Vaidotas Montrimas. Skelbimas: „Parduodu Betoninius triušius“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu pardavėjas. Parduodu prekę. Pirkite. Mano prekė – tai Betoniniai triušiai. Norite pasiklausyti muzikos? Norite paskaityti poezijos? Pirkite. Šiandien ypatingas pasiūlymas –­ du už vieno kainą. Taip taip, Jums nepasigirdo. Tik Jums ir tik šiandien speciali akcija.
Apie Betoninius triušius sunku kalbėti, nes tuo pačiu metu reikia kalbėti ir apie muziką, ir apie poeziją (ne, tai ne dainuojamoji poezija). Sunku kalbėti, nes reikia rasti tinkamas sąvokas. Kaip pavadinti Betoninius triušius? Poetais, kūrėjais, muzikantais ar grupe? Tinkamiausia būtų grupės sąvoka, neapibrėžiant, kas tai per grupė. Tiesiog pats liežuvis nori tarti „grupė" (tikriausiai dėl to, jog jų pavadinimas kaip tikros grupės). O kaip pavadinti jų kūrinį? Tai knyga ar albumas? Eisiu paprasčiausiu keliu ir pavadinsiu knygalbumiu. Tokiam pavadinimui galbūt pritartų ir patys Betoniniai triušiai, nes antrajame jų knygalbumyje parašyta: „Ši knyga – kompaktinė plokštelė."
Truputis istorijos tiems, kurie apie Betoninius triušius išgirdo tik dabar. Betoniniai triušiai – audiopoetinio spengsmo grupė (taip jie patys prisistato). Susikūrė 2005 metais. Iki šiol yra išleidę tris knygalbumius: „Betoniniai triušiai" (2008), „Dievas – daiktas" (2010) ir „III" (2012). Betoninių triušių pamatą sudaro trys nariai: Tomas Slombas Butkus (kuria tekstus, muziką ir yra grupės balsas), Antanas Dombrovskis ir Vadimas Korotajevas (kuria ir atlieka muziką). Šiame skelbime parduodu Jums Betoninių triušių naujausią knygalbumį „III" (o jei norėsite, galėsiu parduoti ir kitus).
Betoniniai triušiai – keista grupė. Vis atrodo, jog jie stovi tarp dviejų bedugnių: dar žingsnis ir nukris į muzikos bedugnę, žengs žingsnį į kitą pusę – įkris į poezijos bedugnę. Jiems vis kažkaip pavyksta vaikščioti atbraila.
Pirmasis balastas, už kurio jie laikosi, yra knygalbumio forma, pavidalas. Nesuprasi, ar tai tik albumo dėklas, ar tai knyga su kompaktine plokštele. Jų knygalbumis „III" nedaug kuo skiriasi nuo įprastos kompaktinės plokštelės: galiniame viršelyje yra pateiktas dainų / eilėraščių sąrašas, nurodyta trukmė – 60 min. 44 s.; atvertus knygalbumį dešinėje pusėje yra kompaktas, o kairėje – knygelė, kuri atstoja muzikos albumų lankstinuką su dainų žodžiais. Albumo „III" knygelėje ir yra surašyti dainų žodžiai, nurodyta, kas sukūrė tekstą, kas atlieka, kur įrašyta ir pan. – viskas, kas būdinga tikram muzikos albumo lankstinukui. Vis dėlto neapleidžia jausmas, jog tai nėra vien albumas. Knygalbumio „III" forma skiriasi nuo įprasto muzikos albumo – ji ne kvadratinė, o stačiakampė. Be to, Betoniniai triušiai išlindo iš plastikinio kiauto. Jų knygalbumis nėra uždarytas dėkle, kurį reiktų atidaryti. Tai – knyga, kurią reikia atversti.

Nuotraukos iš knygalbumio „III“ pristatymo

Antrasis balastas, leidžiantis išsilaikyti tarp muzikos ir poezijos, yra dainų tekstai, kurie primena eilėraščius. Nežinau, ar patys Betoniniai triušiai laiko savo dainų tekstus eilėraščiais, nes parašyta, jog tekstų autorius yra T. S. Butkus (tiesa, vienas tekstas yra Manto Gimžausko). Būtent tekstų autorius, o ne eilėraščių. Tikram poetui, matyt, neapsiverstų liežuvis savo eilėraščius vadinti tekstais. Bet nesikabinsiu prie žodžių. Nes būtent žodis ir išsiskiria Betoninių triušių dainose. Įdomūs yra Betoninių triušių sugalvoti naujadarai: pyrodastiškos liekanos, aklaupis, mirėlynai. T. S. Butkus per grupės pasirodymą ne dainuoja, o deklamuoja. Pasakytas, o ne išdainuotas žodis įgauna daugiau pras­mės. Dainuojant žodžiai susilieja, svarbesnis tampa skambesys. O čia svarbi jų prasmė. Dėl to Betoninių triušių tekstai panašesni į poeziją, nei į dainą. Taip pat įprasta, jog dainose būtų priedainis. Betoninių triušių dainose priedainių nėra. Tai dar vienas argumentas, leidžiantis jų tekstus vadinti eilėraščiais.
