Vacys Bagdonavičius. Ar Vydūnas – slėpiningas sfinksas?

Vydūno 145-osioms gimimo ir 60-osioms mirties metinėms

Vydūnas apie 1935 m.Vydūno būtis mūsų kultūros erdvėje nuo pat jo vardo pasirodymo iki šiolei yra ypatinga. 1911 m. išleistame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys" būties slėpiningumui pabrėžti jis panaudojo sfinkso įvaizdį. Tą įvaizdį galima pritaikyti ir jam pačiam. Vydūno fenomenas visą laiką buvo ir tebėra kaip tas sfinksas, slėpiningas, vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni pagarbiai žvelgia į jį kaip į gilios išminties šaltinį, kiti prieš jį jaučiasi pasimetę, nes nežino, kokiu matu jį matuoti, dar kiti juo piktinasi, kad drįso praverti platesnius minties horizontus nustatytoms tikėjimo tiesoms patikrinti, pagrįsti ar jų aiškinimus savaip pakoreguoti, o labai daug kam nei šilta, nei šalta, kad jis iš viso yra. Tačiau kultūriškai aktyvesnioji tautos dalis neišvengiamai jaučia jo buvimą, nors kai kam ir iš jų norėtųsi, kad geriau Vydūno nebūtų arba kad bent jis nesimaišytų mūsų dienų kultūrinio ir dvasinio gyvenimo vyksmuose. Tačiau tas fenomenas vis dėlto yra ir tuo buvimu vienaip ar kitaip mus veikia, tad svarbu jį pažinti ir išsiaiškinti, kur slypi jo veikimo galia. Kitaip tariant, reikia įminti šio mūsų kultūros erdvėje stūksančio sfinkso slėpiningumo mįslę. Žinoma, jei jaučiame pažintinę, kultūrinę ar kitokią to įminimo prasmę.
Vydūno, kaip slėpiningo sfinkso, įvaizdis mūsų dienomis, tiesą sakant, atrodo kiek paradoksaliai. Apie jį kartais imama ir prakalbama taip, tarsi iki tol niekas nieko nebūtų apie jį išsiaiškinęs, nieko nebūtų nuveikta, jį įvedant į mūsų dvasinio gyvenimo apyvartą ir jį įamžinant. O iš tikrųjų šia linkme tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje padaryta ne tiek mažai, ir to Vydūnui šiandien gali pavydėti net vienas kitas mūsų kultūros korifėjus. Keliais tomais yra išleista svarbiausioji Vydūno filosofinio, literatūrinio, eseistinio palikimo dalis, fotografuotiniu būdu publikuojami atskiri veikalai, įgalinantys pažinti autentiškąjį kūrėją su originalia, tiesiogiai jo dvasią atspindinčia rašyba. Esama net 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kolektyvinių darbų, paskelbta keli šimtai mokslo ir populiarių straipsnių. Kaip klasikas, Vydūnas labai išsamiai pristatytas akademinėje XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių literatūros istorijoje, grąžintas į mokyklų programas, iš kurių prieš keletą metų buvo išbrauktas, o dabar pristatomas kaip viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių, Jo kūryba analizuojama universitetų kursuose (būta ir jam specialiai skirtų), vydūniška tematika parašyta nemažai diplominių, bakalaurinių, magistrinių darbų. Mūsų kultūros erdvėje Vydūnas matomas ir iš daugelio kitų jo pristatymo formų. Apie jį skaityta nemažai paskaitų visuomenei, pasakota radijo ir televizijos laidose, rengiamos jam skirtos konferencijos (Klaipėdos universitetas jas jau keliolika metų rengia kasmet, šiųmetė vyks kovo 22 d., o Vilniuje šių metų vasario 20 d įvyko tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra"), parodos, vyksta ne tik jubiliejiniai (ypač iškilmingai buvo pažymėta gimimo 125-mečio sukaktis 1993 m.), bet ir kasmečiai minėjimai, forumai, kitokie renginiai, kuriuos organizuoja muziejai, bibliotekos, mokyklos, universitetai, kitos įstaigos, visuomeninės organizacijos. Vydūno vardu pavadinamos mokyklos, gatvės. Išskirtiniai Vydūno pagerbimo ženklai – jo palaikų perlaidojimas 1991 m. iš Detmoldo (Vokietija) į šalia Rambyno esančias Bitėnų kapines (Pagėgių savivaldybė), kurios, globojamos Vydūno draugijos, tampa Mažosios Lietuvos panteonu, bei jo memorialinio muziejaus įsteigimas restauruotoje buvusioje Kintų mokykloje, kurioje jis mokytojavo. Šių metų gegužę Detmoldas vėl iškiliai pagerbs Vydūną: šiame mieste vyksiančių Europos dienų metu bus atidengti jam atminti skirta memorialinė lenta bei paminklinis biustas. Pagerbtas Vydūnas ir Tilžėje (dabar Sovetskas, Rusijos Federacija), kur prabėgo ilgiausioji ir visais atžvilgiais svarbiausioji jo gyvenimo dalis. Čia prie namo, kur jo gyventa paskutinį šiame mieste praleistą labai dramatišką dešimtmetį, Lietuvos Respublikos rūpesčiu ir lėšomis pritvirtinta įspūdinga memorialinė lenta su skulptoriaus Antano Žukausko sukurtu mąstytojo horeljefu. Deja, keletą metų dėtos pastangos įrengti šiame name memorialinį muziejų liko be rezultatų. Esama ženklų, kad, Lietuvos Respublikos konsulatui Sovetske nenuleidžiant rankų, prie šio reikalo gali būti vėl grįžtama. Daug Vydūno idėjų sklaidai ir atminimo įamžinimui padarė beveik šešis dešimtmečius Čikagoje (JAV) veikiantis Vydūno Fondas bei Lietuvoje prieš 25 metus įsisteigusi Vydūno draugija.
