Vilkas su ožiukais. 2016-uosiuose

Esu stebėtoja ir kramsnotoja visokiausių dramų, kurios rodomos kine ir teatre. 2016-aisiais Raudonšiknių beždžionių metais mačiau ir girdėjau pasakų, kurių jau nebeprisimenu, bet vis tiek jos buvo šis tas nuobodžioje Ožkos Ragožkos egzistencijoje.

Tačiau jeigu gale metų prisispyrę reikalaujate pasakyti tipo geriausią trejetuką, dešimtuką ar kitokį -tuką, tai oficialiai pareiškiu, kad mano kraujas iki orgazmo užvirdavo ir suburbuliuodavo stebint ne Meno, o Gyvenimo teatrą.

„Brexitas“, LVŽS, Trumpas... Na, kas gali perspjauti šituos siužetus ir personažus?!

Niekas, nebent mano mylimas Larsas, kaip ir aš, mėgstantis skabyti žolę kraterių viršūnėse ir seniai pastebėjęs vieną keistai artėjantį Dangaus kūną...

O. R.

 

Tai buvo paskutinieji mano doktorantūros metai – daugiau nebesiganysiu Vilniaus universiteto skaityklose nei auditorijose. Galbūt artėjantis išsiskyrimas lėmė didesnį dėmesį VU ir akademinei bendruomenei, jos ypatumams. Džiaugiuosi, kad mokslininkai, nors ir ne itin gausiai, bet vis dėlto surengė mitingą, kuriame pareiškė nepritarimą absurdiškiems akademikų atlyginimams. Galbūt tai susiję su VU rektoriaus Artūro Žukausko pasiūlymu VU dėstytojus nuo skurdo gelbėti jiems mokant pašalpas. Skamba kaip balandžio pirmosios pokštas, tačiau tai nebuvo pokštas: „Šiandien šnekame apie tai, kad dėstytojas, kuris atneš pažymą iš „Sodros“, kad jo pajamos yra žemesnės nei bankų nustatyta norma suteikti paskolą būstui, gaus iš universiteto pašalpą“, – atskleidė rektorius.“* Šiame kontekste bemaž groteskiškos universiteto tinklalapyje nuolat skelbiamos žinios apie tai, kaip VU įtrauktas į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką ar tūkstantuką.

Kita vertus, nedaug vilčių, kad tokie ir panašūs protestai ką nors pakeis. Nors jaunimui, o ir ap­skritai šiandienos visuomenei dažnai prikaišiojamas vangumas, politinio sąmoningumo stoka, tačiau tais atvejais, kai nuomonė pareiškiama, pavyzdžiui, prie Vyriausybės vykusioje protesto akcijoje prieš naują darbo kodeksą, pasipriešinti išdrįsę ne išklausomi, o tiesiog įvardijami kaip nekompetentingi ir pan., ir t. t., tiradą baigiant fraze: „...nes mes žinom, kaip turi būti, o tu – nežinai.“ Ir taškas. O jei tu – dar ir moteris, į tave gali ir išvis nereaguoti, nes moteris moksle, kultūroje vis dar laikoma mažiau autoritetinga, mažiau „rimta“, kompetentinga nei vyras. Tą puikiai reprezentavo Atviros Lietuvos fondo 25-mečiui skirto forumo „Atkurta Lietuva – atvirėjanti, uždarėjanti?“ kalbėtojų sudėtis. Vis dėlto džiugu, kad tokia situacija prieš kelerius ar keliolika metų atrodžiusi normali, šiandien sulaukė nemažai diskusijų spaudoje ir socialiniuose tinkluose.

Nepaisant visko, o galbūt kaip tik dėl to, šiais metais itin dažnai apimdavo noras šokti. Taigi metų įvykis man – We are propaganda vakarėlis, birželio 18 d. vykęs skylėje. Renginio idėja – „Tik kartu mes iš tiesų esame mes“. Kartais atrodo, kad gal tiek ir užtenka: šokti tariamai pogrindiniame klube su savais ir sprogdinti falo formos balionėlius vilkint tai progai „Humanoje“ nusipirkta paauksuota glaustinuke.
O metų knygos šiais metais, mano galva, neparašė niekas.

