Urszula Glensk. Gutenbergo epocha Gateso epochoje

Bibliotekos kartais patenka į knygas. Sebaldas romane „Austerlicas“ aprašė ir palygino senąjį ir naująjį Prancūzijos nacionalinės bibliotekos pastatą. Pirmasis yra lyg miesčioniško įsivaizdavimo apie senųjų universitetų profesorių pasaulį iliustracija –­ istorinė skaitykla įsikūrusi „salėje, kurios šviestuvai su žalio porceliano gaubtais skleidžia tokią malonią, raminančią šviesą“. Šviesa sukuria atmosferą ir nulemia intelektinę patirtį.

Vidos Girininkienės nuotrauka

Naujoji biblioteka Sebaldo herojui anaiptol nekėlė tokių šiltų jausmų. Monumentalaus pastato modernumas ir didybė jį gniuždo. Pastatas toks didelis, kad jame galėtų tilpti „dešimt futbolo aikščių“. Austerlicas įsitikinęs, kad jis buvo suprojektuotas siekiant prislėgti ir pavergti skaitytoją. Tačiau baimę kelia ne vien milžiniškas bibliotekos dydis, bet ir spausdintų raidžių, spausdintų knygų kiekis, begalybė prasmių. Pastatas išryškina skaitytojo menkumą.

Dabar palikime Sebaldo skaityklas ir persikelkime į garsiąją Lenkijos nacionalinio Ossolińskių instituto biblioteką. Čia vis dar randame „malonią, raminančią šviesą“, kurią mitologizavo Austerlicas.

Ossolineum istorija susijusi su daugelio kartų humanistų biografijomis, rodančiomis, kad jie buvo knygos ir kalbos fanatikai. Gyveno asketiškai –­ perrašinėdami, rinkdami, kataloguodami – ir visiškai pašventė savo gyvenimą bibliotekos idėjai. Didžiąją instituto istorijos dalį Lenkija neturėjo valstybingumo, todėl pasitaikydavo, kad jo darbuotojams už patriotiškus veiksmus tekdavo paragauti kalėjimo duonos; net vienas iš pirmųjų instituto direktorių Konstantas Słotwińskis (1793–1846), užsitraukęs Austrijos imperijos cenzorių rūstybę už patriotinių tekstų spausdinimą, buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo.

Ossolineum yra legendinė institucija. Dabar ji įsikūrusi Vroclave, bet jos istorija susijusi su keletu kitų miestų: Viena, Lvovu, Krokuva ir Vroclavu.

Bibliofilų vienuolynas

Pradėkime nuo XVIII a. pabaigos Vienoje, kur gyveno imperatoriaus dvaro bibliotekos prefektas grafas Józefas Maksymilianas Ossolińskis (1748–1826).

Šis Apšvietos mąstytojų auklėtinis ir slavų kalbų žinovas priklausė lenkų aristokratijos kartai, kurios akyse Lenkijos valstybė prarado nepriklausomybę. Politinė katastrofa paskatino Ossolińskį įkurti bibliotekos ir muziejaus funkcijas atliekančią instituciją, puoselėjančią nacionalinę tapatybę ir plėtojančią slavistikos tyrimus.

Mokslininkas Ossolińskis ėmė rinkti knygas, dokumentus ir relikvijas, susijusias su Lenkijos kultūra. Bibliotekos užuomazga tapo giminės kolekcija, kurią sumanus bibliofilas greitai gausino, siųsdamas savo pasiuntinius į vienuolynus, rūmus ir turgus ieškoti ir pirkti senų spaudinių.

Šiose knygų paieškose dalyvavo ir Samuelis Linde, pirmojo lenkų kalbos žodyno autorius. Knygų rinkėjų veikla labiau priminė avantiūristų žygius, nei dorų mokslo žmonių ekspedicijas. Ossolińskio susirašinėjimas su mokslininku keliautoju Linde rodo, kad rinkėjai į knygas žiūrėjo kaip į grobį ir siekė jį įgyti nesibodėdami meilikavimo, įkalbinėjimo ir gudravimo, net ir grasinimų. Viename laiške Linde rašė, esą jam nepavyksta „įveikti“ vieno vienuolyno vienuolių, nes jie „drūti ir riebūs“, o jis „liesas“. Taip mokslinių lenkų kalbos tyrimų pirmtakas padėjo pamatą „liesų literatų“, gerai žinomų lenkų literatūroje, etosui.