Taigi Betoniniai triušiai žingsniuoja siauru taku tarp dviejų bedugnių. Tokių akrobatų Lietuvoje daugiau nėra, nes toks vaikščiojimas pavojingas: gali paslysti, įkristi į kurią nors bedugnę ir prarasti savo originalumą. O neįkritęs, gali užsiangažuoti, likti nepastebėtas, nesuprastas, nebestebinantis. Tai didžiausias pavojus Betoniniams triušiams, nes jų knygalbumis „III" – jau nebe toks stebinantis ir originalus, kaip prieš tai buvę du knyg­albumiai.
Esu ne tik pardavėjas, bet ir truputį literatas. Dėl to Betoninių triušių muziką galiu tik pajusti kaip paprastas klausytojas, ją įvertins kiti. Kartu galbūt patenkinsiu ir Giedrių Kuprevičių, kuris antrajame Betoninių triušių albume skundžiasi: Muzikos kritika, kurios Lietuvoje nėra – o galėtų ir turėtų būti – rastų šio albumo takeliuose daug minčių savo išblėsusiam įniršiui, atsvėrimams ir nusiteikimams. Gal tars žodį į save sulindę literatūros kritikai, gražūs sau savo rafinuotų iškalbų pasažuose. Sulaukus tokio akmens švystelėjimo į literatų daržą, norisi jį pakelti ir mesti atgal G. Kuprevičiui: o kur jo paties muzikinė Betoninių triušių kritika? Palikęs G. Kuprevičių, gulintį praskelta galva ir besiklausantį Betoninių triušių muzikos, tęsiu rafinuotus iškalbos pasažus.
Eilėraščiai knygalbumyje „III", lyginant su ankstesniais, nebėra tokie šmaikštūs, stinga ironijos (tuo ypač pasižymėjo pirmos knygos eilėraščiai, pvz., „Babkės": Babkės, čia – greičiau! / Geras atlygis nedirbant – nieko nėr geriau. / Babkės, tai jėga. / Baksų pilnos rankos –­ nuostabi diena). Eilėraščiai pasidarė rimtesni. Kai kur atrodo, jog to rimtumo net per daug, eilėraščiai perdega. Perdegama ir dėl per ilgų eilėraščių. Norima pasakyti daug, bet nepasakoma nieko (pvz., „Pabaiga"). Filosofuoti T. S. Butkui nesiseka. Eilėraščiuose pasirodanti Dievo tema – per daug banali. Net nenustembu eilėraštyje „Televizorių gamykloje", kuris primena kunigo pamokslą ir kuriame yra minimas žodis „Dievas", radęs žodį „Mahometas". To ir buvo galima tikėtis. Juk šiandien, kalbant apie Dievą arba krikščionių religiją, būtina paminėti ir kitas religijas. Ačiū Dievui, jog paminėtas Mahometas, o ne Buda – vis šiek tiek originaliau. Taip pat pirmuosiuose knygalbumiuose buvusi vartotojiškos visuomenės kritika, albume „III" yra jau nebeaktuali. Vartotojiškumo kritikavimas 2013 metais jau atrodo pasenęs, „supopsėjęs".
Autoriaus vaikystės prisiminimai dvelkia per dideliu buitiškumu. Be noro tiesiog užfiksuoti buitį, atrodo, ei­lėraš­tyje daugiau jokios prasmės ir nėra („Karstyklės"). Geriausiai T. S. Butkui sekasi su trumpesniais eilėraščiais, kuriuose mintis ir pras­mė išlieka gyva, neužgožta ilgesnių apmąstymų ar bereikalingų žodžių, poetinės beletristikos, pvz., „Sizifas": ir / viskas / buvo / vienas / didelis / liftas / tarp / Dievo / ir / dievo / kurio / nebėra / -- / liftininkas / sizifas / rūko / laiptinėje. Originalus atrodo M. Gimžausko eilėraštis „Kosmonauto hitas". T. S. Butkaus eilėraščiai atrodo pavėlavę bent penkmečiu. Eilėraščių temos seniai išsemtos. Dabar aš tampu pranašu Mahometu ir sakau, jog T. S. Butkui atėjo eilėraščių kūrimo saulėlydis.