Ožkelė Gėlelė

* www.delfi.lt/news/daily/education/bede-pirstu-i-musu-geda-siulo-revoliucine-ideja.d?id=69148856

 

1. Pirmą kartą patyriau kaulo lūžį. Buvo kaitri vasaros diena, baigėsi darbo valandos, užsirakinome knygyne dviese ir išsitraukėme vaišes – žadėjome puotauti ir pasikalbėti apie gyvenimą. Tuomet suskambo telefonas, bėgdama užkliuvau už medinės pigių knygų dėžės ir susilaužiau mažąjį kojos pirštelį. „Važiuoju į ligoninę – kažkas atsitiko kojai“, – išgirdau balsą telefone. Po savaitės šuo įsipjovė leteną ir mūsų šeimoje nebeliko sveikų, o dar po savaitės Anglijoje įvyko balsavimas. „Metų įvykis“, – visi kalbėjo.

2. „Tai buvo žmogus...“ – graudžiai, šaltai, šiltai ir patetiškai rašė įvairūs bendražygiai ir artimieji. Negalėjau patikėti. Parašiau draugei: „Matei – mirė Donskis.“ O ji kažkodėl gavo tik žinutę „Matei – mirė“ – perskaičiusi supyko, kad žaidžiu su ja bjaurias šaradas.

3. Didžiausia metų nesąmonė įvyko Vokietijoje, kai penkias dienas gyvenome lietuviškoje gimnazijoje. Rašytojai ir vertėjai buvo apgyvendinti skirtinguose bendrabučių korpusuose (tik gyvasis lietuvių klasikas gavo kambarį bokšte, kuriame, pasak jo, buvo taip šalta, kad mėlo kojų pirštai ir į tualetą jis eidavo tarsi „per lūžtantį ledą“). Prie kiekvienų durų bendrabutyje degdavo raudonos arba žalios lemputės. Gimnazijos ūkvedys mums griežtai užginė eiti pro duris, kai dega raudona lemputė, aiškindamas, kad tuomet per visą miestelį nuaidės sirenos, atvažiuos policija ir teks mokėti 400 € baudą. Vieną rytą nusileidome iš trečiojo gimnazijos aukšto su prozininke D. ir supratome, kad nebėra mūsų durų. „Dingo“, – nutarėme ieškodamos kito išėjimo. Tiksliau, durys tebestovėjo, tačiau virš jų degė raudonos lemputės, o kiti galimi išėjimai buvo apjuosti „Stop“ juosta. „Kažkoks žiurkių labirintas!“ – burbėjau. Mes greitai netekome vilties, ir aš desperatiškai nulenkiau rankeną durų, virš kurių tos prakeiktos lemputės nesimatė. Pasigirdo sirenos. Nepastebėjome raudonos lemputės, kuri degė ne virš durų, o kairėje pusėje. Uždariau duris ir pradėjau rautis plaukus. „Nieko, susimesime po 200 €, nebijok“, – guodė D. Tuo metu pažadintas triukšmo iš kambario išlindo V. V. L. ir mandagiai paklausė, kas nutiko. „Policija, tuoj atvažiuos policija!“ – aiškinome jam įsikarščiavusios. „Nesąmonė, nejuokaukit“, – negalėjo patikėti ir dar kartą, tik plačiau, atidarė duris. Sirenos suklykė per visą miestelį. „Dalinsimės sumą į tris dalis“, – pagalvojau. Tebeaidint klaikioms sirenoms, nuėjome pusryčiauti. „Atidariau duris, nes nieko nežinojau apie raudonas lemputes“, – išgirdome atėjusiais direktorei sakantį V. V. L. Ji nepyko – tik supratingai nusišypsojo ir nuėjo aiškintis su policija. „Mūsų išgelbėtojas“, – paskui gyrėme jį, su palengvėjimu balindamos kavą. „Esate tiesiog žioplos“, – konstatavo gyvasis klasikas, kramsnodamas bandelę.

4. „Negaliu dabar atsiliepti – verkiu“, – parašiau sms. „Kas nutiko??“ – žaibiškai atėjo atsakas. „Perskaičiau Stounerį.“

Juodoji ožkelė

 

Ir aš buvau 2016-ųjų baliuje. Poetai šiemet, mano raguota galva, leido eilines, vidutines savo knygas. Tad galėjo jų ir nebūti? Gal ir per drąsu, bet... Prastai dirbo poezijos knygų redaktoriai – saiko nejaučiantiems poetoms knygas griežtai turėjo siūlyti nugręžti pusiau ir palikti tik vyną, o rašalą nupilti... Bet nereikia maivytis – tas saiko nebuvimas yra simptominis ir vilties neįkvepia. Keista ar ne, poezijoje nustebino „nepoetas“ – Stasys Eidrigevičius ir jo „Giedanti gaidžio galva“. Paskaitykit.

