Valentinas Sventickas. Guriniai, VIII

Literatūros kritikas grybauja

Klausiu praeinančio dzūkelio, kur jis prisirovė tokį krepšį baravykų. Atsakymas: „Miški, vaikeli, miški.“

Pareini pustuštis, pasiguodi. Išgirsti patarimą: „Raikia grybauc ne miški, o grybienoj!“

Anksti rytą perėjau savąją raudonikių lomelę. Iš lėto perėjau, pasidairydamas. Šiek tiek radau.
Vakarop grįžom pagrybavę su žmona. Ėjom  savo sodybos link per tą pačią pievelę, tik iš kitos pusės ėjom. Ir štai ji rauna –­ vieną, kitą, trečią.
Taigi – žiūrėk iš kitos pusės. Kitomis akimis.
Analizės aspektai!

Yra pasakojimas apie grybavimo profesorę Vandą.
Paaugliai, gyvenantys kaimynystėje, sutarė paslapčia pasekti, kur ji vaikšto, kad vis pareina nešina gausybe. Pasekė. Po dienos kitos patys patraukė tais pačiais takeliais. Ir – nieko.
Profesorė Vanda, žinoma, pastebėjo seklius, viską suprato. Ir netrukus pakalbino: „Aikim, bèrnai, sykiu.“
Vaikščiojo kartu, ji vėl pilną krepšį prisirinko, o jiedu tik dugną pridengė.

„Dėl tavęs vienos, lepeškute, tai jau nesilenksiu.“ Štai žodžiai, kurie reiškia, kad grybauji sėkmingai.

Kur daug prastokų, geresnių nesitikėk.
Kalpokai visokie kaišioja savo galvas, klaidina.

Taip, dažniausiai randi ten pat, kur tikėjaisi, kur radai pernai, užpernai, dar anksčiau. Žinoma, tai svarbiausia taisyklė.

Bet visko būna. Štai pernai degusio miško plotelis. Kadangi skubant gesinta, išvarytos netvarkingos vagos, vėliau medžių degėsiai pagenėti, mėtosi šakos, pagaikščiai visokie. Praeidamas pažvelgęs nenorėtum nė kojos kelti.
Netyčia užėjau. Yra, ir gerai yra.
Negalėtum paaiškinti, kodėl taip gali būti.
Niekam nepasakoju.

Savo gyvenimo saulutę išlydintys šiliniai dzūkai, patys jau nepagalintys vaikščioti, visgi nesako, kur jie miško dovį susirinkdavo. Pokalbiuose kažin kaip susitvarko, tartum pasiunčia išankstinių ženklų, kad apie tai klausinėti nedera. Tabu, kaip sakytų indėnai. Tokiu būdu grybų telkiniai ir išgyvena. Geriau negu mes.

Mėgsta jie nikotiną!
Vaikštai, nieko nėr, geriausia proga užrūkyti.
Prisidegi, užtrauki.
Tada ir pasirodo.

Netiesa, kad nėra ten, kur daugelio vaikščiota.

*
Tai tiek apie kritikos metodus ir metams bėgant sukauptą kritiko patirtį!
Kaip vadintina, miela Viktorija, šiame rašinyje panaudota „meninė priemonė“?
Tu, kaip visada, teisi – tai žvynabudė. Grybas, kuris gali užaugti patvoryje ar bet kurios sodybos kieme, kuris mažai kam pažįstamas, o ir pažįstantys retas sutinka jį valgyti.

 

Draugai