Ossolińskis, kuriam imperatorius Pran­ciškus I buvo maloningas ir mokėjo gerą atlyginimą, ypač liesas nebuvo, kaip rodo piešiniai, kartais atskleidžiantys godų žvilgesį kolekcininko akyse. Tikriausiai piešiamas jis žvelgė į knygininko Ambrose’o Grabowskio knygas, kurių ne vieną mėgino pigiai išvilioti. Skaitydamas išlikusią knygininko ir bibliofilo korespondenciją Tadeuszas Mikulskis pavadino Ossolińskį „pasibaisėtinu šykštuoliu“.

Pateiksiu 1817 m. (kurie laikomi bibliotekos įkūrimo data) laiško fragmentą. Jame Ossolińskis sveikino Grabowskį vestuvių proga: „Nieko negaliu padovanoti, esu plikas kaip tilvikas. Todėl tik nuoširdžiai linkiu jums smagiai atšvęsti vestuves. Kad judu sutartumėte ir susilauktumėte daug vaikų.“ Grafo finansinių sunkumų priežastis buvo jo didžioji investicija – jis nusipirko Lvove karmelitų vienuolyną su bažnyčia, ketindamas įkurti ten biblioteką. Ėmęsis iš pagrindų renovuoti pastatus, jis dar labiau ištuštino savo piniginę. „Pliko“ sveikinimo vestuvių proga paraštėje nepatenkintas gavėjas parašė: „Šykštuoliui visada nederlingi metai.“

Po Ossolińskio mirties kolekcija –­ knygos, rankraščiai, graviūros, žemėlapiai, medaliai, paveikslai, skulptūros –­ iš Vienos buvo perkelta į Lvovą. Ji užėmė 50 didelių dėžių.

„Šykštusis“ grafas ir nuostabus dovanotojas gerai apgalvojo Fondo statutą ir parūpino lėšų jam įgyvendinti. Institucijos užduotis buvo padaryti biblioteką ir muziejų prieinamą visuomenei, leisti savo spaudinius ir mokslo žurnalą. Ossolińskis taip pat sudarė sutartį su vietos aristokratų šeima, kuri perdavė Institutui savo kolekciją, įkurdama kunigaikščių Lubomirskių muziejų. Taip pat ji parūpino lėšų veiklai.

Apšvietos idėja įgavo realų pavidalą.

Viešoji skaitykla buvo atverta visuomenei 1832 m., ir buvo atvira visiems, taip pat moterims (ir tai tikrai buvo pažangu, prisimenant Virginios Woolf aprašytas bibliotekas). Ossolineum modernumą rodė ne atvira kolekcijos priei­ga, bet ir knygų katalogavimo būdas –­ bibliotekoje buvo sudarytas kortelių katalogas, kuris tuo metu buvo pažangus, nes iki tol knygų tekdavo ieškotis sąrašuose arba saugyklose.

Lvovo laikotarpiu Ossolineum atliko įvairius vaidmenis – bibliotekos, leidyklos, mokslo įstaigos ir muziejaus. Steigiamajame akte Ossolińskis rašė: „Kiekvienas gali (…) palikti mano bibliotekoje mokslinius raštus, ir jie bus dėkingai priimti.“ Į jo raginimą dovanoti knygas atsiliepė 900 žmonių, kurie per pirmuosius du bibliotekos egzistavimo dešimtmečius padovanojo beveik 17 tūkst. tomų (primenu – tai buvo pirmoji XIX a. pusė).

Ši vieta iš karmelitų vienuolyno netrukus virto bibliofilų vienuolynu.

Knygų mylėtojų armijos pirmosiose gretose stovėjo savanoriai, paprastai Lvovo universiteto studentai. Gabiausieji gaudavo stipendijas ir nedidelį atlyginimą už knygų paieškas, periodinių leidinių kolekcijų sudarymą, kartotekos kortelių pildymą ir nedidelius leidybos darbus. Prisijungdami prie elitinės bend­radarbių grupės, jie turėdavo duoti specialią priesaiką. Kuklią darbuotojų grupę sudarė durininkai, kuratoriai, o hierarchijos viršuje buvo direktoriai –­ leidyklos, bibliotekos ir viso departamento. Dauguma šių žmonių Lenkijos kultūros istorijoje tapo mokslininkais, mokslinių bibliografijų autoriais, iškiliausių Lenkijos rašytojų kūrinių redaktoriais; daugelis jų savo rankraščius paliko bibliotekai.

