Perėjau Vilniaus autobusų stotį ieškodama leidyklos „Lapas“. Pro šalį prašlitiniavo keletas girtų vyručių šlapiomis kelnėmis, laukdami kepamų burgerių netoliese vaikštinėjo hipsteriai, dūmą traukė gatvės merginos, apsipirkusios turguje krypavo pensininkės. Įsukusi į Geležinkelio gatvę susiradau reikiamą kiemą ir įėjau į jaukų, skoningai apstatytą biurą stiklinėmis durimis. Pokalbį su leidėja ir festivalio „Vilnius Street Art“ sumanytoja Ūla Ambrasaite mėginau pradėti apie vaikystės ir paauglystės Vilnių, jo dingusias vietas, tačiau Ūla atsakė to laiko svarbias vietas menkai prisimenanti ir nostalgiją jaučianti nebent Antakalnio miškams.

Tuomet pakalbėkime apie tavo darbus. Štai prieš keletą metų įkūrei leidyklą „Lapas“. Kaip sugalvojai imtis veiklos, kuri dažnai laikoma nuostolinga?

Leidyba mane visuomet domino. Vaikystėje su broliu žaisdavome leidyklą: ant šachmatų lentos išrašydavau lapelius „pasirašyta spaudai“, o brolis išvežiodavo užsakymus. Mokydamasi magistrantūroje supratau, kad noriu užsiimti ne moksline veikla, o dirbti leidykloje. Tuomet įdomiausia atrodė „Baltos lankos“, ten dirbau porą metų. Tačiau vėliau norėjosi daugiau kūrybos ir autorinio turinio knygų, norėjosi daugiau dėmesio skirti jų dizainui, medžiagiškumui. Taip atsirado „Lapas“ ir pirmoji knyga – angliškas Vilniaus architektūros gidas, kurį leidome bendradarbiaudami su Architektūros fondu.

Kultūros srityje beveik visur sunki padėtis, todėl galvodama apie savo leidyklą niekada neskaičiavau atsiperkamumo. Atrodė, kad svarbiausia daryti tai, kas įdomu ir džiugina. Aišku, jeigu tada į leidybą būčiau žiūrėjusi pirmiausia kaip į verslą, būčiau pasirinkus kitą sritį.

Kokią įsivaizduoji savo leidyklos knygų auditoriją?

Leidžiu tai, kas man pačiai įdomu. Todėl turbūt ir „Lapo“ skaitytojai turi panašius pomėgius: architektūra, menas, knygos-objektai... Nedarau apklausų no­rėdama nuspręsti, kokią knygą dabar leisti, kad žmonės pirktų. Man leidyba yra kūrybinis verslas – pirmiausia turi idėją, tuomet ieškai būdų ją įgyvendinti ir auditorijos, kuriai ji būtų aktuali. Net jeigu ji labai nedidelė. Pavyzdžiui, Liudo Parulskio fotomanipuliacijų albumas „Barokas ir betonas“ domina labai mažą meno ar šiaip keistenybių mėgėjų auditoriją, o knyga apie sveiką mitybą sportuojantiems „Balansas“ patenka į knygynų topų lentynas. Tačiau abu leidinius laikau sėkmingais. Knygų mugėje pastebėjau, kad netgi šios, atrodytų, labai skirtingos auditorijos suartėja – „Balanso“ pirkėjai įsigydavo Parulskio albumą arba atvirkščiai. Tas maloniai stebina.

Esi ne vien leidyklos, bet ir „Vilnius Street Art“ festivalio įkūrėja – kaip gimė šio projekto idėja?

Pažįstu lietuvį gatvės menininką Ernestą Zacharevičių, gyvenantį užsienyje ir ten kuriantį didelio formato piešinius ant sienų. Kartą jis paprašė, kad padėčiau gauti leidimą piešiniui ant „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje. Išsikalbėjom, jog būtų įdomu padaryti visą festivalį, pakviesti daugiau lietuvių ir užsienio menininkų, nes viena siena –­ ne konceptas. Taigi gegužę pašnekėjome, o rudenį, 2013 m., įvyko pirmasis festivalis.

Nemažai sienų per tuos trejus metus išpaišėte?

Taip, ir ne vien sienų. Nuo pirmų metų prie festivalio prisijungė menotyrininkė Aušra Trakšelytė. Su ja ir išsigryninom, jog būtina įtraukti ir erdvinių projektų. Taip atsirado gruzino ir italo dueto „Upperstudio“ instaliacija – auksinė Rotušės kolona, Marko Jenkinso (JAV) berankiai-bekojai „balvonai“ mieste. Per trejus metus įgyvendinom turbūt apie 15 skirtingų menų.

