Diskusija – viešas dalyko svarstymas, aptarimas, ginčas.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

Dalį tų renginių mes pavadinome probleminėmis diskusijomis. Norėtume, kad viskas suktųsi ne tik apie knygų pristatymą, bet ir apie aktualių kultūros ar ekonomikos problemų kėlimą.
G. Baranauskas,
 Vilniaus knygų festivalio organizatorius

Tai kaltas ruduo...
Grupė „Naktinės personos“

 

Pirmą kartą vykusio Vilniaus knygų festivalio (toliau – VKF) renginių programoje žodžio „diskusija“ netrūko – po tingios vasaros kultūros knygų kvapo pasiilgę vilniečiai ir sostinės svečiai buvo kviečiami ne tik įsigyti naujų (ir nelabai) mažesniųjų leidyklų skaitinių, bet ir užsukti į įvairias diskusijas, vienijamas knygų temos: elektroninės knygos, gera literatūra, literatūros kritika, knygos menas, eseistikos padėtis mūsų šalyje, emigrantų literatūra...

Neklystantys žydai ir programa po pažastimi

Viskas būtų lyg ir puiku, bet ne veltui egzistuoja žydų posakis „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Taip pastarasis pasijuokė ir iš VKF turėjusių vykti diskusijų, kurios tūlam kultūros vartotojui (gerąja prasme) turėjo būti festivalio vinimis. Viena jų – tai pirmosios dienos diskusija „Kas yra gera literatūra ir ar ji mums dar vis reikalinga?“ Po pertraukėlės ar kitą dieną sugrįžus į festivalį juodas (manyk – pasiųstas velnio) žymeklis slėpė turėjusių vykti, bet taip ir neįvykusių diskusijų vietas, laikus ir pavadinimus. Ir dar taip pasistengta, kad net įžiūrėti nebegalima –  užtušuota aklinai, tad mintinai VKF programos neišmokęs „neišprusėlis“ turi dar kartą pasitikrinti festivalio laikraštyje (gerai, kad programos nedalijo kokiuose nors 2 x 2 m plakatuose – tada ir laikraščio dydžio programa atrodytų pakankamai patogi skaityti ir neužimanti daug vietos).

Šikantis kritikas ir detektyvai

Apsilankiau vienoje pirmųjų festivalio diskusijų apie elektronines knygas, vienos knygos pristatyme (po kurio jos įsigyti jau nebenorėjau), diskusijoje apie literatūros kritiką (kur jaunasis kritikas M. P., paklaustas, kaip įsivaizduoja savo recenzijos skaitytoją, atsakė: „Man nusišikt...“) ir diskusijoje „Ką skaito lietuviai?“ (nieko nauja – meilės romanai ir detektyvai; bet išgirdau ir puikų atsakymą dėl didelių knygų kainų: tai yra pramoga kaip kinas ir teatras, už kurių bilietus taip pat reikia mokėti nemažus pinigus).

Istorikas (kam?)

Kaip terminas „diskusija“ apibrėžiamas žodyne ir kaip jį supranta renginio organizatoriai, negailėję pažadų diskutuoti, galima iliustruoti pirmos VKF dienos diskusija „Ką apie elektroninę knygą pasakytų Gutenbergas?“. Kalbą pradėjo S. M. ir pristatė kitus diskusijos dalyvius: poe­tą M. B., vieno su el. knygomis susijusio projekto iniciatorių D. T. ir istoriką A. Š.

Elektroninė knyga – puiku

Nuo pat pirmųjų pašnekovų žodžių tapo aišku, jog čia bus ne diskusija, bet odė elektroninei knygai. Nes „kiekvienam mąstančiam aišku, kad elektroninė knyga yra teigiamas dalykas“. Netrukus savąją plastikinę knygą keletu žodžių pagyrė istorikas ir pridūrė, jog „pirmąja elektronine knyga laikoma JAV nepriklausomybės deklaracija, į internetą įkelta 1971 metais“. Pagūglinę tai pasakyti galėtume ir mes – bet, deja, nesame istorikai...
„Man elektroninė knyga reikalinga darbui su leidyklų atsiųstais rankraščiais –­ galiu juos patogiai peržiūrėti, nereikia apsikrauti daiktais“, – ditirambus deklamavo poetas.

Elektroninė knyga – tikrai puiku

Iš paskutinio kalbėtojo buvo neverta tikėtis kritikos el. knygai – tokie įrenginiai jam padeda užsidirbti duonai: „Per dvejus su puse metų nei viena elektroninė knyga nebuvo nupiratauta. Jai taikomi du apsaugos būdai – knyga atidaroma tik su slaptažodžiu arba į jos failą įrašomi pirkėjo duomenys, dėl to jis knygos platinti nenorės.“ „Bet el. knygą nusipirkęs studentas išplatins ją savo kursiokams ir dėl savo duomenų nebijos“, – pasigirdo balsas iš salės, tačiau diskusijos dalyviai to nenorėjo girdėti, o vedėja vis nervingai dirsčiojo į laikrodį, kol galiausiai vienas žiūrovas nebeiškentė: „Tai gal galima išgirsti kažką kita, o ne tik pagyrimus?“ Dalyviai paminėjo keletą skaičių, vedėja vėl žvilgtelėjo į laikrodį ir tarė: „Mūsų pusvalandis jau baigėsi“, nors renginys prasidėjo dešimčia minučių vėliau, o iš kiemelio (ar kitos salės) sklindanti muzika užgožė diskutuojančiųjų balsus. O gal ir gerai – reklamos aplink ir taip pilna...

P. S. Kadangi šeštadienį grįždamas iš VKF namo papietauti tapau staigios orų permainos auka, likusią savaitgalio dalį leidau namuose, rankoje laikydamas ne festivalio programą, o karštos arbatos puodelį. Ir akys žvelgė jau nebe į diskutuojančiųjų veidus, o į vieną renginyje pasidovanotų knygų.
Taip mano lankymasis VKF baigėsi jam vos spėjus įpusėti. Pritariu jau nebeegzistuojančiai muzikos grupei, kaltinusiai rudenį dėl nenusisekusios meilės, o aš jam grūmoju dėl patikliems rudeniautojams pa­ruoštų oro spąstų, į kuriuos ir pats pakliuvau...