Skaitant žmonių, susijusių su biblioteka, memuarus, susidaro įspūdis, kad jie laikė šią vietą šventykla ir namais. Jų darbo aplinka priminė senovę –­ ilgi buvusio vienuolyno koridoriai, baroko bažnyčios kupolai, senos knygos ir rankraščiai. Jie gyveno it vienuoliai, pašventę savo gyvenimą raidėms, jų skaitymo ir rūšiavimo aistrai. Šimtai tūkstančių bibliotekos objektų netrikdė jos prižiūrėtojo Stefano Herbuto, pagal kilmę rusino – jis puikiai orientavosi kolekcijoje. Kartą, kai direktorius Wojciechas Kętrzyńskis užsisakė „Altpreussische Jahrbücher“ 25 tomą, senas prižiūrėtojas atnešė jam 17 tomą.

– Juk sakiau, Stefanai, kad man reikia 25 tomo, – pasipiktino Kętrzyńskis, neprastai santūrus ir rimtas žmogus.

– Jūs taip sakėte, bet suklydote – jums dabar reikia 17 tomo.

Stefanas, žinoma, buvo teisus, nes žinojo ne tik kur yra leidiniai, bet ir kas su jais dirba. Dėl šios atmosferos į Lvovą kasmet iš Berlyno atvykdavo slavistas Alexanderis Brückneris (1856–1939), pirmojo lenkų kalbos etimologinio žodyno autorius.

Biblioteka daugeliui metų tapo moks­line baze žymiausiems lenkų kalbos tyrinėtojams. Ji kėlė pagarbą ir buvo trokštama vieta dirbti: „Visas Lvovas apgaubtas Bibliotekos kulto ir paslapties“ (Włodzimierzas Antoniewiczius); „Įžengus pro Nacionalinės bibliotekos duris studentų širdyse įsivyraudavo nepaprasta rimtis“ (Stanisławas Łempickis); „Niekada nepamiršiu tos dienos, kai pirmą kartą įžengiau į Ossolineum. Tai buvo trečiadienio popietę“ (Janas Parandowskis); „Ossolineum beveik visiškai suaugo su mano gyvenimu“ (Juliuszas Kleineris). Šie pasisakymai labiau primena meilės prisipažinimus nei prisiminimus apie instituciją. Panašus emocingumas būdingas daugeliui pasakojimų apie biblioteką. Ir juos rašė garsūs rašytojai, o ne studentai. Nė vienam iš cituojamų autorių nebuvo būdingas ypač sentimentalus stilius. Gal iš tikrųjų bibliofilų vienuolyne įsikūrė genius loci?

Lenkijai 1918-aisiais atgavus nepriklausomybę prasidėjo santykinio finansinio stabilumo ir politinės laisvės laikotarpis, trukęs du dešimtmečius. Po Antrojo pasaulinio karo (kai vėl įsigalėjo griežta cenzūra) buvo su nostalgija prisimenama, kad tarp Ossolineum darbuotojų buvo visų galimų pasaulėžiūrų atstovų – nuo karštų katalikų iki ateistų, nuo konservatorių iki laisvamanių socialistų. Varietas delectat.

Projektas „Nacionalinė biblioteka“

Sustokime valandėlei Krokuvoje – būtent čia Jogailos universiteto profesoriai 1919 m. ėmė leisti „Nacionalinės bibliotekos“ leidinių seriją. Koncepcija nuo pat pradžių buvo aiški – leisti mokslininkų parengtus literatūros šedevrus, padalytus į dvi serijas (lenkų ir pasaulio). Šis intelektualų sumanymas primena prancūzų „Plejados biblioteką“ – „La Bibliothèque de la Pléiade“, leidžiamą nuo 1933 metų.
Ciklą pradėjo Jano Kochanowskio „Treny“ („Elegijos“) ir Sofoklio „Antigonė“.

