Skaudžią netekties valandą dėl aktoriaus, režisieriaus Artūro Šablausko mirties nuoširdžiai užjaučia Mamą aktorę Milę Šablauskaitę, žmoną Genutę ir brolį Kęstutį kartu liūdinti Kauno nacionalinio dramos teatro bendruomenė.

 

Vytautas Volertas
1921–2012

Gruodžio 2 dieną netekome prozininko, vertėjo ir žurnalisto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Vytauto Volerto.
Vytautas Pranas Volertas gimė 1921 metų rugpjūčio 22 dieną Noragėlių kaime, tuometinės Alytaus apskrities Seirijų valsčiuje. Baigęs Alytaus gimnaziją, 1939 metais pradėjo studijuoti statybos mokslus VDU, tačiau studijų nebaigė. Karo metais dėstė matematiką vienoje Kauno gimnazijoje. Pasitraukęs į Vokietiją, mokytojavo Klemtoko DP stovyklos lietuviškoje gimnazijoje. Ten išėjo ir jo vienintelis poezijos rinkinys „Verpetai“. 1951–1954 metais Vytautas Volertas  studijavo Pensilvanijos universitete (JAV) matematiką, 1955–1961 m. – Merilendo universitete elektroniką, o 1965–1971 m. vėl Pensilvanijoje sistemų inžineriją. Daugelį metų dirbo elektroninių erdvės komunikacijų inžinieriumi ir vadybininku, dėstė matematiką ir informacijos teoriją kolegijose, paskelbė straipsnių radijo technikos klausimais. Dalyvavo išeivijos veikloje, buvo išrinktas JAV Lietuvių bendruomenės tarybos nariu. Nuo 1948 metų buvo Lietuvių žurnalistų sąjungos išeivijoje, nuo 1951 m. – Lietuvių rašytojų draugijos narys.  Išeivijoje kaip kritikas Vytauto Dyvo slapyvardžiu bendradarbiavo „Aidų“ žurnale, Vytauto Seirijo slapyvardžiu paskelbė daugybę publicistinių straipsnių išeivijos lietuvių periodikoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsijungė į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, buvo nuolatinis „Dienovidžio“ bendradarbis.
Pirmąjį savo prozos kūrinį Vytautas Volertas paskelbė „Jaunajame ūkininke“ dar 1935 metais. Vėliau rašytojas sukūrė ir išleido penkiolika romanų, tarp jų „Upė teka vingiais“ (1963), „Gyvenimas yra dailus“ (1964), „Sąmokslas“ (1968), „Pragaro vyresnysis“ (1971), „Greitkelis“ (1981), „Jaučio ragai“ (1985), „Vilkas iš Galų“ (1991), „Baubonis: Vienas žmogus – viena lemtis“ (2000), „Pranyko, ir tiek“ (2006), pasakojimų ir novelių rinkinį „Meilė žolei“ (1997), literatūrinio pobūdžio atsiminimus „Angelams vedant, velniams painiojant“ (1995) ir „Viešnagėje pas Dievą“ (2001). Paskutinysis autoriaus romanas „Varniukai“ išėjo 2010 metais. Trejetas jo romanų laimėjo „Draugo“ romanų konkursus ir buvo apdovanoti premijomis, o 2004 metais už viso gyvenimo kūrybą jam buvo įteikta Lietuvos rašytojų draugijos premija.
 Vytauto Volerto proza aprėpia įvairią tematiką: nepriklausomybės metą, sovietinę okupaciją, pasitraukimą iš tėvynės; vis dėlto daugelyje kūrinių žvilgsnis koncentruojamas į išeivijos gyvenimą. Jo kūrybą apžvelgusio Vytauto Kubiliaus žodžiais, „Amerikos industrinis didmiestis tampa natūralia Volerto prozos herojų aplinka, o jo koloritas – dominuojančia vaizdine gama. Dinamiškam išorinės kaitos ir vidinės įtampos ritmui pritinka ekspresionizmo stilistikos elementai – ryškiai akcentuota portreto detalė, metaforizuotas peizažas, netikėti palyginimai, aštriabriauniai aforistiški dialogai.“
Vytautas Volertas palaidotas Filadelfijos kapinėse.

Lietuvos rašytojų sąjunga

Stasys Radzevičius
1920–2012

Eidamas 93-iuosius, iš retėjančio Lietuvos scenos veteranų būrio pasitraukė aktorius Stasys Radzevičius. Tikras kaunietis, nuoširdus savo krašto ir gimto miesto patriotas.
Dar būdamas gimnazistas, jis susižavėjo teatru, kuris, kaip ir jis pats, žengė savarankiško gyvenimo pirmuosius kūrybinius žingsnius. Baigęs gimnaziją, Stasys pabandė įkūnyti jaunystės svajonę –­ tapti profesionaliu dramos teatro aktoriumi. Jam tai pavyko: buvo priimtas į Kauno dramos teatro studiją pas garsiausius to meto pedagogus, aktorius ir režisierius – Borisą Dauguvietį, Aleksandrą Kupstą, Antaną Sutkų, Antaną Mackevičių ir kt. –­ mokytis aktorystės meno paslapčių. Ten jis sutiko visą būrį gabių, vėliau išgarsėjusių menininkų: Joną Kavaliauską, Petrą Likšą (su juo ypač susidraugavo), Stasę Gopaitę, Ireną Žemaitytę ir kt.
Dar studijų metais teatro vadovybė ne sykį  kvietė kurti vaidmenis spektakliuose, o vėliau priėmė į Kauno dramos teatro aktorių kūrybinę trupę. Čia, su nedideliu kelių metų tarpu Kauno jaunojo žiūrovo teatre, jis dirbo iki 1966 metų, kuomet sutrikus regėjimui buvo priverstas palikti sceną, kurioje sukūrė keliasdešimt įsimintinų vaidmenų...
Labiausiai Stasiui sekėsi Vakarų klasikinėje dramaturgijoje: Fabricijus – C. Goldoni’o komedijoje „Viešbučio šeimininkė“ (rež. L. Zelčius), Skapenas – Moliere’o „Skapeno išdaigose“ (rež. I. Liozinas), Gastonas de Rije – A. Dumas „Dama su kamelijomis“ (rež. S. Motiejūnas) ir kt. Daug įdomių personažų jis sukūrė vaikams skirtose pjesėse: „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, „Strakaliukas ir Makaliukas“, „Buratino nuotykiai“. Be to, Stasys pasižymėjo šmaikštaus humoru – čia pat lengvai eiliuodavo satyrinius kupletus ir šiaip pastebėjimus bičiulių adresu.
Palikęs sceną, jis apsigyveno mediniame tėvų namelyje drauge su mylima žmona Alfreda. Tačiau nerimo nuolat bent telefonu bendraudamas su mylimais bičiuliais, skaitydamas savo naujas, rašomas „į stalčių“ eiles...
Žvelgiu į mano kambaryje kabančią tėviškės buvusio sodo nuotrauką. Ten įžiūriu kelias obelis, kurias ir dabar puikiai prisimenu dėl jų vaisių skonio. Tų obelų jau seniai nebėra, bet jos mano atmintyje gyvos. Žmonės, kaip ir medžiai, mūsų sąmonėje lieka gyventi savo nuveiktų darbų prasmės ir grožio vaisiais. Deja, ne amžiams, o tol, kol gyvi mes ėję šalia jų. Taip radome, taip ir paliksime...

Bičiulių vardu – Antanas Žekas