistemos bei jas formuojantys ideologiniai konstruktai. Patricios Piccinini instaliacija „Sanctuary“ skirta sekso ir seksualumo, kaip socialinio elgesio, temai. Menininkė vaizduoja antropomorfišką, meiliai apsikabinusią bonobo porą – tai mažųjų šimpanzių rūšis, artimiausia homo sapiens giminaitė, konfliktus sprendžianti ne smurtu, o poruodamasi ir glostydama kitą. Be žmogaus, gamtoje tai vienintelis kitas gyvūnas besibučiuojantis burna ir liežuviu. Gaila, kad parodoje tai vienintelė primatams skirta instaliacija. Sparčiai nykstantys dėl kertamų miškų ir brakonieravimo primatai yra tiesioginė mūsų grandis su evoliucijos priešaušriu ir galimybė iš naujo apmąstyti antropocentrizmu grįstą pasaulio istoriją.

Lietuvos paviljonas patikėtas menininkei Emilijai Škarnulytei, 2019 m. apdovanotai prestižine „Future Generation Art Prize“ premija, ir jos videoinstaliacijai „Manifold“. Autorė kuria mistiškai epinį postžmogaus kraštovaizdį, brėžiantį dvi skirtingas trajektorijas – kosminę ir geologinę. Tai žmogaus paliktų geopolitinių, ekologinių ir industrinių randų kraštovaizdis: atominės ir kasyklų atliekos, mokslinės stotys, branduolinis rekatorius, gręžiami ledynai. Viskas skendi mirtinoje tyloje – čia gyvybės jau nebėra, nėra žmonių, personažų. Vienintelė išimtis – tamsius vandenis skrodžianti antropoceninė undinė, vieniša didžiulėje ir atšiaurioje aplinkoje. Pasak autorės, tarsi šiuolaikinio pasaulio vidaus skerspjūvis, atveriantis smurto ir destrukcijos temas.

Lietuviška undinė parodoje susisieja su japonų sirena Ama, „jūros moterimi“, nukeliančia į senuosius Japonijos amatus ir priešindustrinės tylos pasaulį: po jūros dugną nardančios moterys-žvejės ne tik laužo lyties stereotipus, bet ir užmezga kone mistinį ryšį su gamtine aplinka. Trienalės Ama byloja apie šios aplinkos trapumą ir asociatyviai nukelia į Japoniją po Fukušimos tragedijos.

„Broken Nature“ parodoje dvelkia tam tikra nostalgija, projektuojama priešinga kryptimi, nei įprasta. Tai ateities ir tuo pačiu nykstančios dabarties nostalgija. Tačiau, įspėja Zygmuntas Baumanas, nostalgija rizikuoja virsti spąstais ir primesti mums utopinės praeities naratyvus (Z. Baumanas jas vadina retrotopijomis). Nesugebant rasti tinkamų atsakymų, kai pati ateitis skleidžiasi baugi ir nepatikima, žvilgnis kreipiamas praeitin ir neretai iškreipiamas, juo manipuliuojama. Tai paaiškina tam tikrų reak­cingų nacionalistinių jėgų grįžimą į šiandienos Europą, ne tik neigiančių klimato kaitą, bet ir statančių kliūtis bet kokiai pastagai iš naujo apmąstyti dabartinę sistemą ir įsivaizduoti jai alternatyvą. Populizmas yra radikaliai ant­ro­pocentrinė pasaulio vizija, siūlanti apgaulingą ateities pažadą, kuriame iš tiesų atsispindi visos senojo taršiojo ir autoritarinio pasaulio struktūros.


Fotoreportažas Pažeista gamta: XXII Milano trienalė ir Emilijos Škarnulytės „Manifold“ čia

 

Draugai