Ar dviejų knygų apie mirtį publikavimas gali inicijuoti šimtą metų trunkančią leidinių seriją? „Nacionalinė biblioteka“ tapo ilgaamžiškiausia redakcine idėja Lenkijos literatūros istorijoje. Net per Antrąjį pasaulinį karą serijos leidimas buvo simboliškai pratęstas (keletas knygų buvo išleista Jeruzalėje, Čikagoje ir Edinburge). Projektas „Nacionalinė biblioteka“, – rašė vienas iš redaktorių, Andrzejus Zawada, – yra vienas iš ilgaamžiškiausių Lenkijos intelektinio gyvenimo komponentų. Tai projektas, kuris išliko per istorinius kataklizmus, įvairius sunkumus pokario dešimtmečiais, ir iš tikrųjų teikia visuomenei ilgalaikę naudą. Iki šiol išleista 582 pavadinimų šios serijos knygų.

Pirmoji leidėja buvo Krokuvos leidybos bendrovė, bet nuo 4 dešimtmečio Didžiosios depresijos ir bankroto jos neapsaugojo net iki 70 tūkst. egzempliorių siekiantys tiražai. Tada – 1933 m. – pirmasis redaktorius ir puikus diplomatas Stanisławas Kotas rado naują leidėją –­ Ossolineum, ir jo pasirinkimas buvo visiškai suprantamas, nes daugumą leidinių spaudai rengė Lvovo mokslininkai.

Serija tapo kanoniška, jos grafinis dizainas atpažįstamas, o leidyklos prestižas tolydžio tvirtėjo. Parašyti „Nacionalinės bibliotekos“ leidinio įvadą mokslininkui yra daugiau, negu išleisti autorinę knygą. Kartais įvado apimtis viršija patį tekstą.

Padalyta biblioteka

Leidyklos keičia adresus, keičiasi ir valstybių sienos. Ossolineum laikais Lvovas priklausė Austrijos imperijai, vėliau Austrijos-Vengrijos imperijai, Lenkijai, Vokietijai ir galiausiai įėjo į Sovietų Sąjungai priklausiusios Ukrainos SSR sudėtį.

Po karo padalijus Europą radikaliai pasikeitė Antrosios Respublikos sienos, taigi ir Ossolineum situacija. 1945-ųjų pavasarį vėl imta pakuoti knygas į dėžes ir vežti jas į šalį. Lenkijos intelektualai tikėjosi, kad biblioteka bus perkelta į Krokuvą, bet politikai nusprendė kitaip – naujoji valdžia norėjo polonizuoti Vroclavą. Knygos buvo atgabentos į miestą, kurį visai neseniai paliko vokiečiai. Čia gyventi vyko žmonės išstumti iš rytinių Lenkijos paribių. Bibliotekos kolekcija buvo padalyta. Vroclavą galiausiai pasiekė tik 40 proc. kolekcijos. Į Vroclavą atvežtos Ossolineum knygos laikytos Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos dovana; jos buvo perduotos dėl politinių sumetimų ir labai iškilmingai. Pervežimas vykdytas paskubomis – knygos pakuojamos chaotiškai, keitėsi perduodamų knygų kiekis ir sąrašas. Buvo iškomplektuoti ir išbarstyti laikraščių ir žurnalų rinkiniai, taip uoliai rinkti ištisą šimtmetį (tarpukariu periodinių leidinių leidėjai buvo įpareigoti perduoti Ossolineum vadinamąjį privalomą egzempliorių). Visos Lubomirskių muziejaus kolekcijos liko Lvove ir sovietinės okupacijos metu 5 dešimtmečio pradžioje buvo perduotos kitiems muziejams.

Pokario chaoso apimtame Vroclave sprendimai buvo priimami greitai. Per kelias dienas parūpinta pinigų bibliotekos pervežimui ir veiklai. „Vaivados pavaduotojas (...) iš kažkokio statybai skirto fondo suteikė paskolą, – po daugelio metų pasakojo Franciszekas Pajączkowskis. – Kvitą pusei milijono zlotų man asmeniškai įteikė vaivada Barchaczas, kurį išgryninau Lenkijos banke ir susidėjau pinigus į lagaminą. Savaime suprantama, ši paskola niekada nebuvo grąžinta.“ Reikia pridurti, kad Pajączkowskis jau prieš karą buvo Ossolineum darbuotojas, vadinasi, jam nė minties nekilo pabėgti su tuo pinigų pilnu lagaminu, nors tada visoje Europoje viešpatavo baisi sumaištis ir tai padaryti jam nebūtų buvę sunku.