Žinoma, tai kas padaryta, toli gražu yra ne viskas, ko reikėtų, kad Vydūnas mūsų sąmonėje būtų pakankamai įsitvirtinęs ir visuotinai suvoktas kaip didžiai reikšminga, savo aktualumo nepraradusi dvasinė vertybė. Tačiau padaryta tiek, kiek leido galimybės, ištekliai, pajėgos. Feci, quod potui, – ramia sąžine gali pasakyti tie, kurie iki šiol darbavosi vydūnistikos baruose. Svarbiausia šiandien yra tai, kad Vydūnas išniro iš Lietuvoje beveik 50 metų trukusios užmaršties ir bent kultūriškai aktyviosios tautos dalies akyse tapo tuo, ko nusipelnė savo veikimu ir darbais –­ viena pačių ryškiausių tautos istorinių asmenybių, savo idėjomis tebeveikiančių mūsų protus, širdis ir sielas.
Vydūnas šiandien Lietuvoje yra žinomas ne mažiau kaip, pavyzdžiui, J. Basanavičius, S. Daukantas ar tarpukario Lietuvos prezidentai, daugybė pasižymėjusių šiandienos kultūros, politikos, visuomenės veikėjų. Vis dėlto nepakankamai... Tam daug pasitarnavo ideologinė sovietmečio konjunktūra ir iki šiandien tebesivelkantis jos šleifas. Vydūnas tais laikais priklausė nutylimų „buržuazinių" autorių kategorijai, apie jį kalbėti tada buvo ne tik nemadinga, bet ir labai nepageidautina. Tad šiuo požiūriu jam mažiau pasisekė kaip, pavyzdžiui, A. Baranauskui, Maironiui, V. Krėvei, Vaižgantui. Jie bent buvo mokyklų programose, buvo leidžiami jų raštai, kad ir labai kruopščiai parinkti. Apie Vydūną – beveik mirtina tyla. Šiaip ar taip, šiandien jis ne tik tvirtai stovi šalia minėtų klasikų, bet ir gana dažnai yra matomesnis už juos. (Tiesa, mūsų dienomis visų tautos kultūros korifėjų vardai jaunajai kartai tapo nebe taip žinomi, kaip ankstesnėms kartoms.) Džiaugiantis tuo, kas pasiekta, kad Vydūnas grįžtų į mūsų kultūros apyvartą, kartu yra ir dėl ko apgailestauti. Labiausiai dėl to, kad per vangiai einame prie jo palikimo lentynų, kad jo dramų statyti vis dar neišdrįsta teatrai, kad jo veikalai, nors ir leidžiami, tačiau per mažai ir per kukliai – bent savo išvaizda ir poligrafija jie labai toli atsilieka nuo daugelio prabanga dvelkiančių ne ypač vertingo turinio šiandienos leidinių. Tos leidybos neremia valstybė, ji bent keliolika pastarųjų metų vyksta visuomeninių organizacijų rūpesčiu bei rėmėjų lėšomis. Tiesiog apgailėtinu nesusipratimu ar netgi akibrokštu reikėtų laikyti faktą, kad kažkieno ranka buvo pakilusi išbraukti Vydūną iš privalomų mokyklų programų, kuriose keletą metų po nepriklausomybės atstatymo buvo. Laimei, tas nesusipratimas dabar pašalintas. Matyt, tą išbraukiančiąją ranką valdančiai galvai nepatiko tai, kad Vydūno kūrybinis palikimas yra kupinas taurų žmoniškumą teigiančių, bet su kai kuriomis tos galvos idėjinėmis nuostatomis ne visai sutampančių vertybių. Matyt, toji galva, būdama prie kultūros ir švietimo politiką formuojančių valdžios sluoksnių, prisiminė sovietinių laikų patirtį ir, ja remdamasi, tų, jai ne visai pageidaujamų vertybių skleidėją stengėsi sugrąžinti ten, kur jis kadaise buvęs – į ignoruotinųjų ir nutylėtinųjų archyvą.