Ką manai apie Vilniaus grafitininkus?

Grafičių pasaulis labai įvairus, ir mes su festivaliu į jį nelendam. Po incidento su „Lietuvos“ kino teatru (Zacharevičiaus piešinys buvo aprašinėtas tagais ir šūkiais „Hands off real graffiti“, „To all Vilnius bombers“, – J. T.) mėginome megzti dialogą, bet supratom, kad mūsų ir jų visai skirtingi tikslai.
Tiesa, susipažinome su įdomiu veikėju dušimtaidevyni, žinomu iš tokių darbų kaip VILNIUS FULL OF SPACE. Jo užrašas VISKAS PRIKLAUSO NUO SUSITARIMO yra perrašytas ir ką tik atidarytame Valstybės pažinimo centre prie Prezidentūros. Jis turi ideologiją, kuri man priimtina – nepaisant to, jog eina prieš sistemą, o darbai nelegalūs, jis turi ką pasakyti. Prieš porą metų buvom jį pakvietę dalyvauti festivalyje, ne visai pavyko įgyvendinti jo idėją, bet tikiuosi, kad dar ką nors nuveiksime kartu.

Ar manai, kad reikėtų kažkaip su tagintojais kovoti?

Nemanau.

Bet juk erzina, kai, pavyzdžiui, sugadina piešinį?

Neerzina. Kalbant apie „Lietuvos“ kino teatrą – ten buvo jų raiškos vieta, bet atėjome mes su festivaliu ir nusprendėme ant vienos sienos daryti Ernesto piešinį. Norėjome palikti jų tagus, bet pastatų savininkai iš savivaldybės gauna baudas, jeigu nenusivalo sienų, todėl prieš pat festivalį savo ruožtu jie viską uždažė. Grafitininkų atsakas buvo natūralus. Juk yra vietų, ant kurių jie nepaišo.

Kas dar tave domina iš Vilniaus viešųjų vietų?

Šiuo metu domina garažai (nesu tikra, kiek tai viešoji erdvė), tik nežinau, ar tai išsivystys į kokį nors projektą. Šiaip sąvoka „viešoji erdvė“ yra vienas iš tų madingų terminų, cirkuliuojančių kultūriniame diskurse, tarsi viskas, apie ką kalbėdamas pasakai „viešoji erdvė“, yra gėris savaime. Bet, man atrodo, tai ganėtinai komplikuota sąvoka, tad ją vartoti vengiu. Tarkime, namo siena –­ ar tai viešoji erdvė, ar privati? Lyg ir turi gauti namo gyventojų sutikimą, jeigu nori ką nors ant jos piešti, tačiau gyvenantieji name tos sienos nemato –­ ją mato kito namo gyventojai ir praeiviai...

Pernai rudenį festivalis sukosi apie stoties rajoną. Ką manai apie dabar čia vykstantį gentrifikacijos procesą?

Visaip bandžiau įsigilinti į gentrifikacijos problemą, bet jos nesuprantu. Tiksliau – nematau to proceso kaip problemos.

Na, šiam rajonui tapus madingam, pakilo kainos...

Bet Vilniuje viskas brangsta. Taip, kai kurie rajonai tampa populiaresni, tada į juos tradiciškai persikelia menininkai, paskui pasuka verslas ir gyventi ten tampa brangu. Bet tai natūralus dalykas. Tarkime, buvo graži pieva, ant jos prisisėjo pušų sėklų ir dabar ten jau gražus miškas. Aišku, stoties rajonas atrodė įdomesnis, kai tai dar nebuvo prasidėję ir pats buvai tarsi Robinzonas, atrandantis naują teritoriją. Dabar šis rajonas jau nieko nestebina, nes jis yra cool.

Manai, jog stoties rajonas galėtų tapti jaukia, nepavojinga vieta?

O tau čia nejauku?

Čia viduj jauku, bet už lango...

Sutinku. Nemanau, kad rajonas taip jau greitai išsivalys. Kitaip nutiko su Užu­piu, kuris buvo uždaresnis, o stotis yra pravažiuojama vieta. Kita vertus, prostitutės manęs negąsdina, apskritai manau, kad jų darbas turėtų būti legalus.