Tačiau Betoniniai triušiai tiesiog veda mane iš proto. Veda iš proto, nes kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma suprasti. Keistai atrodo knygoje pateikti angliški eilėraščių vertimai. Tuo labiau jog angliškų dainų versijų albume nėra. Noras būti kosmopolitiškais ir šiuolaikiškais atrodo beprasmis. Kam to reikia? Tai erzinantis klausimas. Erzinantis, nes bijau, jog galbūt prasmė yra, tik aš jos nematau.
Taip pat veda iš proto eilėraščių žodžių paryškinimai ir išdidinimai. Semantiškai jie beverčiai, nes angliškame vertime išryškinti visai kiti žodžiai. Tai dar vienas klausimas be atsakymo. Galbūt skaitytojas erzinamas tyčia.
Dar vienas erzinantis dalykas – tai knygos įrišimas. Tomas S. Butkus jau yra pasižymėjęs neįprastos formos knygomis. Prie vienos priklijavo kažkokius plaukelius, kitą knygą reikėjo atplėšti ir panašiai. Dėl to kiekviena T. S. Butkaus knyga vienetinė (su skirtingais plaukeliais), ardomas knygos formos stereotipas. Betoniniai triušiai, pirmuose dviejuose knygalbumiuose formaliai per daug neišsiskyrę, staigmeną pateikia trečiajame. Knygalbumis surištas plonais geltonais siūleliais, kurie, pervertus knygą kelis ar keliasdešimt kartų, išsidraiko ir knyga tiesiog išsileidžia, subyra. Idėja originali. Tačiau vėlgi ramybės neduoda kausimas –­ gal tai brokas?
Dar vienas keistas sprendimas – praleisti penktą dainą. Albume ji yra, o knygoje ne. Savo antrajame albume „Dievas –­ daiktas" šį klausimą (ką daryti su muzika be žodžių?) Betoniniai triušiai išsprendė parašydami muzikos trukmę, kas atlieka ir kas dainuoja, o vietoj dainoje nesančių žodžių palikdami tiesiog tuščią lapą.
Gal Jūs jau pavargote? Pailsėkite, atitraukite akis nuo teksto, pasiklausykite Betoninių triušių. O jei neturite – pirkite! Nekreipdami dėmesio į mano kritiką.
Nepaisant knygalbumio „III" eilėraščių suprastėjimo, kai kurių erzinančių dalykų ir mažesnio originalumo, viską gelbėja muzika. Su ja eilėraščiai įgauna antrą kvėpavimą. Betoninių triušių eilėraščiai gali būti skaitomi, bet jie nėra tam skirti.
Visą Betoninių triušių žavesį atskleidžia ant knygalbumio „III" nupieštas trikampis, kurio viduryje yra ausis. Tai nuoroda į nirvanos ženklą – trikampį su akimi. Betoninių triušių stiprybė –­ muzikos ramybė, melancholija, meditacinė nuotaika. Jų muzikos idėja slypi ne žodžiuose, o garse. Žodžiai jų dainose tarnauja kaip statistai, kaip tam tikrą skambesį išgaunantys instrumentai. Betoniniai triušiai užsimojo plačiai –­­­­ jie bando sugrąžinti pasaulio pradžios spengsmą. T. S. Butkus įžangoje rašo: „Kai įvyko didysis sprogimas, atėjo pasaulio pabaiga. Jos šviesoje išgirdome smegenis veriantį spengsmą, lydintį mus iki šiandien."
Betoniniai triušiai tarsi dievai paleido savo kūrinius į pasaulį ir tegul šie gyvena kaip nori. Tegul dauginasi ir plinta patys. Pirmajame savo knygalbumyje jie atsisako tėvystės teisių: „Dauginti ir platinti įrašą be autorių sutikimo leidžiama; ne visos teisės yra saugomos įstatymo." Negaliu nepasinaudoti tokia proga ir neužsidirbti. Tie, kurie nori pasiklausyti Betoninių triušių muzikos arba paskaityti jų poezijos, rašykite man į paštą vaidasmontrimas@inbox.lt.  Kaina sutartinė. Pirkite!