Institutas įkurdintas buvusio vienuolyno pastate šalia universiteto ir Filologijos fakulteto. Net liūdniausiais ir pilkiausiais Lenkijos Liaudies Respublikos laikais ši vieta džiugino estetus. Kelias į biblioteką ėjo per gebenėmis apaugusį kiemą, skyrusį ją nuo realybės ir kasdienio gyvenimo. Ossolineum taip pat turėjo šiek tiek daugiau politinės autonomijos nei kitos socialistinės Lenkijos bibliotekos. Rinko emigracijoje išleistus ir savilaidos tekstus. Kultūrai reikia autonomijos, o kartais ir konspiracijos. Tai visada gerai suprato Ossolineum darbuotojai. Taip pat ir tie, kurie, kaip direktorius Mie­czysławas Gębarowi­czius (1893–1984), po karo liko Lvove ir bandė dirbti nebeegzistuojančiai institucijai, į kurios pastatus nuo 6 dešimtmečio net negalėjo įeiti. Lvove likusios prieškario kolekcijos dabar yra rūšiuojamos ir skaitmeninamos. Prieš dvejus metus Lvovo nacionalinėje mokslinėje V. Stefaniko bibliotekoje buvo atrastas prieškario katalogas.

Kiemas

Šiandien Ossolińskių institutas yra didelė institucija – Viešosios teisės fondas, finansuojamas iš valstybės biudžeto. Jis vykdo bibliotekinę, archyvinę, muziejinę ir leidybinę veiklas. Bibliotekų kolekcijos skaitytojams prieinamos devyniose specializuotose skaityklose. Kiekvienais metais biblioteka naudojasi apie 21 tūkst. skaitytojų. Tačiau jų skaičius mažėja, nes su dalimi Ossolineum kolekcijų galima susipažinti internete.

Iš 35 tūkst. naujų knygų, kasmet išleidžiamų Lenkijoje, biblioteka perka apie 13 tūkst., daugiausia humanitarinės srities. Jos ištekliai, siekiantys 1,9 mln. bibliografijos pozicijų gali apstulbinti skaitytojus.
Ossolineum vis dar priima naujus archyvus. Čia galima pamatyti Jano Nowako-Jeziorańskio, Laisvosios Europos radijo Lenkijos skyriaus direktorius archyvą ir Władysławo Bartoszewskio kolekciją.

„Pono Tado muziejus“ bus įrengtas reprezentaciniame pastate turgaus aikštėje. Jis atkurs vertingiausio lenkų kultūros kūrinio – Adomo Mickevičiaus epopėjos „Ponas Tadas“ – aplinką.

Pro pagrindinės Ossolineum skaityklos langus matyti vidinis kiemas. Jo viduryje auga vešlus kaštonmedis. Ant jo šakų tupi paukščiai. Maloni vieta.

Prisimenu, kaip Austerlicas, jau žinomas Sebaldo herojus, Prancūzijos nacionalinės bibliotekos pastate bejėgiškai žiūri pro langą ir stebi paukščius, skraidančius tarp medžių ir dangoraižių. Suklaidinti šakų atspindžių languose atsitrenkia į didelius stiklo lakštus. „Sėdėdamas skaitykloje, – sako Austerlicas, – daug mąsčiau (...) apie tai, kaip tokie nenumatyti įvykiai, tokie kaip mirtis būtybės, nukrypusios nuo savo natūralios trajektorijos (...) yra susiję su Nacionalinės bibliotekos dekartišku bendruoju planu, ir padariau išvadą, kad kiekviename mūsų įgyvendintame sumanyme lemiamą vaidmenį atlieka jo mastas ir sudėtingumas.“

Baimė, kurią Sebaldo herojui kelia milžiniškas bibliotekos pastatas, yra dviprasmiška. Kartais sunku įveikti daugybę laiptų, vartų, ilgus koridorius ir didelius bibliotekos vestibiulius. Ossolineum tokių klaidžių labirintų nėra. Jo pastatas nedidelis, kaip senamadiškų bibliotekų, skaityklos įrengtos atokiai viena nuo kitos, į jas veda skirtingi, ramūs koridoriai.

Tačiau dalykų, kuriuos norime ištirti bibliotekoje, „dydis ir sudėtingumo mastas“ vis tiek kelia baimę. Ir šiuo požiūriu visų bibliotekų – modernių ir senovinių, nacionalinių ir regioninių ir skaitmeninių – skaitytojai yra lygūs.

 

Iš lenkų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

„Opowieść o dwóch miastach. Wrocław – Kraków“, Kraków: Fundacja Tygodnika Powszechnego, 2015.