Šiame biure įsikūrėte nuo sausio – kokios patirtys čia dirbant?

Prieš tai buvome „Kablyje“, irgi tas pats rajonas, tačiau tame pastate lyg buvome labiau izoliuoti nuo aplinkos. O čia, už stiklinių durų, kieme, stovi medinis priestatas, kuriame gyveno narkomanai, tolėliau sandėliukuose darbavosi merginos. Nuo seno čia gyvenanti kaimynė iškvietė policiją ir narkomanai buvo iškraustyti, priestato langai užkalti, sandėliukai irgi aptvarkyti. Tada pagalvojau apie gentrifikaciją: pačiai net nebuvo kilusi mintis jų iš ten iškrapštyti ar kviesti policiją –­­ tai rūpėjo seniems stoties gyventojams. Jų čia taip pat nemažai. Gal kiti romantizuoja stotį įsivaizduodami, jog narkomanai, prostitutės ir benamiai yra būtent šios vietos dvasia, bet aš manau, kad jie tiesiog yra rakštis, nesvarbu, kur būtų.

O koks tavo santykis su Vilniaus kavinėmis. Ar turi savo vietų?

Dažnai apie tai pagalvoju. Yra keletas restoranų ir kavinių, į kurias einu tiesiog dėl to, kad reikia susitikti su žmonėmis ne namie. Tačiau niekada neturėjau draugų klano, kuris rinktųsi vienoje vietoje. Be to, ir vietos, į kurias einu, vis keičiasi. Dabar dažniau einu ne į barą, o pavakarieniauti, taigi svarbu patiekiamas maistas, kuriama aplinka.

Ar Vilnius tau atrodo bohemiškas miestas?

Jis yra didelis miestas, ne fizine prasme. Sostinėje visada būna bohemos. Bet nemanau, kad būtent bohema galėtų apibrėžti Vilnių.

O kas galėtų?

Pirmiausia tai, kad Vilnius yra sostinė. O joje turi būti meno ir verslo, prekybos ir kūrybiškumo.

Ką manai apie atminties vietų Vilniuje perkūrimą, paminklų perstatymą?

Manau, normalu, jog mieste dalykai kinta. Man artimas dabartinis požiūris į paveldosaugą – turi būti saugoma tai, kam visuomenės grupė parodo iniciatyvą. Kalbant apie neseniai vykusias diskusijas dėl Žaliojo tilto skulptūrų –­ man patiktų, jeigu jos būtų likusios, tik transformuotos, atiduotos geriems meno kuratoriams, kurie, pavyzdžiui, kasmet kurtų ten vis naujas instaliacijas. Na, bet buvo nuspręsta pataikauti konservatyvesnei visuomenės daliai.

Ką manai apie sovietiniais metais pristatytus daugiabučių rajonus. Ar įsivaizduotum kokias nors jų transformacijas?

Ar jiems kažkas negerai?

Na, jie tarsi ir neatliepia „dabartinio diskurso“.

O nauji atliepia? Mane domina gyvenamųjų butų planai. Sovietinių daugiabučių planai buvo gerai parengti ir lengvai pasiduodantys moduliacijoms, kitaip negu daugelis naujos statybos butų. Kartais nuvažiuoju į Perkūnkiemį pasibaisėti naujais daugiabučių rajonais. Tos pačios degtukų dėžutės, tik nesuvaldytas užstatymas ir viskas baisiai nuspalvinta. Sovietmečiu bent jau buvo bendras miesto planavimas, o dabar – toks chaosas. Nors yra ir neblogų naujų gyvenamųjų namų kvartalų. Tikiuosi, jų tik daugės.

Po truputį atsigręžiama į kitokį Vilnių, kuriame klestėjo skirtingos kultūros ir kulinarinis paveldas. Kaip manai, ar sostinės daugiakultūriškumas pakankamai įamžintas?

Tai natūrali stadija – po nepriklausomybės atgavimo buvo madingi vienokie dalykai, paskui kitokie. Dabar ateina laikas, kai ir istorinį Vilniaus daugiakultūriškumą galima atrasti ir išnaudoti. Vis dėlto jau išaugau iš to laikotarpio, kai jaučiau nostalgiją dalykams, kurių neatsimenu. Tai, ko kažkam reikia, yra, o jeigu dar nepadaryta, vadinasi, ne taip labai ir reikia. Manau, Vilniuje viskas vyksta gana sveikai. Išskyrus kainas.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė