Valentinas Sventickas. Guriniai, VI

Man kartais atrodo, kad prozininkai neturi tokios vaizduotės, kokią turi poetai. Šįkart kalbu apie pasakojimo būdus, jų laisvę ir įvairovę. Prisimindamas, tarkime, Fernando Pessoa, Ezrą Poundą, iš mūsiškių – Vytautą P. Bložę.

Vis dėlto poetą tarp prozininkų, tuo aspektu, prieš gerą dešimtmetį atradau. Rašęs jis ir poezijos, bet visų pirma yra prozininkas, literatūros tyrinėtojas, net profesorius. Tai serbas Miloradas Pavičius (Pavić). Gimęs jis 1929 m. Belgrade, mirė neseniai, 2009 m. Nemažai jo kūrybos paskaičiau rusiškai (nuosekliai leidžiamas knygų ciklas). Lietuviškai 2006 m. išėjo romanas „Vidinė vėjo pusė", 2010 m. – romanas-leksikonas „Chazarų žodynas" (abu iš serbų kalbos vertė Laima Masytė), 2007 m. – Vyto Dekšnio išverstas, regis, naujausias romanas „Antrasis kūnas". Nepasakyčiau, kad lietuviai šiuo rašytoju labai susidomėjo, pasidžiaugė gal tie, kurie domėjosi juo seniai. Yra sunkiai suprantamų dalykų (kalbu apie mūsų knygų „rinką"), tad belieka konstatuoti, kad daug kur pasaulyje Pavičius yra tarp skaitomiausių, ne kartą siūlytas Nobelio premijai ir t. t.

Bet apie pasakojimo laisves, kurias be jokios precizikos pavadinau poetinėmis.

Romano „Antrasis kūnas" viena situacija. (Reikia paminėti, kad tarp romano personažų yra trejetas rašytojų.) Taigi –­ rašytojas miręs. Jo žmona Liza susitinka su velionio bendramoksliu. Kalbasi, ir ne tik. Tekstas teka taip, lyg visa pasakotų objektyvus pasakotojas. Ir štai vienoje pastraipoje be jokio meninio perspėjimo staiga atsiranda „aš" – tas mirusysis kaip neva objektyvaus pasakojimo kūrėjas, kaip veiksmo stebėtojas, kaip visa ko dalyvis. Romaną užbaigia Pavičiui būdingas „Post Scriptum", štai jo pradžia:

Dabar pats laikas skaitytojui užduoti klausimą, kuris neišvengiamai iškyla tokių knygų pabaigose:
– Jei esate miręs, kaip galite teigti parašęs šią knygą?

Pavičius dažnai vienu kartu plėtoja keletą fikcijų, „piktnaudžiauja" skaitytojų žinojimu, kad jis yra ir mokslininkas (įterpia ir tikrų, ir tariamų žinių apie asmenis, tekstus bei įvykius, faktus ir išgalvojimus supina), nuo bejausmio informacinio kalbėjimo lengvai pereina į lyriškus pasažus. Pavyzdžiui. Čia dar apie tą mirusį rašytoją. Pasakoja jo žmona. Tam rašytojui pradėjo atrodyti, kad iš viso pasaulio žmonės grąžina, siunčia paštu jam jo knygas. Prisipirko daugybę lentynų ir skundėsi, kad knygoms vis trūksta vietos.
Ir toliau:

O praėjusį rudenį jis teigė, jog visos tos knygos išlėkė pro langą ir kartu su migruojančiais paukščiais išskrido į šiltuosius kraštus. Jis išbėgo į kiemą ir stebėjo, kaip jos skrenda į pietus. Jis sakė, jog kai kurios užkliuvo už elektros laidų, susižeidė ir nukrito ant žemės. Tvirtino matęs ten baloje besivoliojantį sužeistą, purviną „Vidinės vėjo pusės" egzempliorių.
(p. 208)

Kaip pamenate, „Vidinė vėjo pusė" yra paties Pavičiaus knyga...

Toks mirguliuojantis, paslankus pasakojimo būdas pasako dalykų, kurių negali išreikšti joks tekstas.

Kas iš dabartinių lietuvių galėtų linkti šion pusėn? Andrius Jakučiūnas, Vytautas Martinkus?..

Metodų kartojimas, be abejo, būtų žemas užsiėmimas. Aukštoji žinia yra apie laisvę, galimybes, atvertis.

O „Chazarų žodyno" sumanymas ir struktūra – tai fantastika! Panašiai būtų galima rašyti apie jotvingius. Esu užsiminęs recenzuodamas vieną Sigito Gedos poezijos knygą.

*

Tęsinys, su šypsena.

Man kartais atrodo, kad mūsų poezija nemoka kalbėti taip laisvai, kaip dabartinis Romualdas Granauskas. Jis pasakoja savo prozoje viską kaip tikrą dalyką (nesvarbu, tiesa tai ar meninė fikcija), sakiniai liejasi natūraliai, gyvai, tartum nė nebūtų „rašytinės kalbos" apribojimų ir „literatūros" darymo.
Ar galėtų taip kas nors iš dabarties poe­tų? Na, gal Aidas Marčėnas, gal Gintaras Bleizgys.

*

Daugybės mūsų žmonių, nė nepalyginsi su brandžios demokratijos valstybėmis, kasdienis galvojimas labai politizuotas. Gal ir nėra čia ko stebėtis, gyvename aktyvių socialinių kitimų sraute, toji terpė –­ dėl dalyvavimo, per žiniasklaidą, pokalbius, visokias akcijas – mus tiesiog įsiurbia. Matau, kad šis procesas „politizuoja" niekuo dėtus žodžius. Tik ištarkime: beretės, tapšnoja, krizena, kurmis, svogūnai... Taip skaitome ir mėnesių vardus: sausis, vasaris, kovas. Po kai kurių reklaminių tekstų atsiranda žodžių, kuriuos vartoti literatūroje darosi rizikinga, tarkim, sparneliai (po įklotų reklamos).