Vydūno išmintis šiandien yra ypač nepatogi vartotojiškų nuostatų visuomenėje formuotojams. Su ja nepakeliui ir tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra linkę menkinti bei neigti su tautiškumo puoselėjimu susijusias vertybes. Tačiau dėl toje išmintyje pernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo ir pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai reikšmingų dalykų. Bet būta ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų, sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi. Pvz..: „viešas kapstymasis po Vydūno pasaulėžiūros pamatais yra labai pavojingas", „tai akivaizdžiai dvasiškai pavojinga", „šiuo metu gilinti „kultūros uostą" ties Vydūnu – nesveika ir neprasminga", „stiprės agresyvi tautiškumo gynyba, grindžiama „Vydūno dvasia"1 ir pan. (kursyvas – V. B.). Panašaus pobūdžio perspėjimų ir dantų griežimo dėl to, kad Vydūno portretas pateko ant 200 litų banknoto, būta ir daugiau, tačiau, ačiū Dievui ir sveikai Lietuvos žmonių nuovokai, jie nieko rimčiau neišgąsdino. Vydūno gerbėjus tie perspėjimai ir pagrūmojimai turėtų ne tik negąsdinti, bet ir tam tikru aspektu džiuginti, nes jie rodo, kad tilžiškio išminčiaus palikimo dvasinė energija tebėra gana stipri ir verčia pasipurtyti tuos, kurie nesugeba ar nenori atsikratyti dogmatinio mąstymo, nesvarbu, iš kokio tikėjimo ar kokios ideologijos jis būtų kilęs. Tačiau džiaugsmas dėl to neima, nes tokie pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti". Visais savo darbais, visu gyvenimu. Taip, kaip darė pats Vydūnas ar prieš porą metų mus palikęs Justinas Marcinkevičius, kurį drįsčiau pavadinti vydūniškosios misijos tęsėju tuo laiku, kuriuo lemta gyventi mums.
Žmoniškumas – pagrindinė Vydūno filosofijos sąvoka ir problema. Kartu tai ir jo gyvenimo principų principas, visos elgsenos ir veiklos kelrodė žvaigždė. Tik pro šios sąvokos prizmę jis tegalėjo žiūrėti ir į visus tautos gyvenimo vyksmus, tik atitikimo jai laipsniu galėjo vertinti tų vyksmų ar siekiamų tikslų kokybę ir prasmingumą. Tačiau Vydūnas – ne stebėtojas, ne pasyvus sargas ar objektyvistiškai nusiteikęs vertintojas. Visų pirma jis aistringas ir konceptualus to žmoniškumo pagrindų ieškotojas ir aiškintojas, veiklus jo ugdytojas, gyvas sugestyviai veikiantis jo įkūnijimo pavyzdys.
Nuolat prisimenu Vydūno misteriją „Probočių šešėliai". Joje pavaizduota XX a. pradžios situacija. Tada tauta skynėsi kelią laisvon būtin ir besiskindama blaškėsi. Kūrėsi visokie judėjimai, partijos, radosi įvairios ateities vizijos, ir visa tai sukosi apie materialinės gerovės idėją. Ją simbolizavo bendromis to meto aktyvesniųjų tautos sambūrių pastangomis pastatytas paminklas spėkai ir medegai – jėgai ir materijai. Jis tautai užstojo kelią į dvasinės raiškos erdvę, kaip pačiam Vydūnui atrodė, į tikrąją, esmingąją, laisvę. Reikėjo tai laisvei paminklo, kaip prasmingo gyvenimo orientyro. Vydūno misterijos herojus Tautvyda nugriauna griozdiškąjį spėkos ir medegos paminklą ir pastato paminklą dvasiai ir šviesybei. Atrodo, kad mes kol kas statome paminklą spėkai ir medegai. Ar pajėgsime jį nuversti? Pajėgsim, jei būsim atkaklūs, jei pasitelksim vydūniškąją išmintį ir gyvenimo pavyzdį, jei labai aiškiai suvoksime, kad dvasinė kultūra yra pats didžiausias prioritetas prasmingo gyvenimo siekiančiam žmogui, savo būties prasmę jaučiančiai tautai, savo tikrąją paskirtį žinančiai valstybei. Tam turim nuolat šviesinti savo sąmonę. Su tokia šviesia sąmone galėsim pastatyti Vydūnui paminklą, kuris turėtų iškilti Klaipėdoje iki 150-ųjų jo gimimo metinių.

1 Bagdonavičius V. „Vydūnas čia ir dabar", in Baltija, 2003, p. 149–150, 152–153.