Vidas Poškus. Laisvė, nesmurtas ir dvasia

Paroda BOD Tibeto nacionalinio sukilimo metinėms pažymėti VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“ veiks kovo 8–23 d.

Paklaustas, kodėl Tibetas, atsakyčiau trumpai: todėl, kad tai yra laisvė, nesmurtas ir dvasia. Žinau, maniškis atsakymas banalus ar bent banalokas, tačiau būtent su tomis trimis apibrėžtimis man siejasi Tibetas (ir jo sąvoka). Nežinau, kada pirmą kartą išgirdau apie Tibetą. Galbūt 1990-aisiais, kai Lietuvai paskelbus nepriklausomybę tolima ir aukštai esanti, kitos didelės imperijos okupuota šalis ir tauta pasveikino mus. Simboliška, kad Lietuvą ir Tibetą daugiau nei sieja dvi artimos datos: kovo 10-oji, Tibeto nacionalinio sukilimo diena, ir kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Lietuviai valstybės suverenumą išsikovojo nesmurtinėmis priemonėmis. Tibetiečiai to siekia analogišku būdu. Tai mus ir sieja. Todėl tas Tibetas...

Dar 10 dešimtmetyje apie Tibetą nuolat kalbėjo du žmonės, kuriems visada jaučiau pagarbą, – Jurga Ivanauskaitė ir Paulius Normantas. Būtent šios asmenybės – jas laikau vienais iš savo moralinių autoritetų – įdiegė, įskiepijo požiūrį, kad Tibetas egzistuoja kaip toji mitinė Šambala, kur viešpatauja laisvė, nesmurtas ir dvasia. Ar bent bando nepasiduoti... Galbūt ne vietoje mano prisiminimas, tačiau atmintyje įsirėžęs vaizdas iš dokumentinio filmo apie šią šalį su nufilmuota šeima, kuriai režisierius slapta atgabeno ir parodė kamera užfiksuotą Dalai Lamą, sveikinantį savo tautiečius. Užteko pamatyti tų žmonių veidus, kad viskas būtų aišku, apie ką kalbama.

Gediminas Kajėnas. „Maldos ratas (Tibeto skveras Vilniuje, 2018 06 13)“
Gediminas Kajėnas. „Maldos ratas (Tibeto skveras Vilniuje, 2018 06 13)“

Šiemet minint 60-ąsias Tibeto nacionalinio sukilimo, lėmusio susidorojimą su nepriklausomybės judėjimu ir Dalai Lamos tremtį, visiškai natūraliai kilo mintis, kad sukaktį reikia paminėti tuo, kas labiausiai siejasi su laive, nesmurtu ir dvasia – tai yra menu. Esame Tibetui ir jo žmonėms skolingi – bent jau palaikymą... Vilniaus dailės akademijos parodų erdvė „Krematoriumas“ (buvusios keramikų krosnys) gal nėra pati idealiausia vieta dėl ekspozicinės aplinkos, tai ne baltas kubas su geru apšvietimu ir respektabilia publika. Tačiau net tokia, ne pačias šviesiausias mintis kelianti asociacija su karo metų mirties indust­rija veikia kaip savotiškas raktas į pagrindinę parodos idėją. Vėlgi gal tai net ir banalu sakyti, kartoti, tačiau menas (kaip gėlės ant kapų) pražysta smurto vietoje. Nes geri dalykai tiesiog nugali.

Paroda BOD (tibetietiškai tai tiesiog reiškia patį Tibetą) sudaryta laisvos valios ir gerų intencijų principu. Viešai pakviestų menininkų buvo paprašyta apmąstyti savo požiūrį į laisvę, nesmurtą. Vieni jų – nukeliavę iki Himalajų, dokumentavo patį kraštą (Alis Balbierius, Ričardas Grigas, Vytas Nomadas), kiti – žinomi menininkai ir studentai – fiksavo savo būsenas ir asociacijas. Kritiškai galima tarti, kad tai suneštinė kolekcija (pačiam neretai kelia alergiją tokio pobūdžio estetiniai turgeliai), bet šiuo atveju netgi buvo svarbiau ne atskiro autoriaus ego, o pilietinė ir moralinė pozicija.

Paroda eksponuojama dvejopu – šventyklos ir kalno – principu. Vis dar kiek egzotiškos mūsų akims šalies atmosfera perteikta pačiai ekspozicinei erdvei suteikus budistinio vienuolyno dvasią (tam pasitarnavo V. Nomado tibetietiškų suvenyrų ir relikvijų kolekcijos eksponatai). Atskirus kūrinius eksponuojant vieną šalia ir virš kito, vizualiai bandoma perteikti didingo kalnų krašto su oriais jo žmonėmis nuotaiką. Kas palaikys už laisvę kovojančius (vėl pabrėžiu – žmogiškomis priemonėmis), jei ne mes?

Draugai