Apie tai nejučia pradėjau galvoti, skaitydamas garsaus airių rašytojo Fleno Obra­jeno (Flan O'Brien, 1911–1966) romano „Trečiasis policininkas" kai kurias atkarpas (Antano Danieliaus lietuviškas vertimas pasirodė 2002 m.). Romanas vadinamas juodojo humoro šedevru.

Kaip mums, dabartiniams lietuviams, čia skamba, tarkim, romano personažų pokalbis apie tai, kur reikia važiuojant pasukti – į kairę ar į dešinę? Seržanto Plako mintys apie policininką Foksą:

– Mano galva, jis mano, kad galukely yra posūkis į dešinę, turbūt jį ir trokšta rasti, manydamas, jog geriausias būdas jį aptikti – tai numirti ir išguiti visą kairumą iš savo kraujo. Netikiu, kad yra koks nors kelias į dešinę, o jei ir yra, prireiktų ne mažiau tuzino veiklių vyrų vien nuskaityti parodymus, naktim ir rytais. Jei puikiai žinotum, kad dešinė daug painesnė už kairę, tiesiog nustebtum, kiek daug dešiniųjų spąstų joje slypi. Mes tik pradedame pažinti dešiniąją pusę, neapdairiam nėra nieko apgaulingesnio už ją.

– Šito nežinojau. [Tai klausytojo replika. –­ V. S.]

– Ar jūs kada gyvenime, – paklausė jis, – esat lipęs ant dviračio iš dešinės?
(p. 185–186)

Taigi skaitydami mes pagalvojame apie politinę kairę ir dešinę, ir į personažo frazeologiją pridedame savų reikšmių, suteikiančių pasimėgavimo daugiau nei jų teikia politikos apžvalgų pažemės. Norėjau sakyti, kad paties romano kontekste cituotas monologas savaime tokių prasmių neinspiruoja. Turbūt taip. Bet tenka stabtelėti. Romane vaizduojama labai keista policijos nuovada, veikianti sudviratėjusių žmonių ir sužmogėjusių dviračių siurrealistiškame pasaulyje. Dėl to atsiranda daug recepcijos galimybių. Taigi ir ta, kurią paminėjau.

Verta prisiminti, kad „Longmano" leidykla „Trečiojo policininko" nesiryžo leisti (todėl romanas pasirodė tik po autoriaus mirties), kaip manoma, dėl knygoje pavaizduoto makabriško antivisuomeniško pragaro, kurį tvarko keisti policininkai.

Dabar visai kas kita.

Esu galvojęs ir rašęs apie prozos pasakojimo naujesnes galimybes, paskaitęs Miloradą Pavičių, serbų rašytoją. Obrajeno išradimai irgi labai įdomūs. Tarkim, jis tvarkingai, logiškai, net moksliškai pasakoja apie kokį nors reiškinį ar įvykį, mes skaitome viską kaip klasikinio, įpras­to teksto skaitytojai, ir tolydžio paaiškėja, kad taip logiškai kalbama apie absoliučiai alogišką dalyką. Tas nenuspėjamas airis išjuokia mūsų viltis suvokti realybę realistiškai, adekvačiai. Saulius Repečka lietuviškojo leidimo pabaigos straipsnyje pasakė įdomų ir tikslų sakinį (p. 245): „Jo kūrybai būdingas, paradoksaliai kalbant, visai nehumoristinės prozos humoras."

*

Obrajeno knyga Lietuvoje perkama prastokai, visi teisingi įtikinėjimai, kad jis tikrai unikalus, kad priskiriamas geriausių airių rašytojų trejetukui – kartu su Džoisu (James Joyce) ir Beketu (Samuel Beckett) –­ eina perniek. Gali būti, kad lietuviams ypatingas airiškas humoras ne prie širdies. Dabar daug mūsų tautiečių uždarbiauja ir gyvena Airijoje, taigi yra vilčių, kad jų vaikai, gimusieji ten, patirs, iš kur airiško humoro kojos dygsta.

Vieną skaitytoją tikrai žinau. Ne, du.

Kartą Juozas Erlickas paklausė, ką patarčiau jam paskaityti. Pasiūliau „Trečiąjį policininką". Perskaitęs pasakė, kad pasiūlymas buvęs geras, romanas jam labai patikęs. Šią Juozo ištarmę prie tos pačios kavos girdėjo Alvydas Šlepikas, karštai pritarė ir pridėjo, kad labai juokęsis skaitydamas.

Erlickas vėl pareikalavo patarti. Paminėjau puikų Kormako Makmarčio (Cormac McMarthy) romaną „Kelias" (lietuviškai išėjo 2008 m., vertė Violeta Tauragienė). Tai šis Juozui nepatiko, pasakė, kad nieko ten neįvyksta, skaityti neįdomu.

Taigi yra dalykų, apie kuriuos net mūsų klasikas (pats sau suteikęs tokį titulą) neturi žalio supratimo.

Bet kas žino, gal Erlickas, sakydamas savo nuomones, kalbėjo kokia nors nesuprantamo humoro kalba.

Šį netvarkingą etiudą bent užbaigti reikėtų tvarkingai, moksliškai. Teprabyla jau cituotasis seržantas Plakas:

– Išdėstyk man esmę, kol suprasiu, ką suprantu.

Draugai