Neturiu politologo, geopolitiko išsilavinimo – galit juoktis, mekenti susiriesdami, – bet tai, kas įvyko šiemet ir vyksta dabar mūsų akyse („Brexitas“, Trumpas, Sirija, ultradešinių jėgų renesansas Europoje, naujas tautų kraustymasis) ryškiai žymės ir vadelios penkerių dešimties metų pasaulio judėjimo trajektoriją... Visa tai tik liudija spiralės, rato principą, kuriuo vadovaudamasi juda žmogaus sąmonė, galų gale istorija. Pamokos neišmoktos, namų darbų niekas neruošia, abejingumas ir dada da da... VISUOTINIS KOSMINIS DADAIZMAS.

Iki galo vėl greičiausiai (nebepamenu) neperskaičiau nė vienos knygos... Košmaras. Buvau gal ir aistringas, bet nuolat jaučiau, kad paraką kažkas vagia... Tad greičiausiai turėjau nepagrįstų iliuzijų – pasitaisysim. Bet šiaip man, kaip laisvam tvarto gyventojui, vienodai šviečia...

Pabaigoje pacituosiu jums Thomą Bernhardą, mėgstu jį, nors šiame mūsų tvarte kas gali būti geriau už obuolius, šieno kvapą – tolimą vasaros aidą:

Metai yra kaip ir metai prieš tūkstančius metų,

mes ničnieko nežinom,

ničnieko nežinom apie prapultį,

apie nugrimzdusius miestus, apie potvynį, kai

skendo arkliai ir žmonės.

Ožys fon Aleliuja

 

Būk vilku nebuvęs, bet metai truko tik vieną stūgtelėjimą. Ir niekas neįrodys kitaip. Pernai dar spėjau už akių šį tą pasigriebt, įsimint, o šiemet kaip įkirptas uodegon vis lėkiau, lėkiau. Kur? Nė pats dorai nežinau...

O jei suimtume visas 365 dienas, išeitų viena didelė netektis: ant FB sienų žmonės nespėjo keist nuotraukų, tik užrašas vis tas pat: R. I. P. Retsykiais tiesiog norėdavos sugrįžt į vaikystę, kai didžiausias praradimas – iškritęs pieninis dantis. Bet... Negali vien skųstis, vaikelių irgi nemažai užgimė, net ir zviozdom. Kiek dar jų pakeliui.

Galop metų ištiko dilema tarsi maxima.lt puslapy, kai tau pakiša po snukeliu 2000 prekių ir iš jų reikia išsirink vos 10. Tiek iš manęs, pražilusio vilko, nesitikėkit, lai ožiukai pyškauja...

1. Metų suradimas (pavėluotas): „Ikea“ krautuvė. Visi atrado kadų kadais, o man laimė teko šiemet. Užknisau visus kalbom apie tą ar aną rakandėlį. Galop užkniso mane patį: lemputė perdegė, krautuvės pusėn ciūgais nebetraukia.

2. Metų tūsas: Statkevičiaus kolekcijos pristatymas. Skandalėliai, skandalėliais, bet akis tai buvo kur paganyt. Gaila, piniginė apsiraudotų, jei įsigeisčiau kokio drabužėlio.

3. Metų (tikrai ne vienerių) dingimas: visą vasarą po langais sėkmingai dygo mažaaukščiai namai. Dingo laisvės iliuzija (keli gluosniai, berželiai beigi liaunos pušelės, platus laukas), sienos tirtėjo ir skeldėjo nuo leidžiamų pamatų ir lyginamo grindinio, vanduo dėl statybų dingdavo tai dienai, tai savaitei. Et, dabar nebebus ir gražiųjų saulėlydžių, ir lakštingalų giesmių... Tikiuos, kad bent būsimi kaimynai – ne laukiniai iš laukinių miško.

4. Metų netikėtumas: Bobas gavo Nobelį. Ar bereikia dar komentaro?

5. Šių metų daina: Proclaimers „I’m Gonna Be (500 Miles)“. Siūlau ja šiuos metus ir užbaigti.

Dantis iššiepęs vilkas

 

Šiemet mekenau retai, bet per daug. Greičiau jau kiaulės akimis stebėjau aplink vykstančius procesus ir jaučiausi kaip keistame sitcome, kuriame – ne mano sezonas. Internetuose jau sklando pokštai, kad pirmas dalykas, kurį darysime 2017-aisiais – nekalbėsime apie 2016-uosius. Vis dėlto, kol dar neatėjo sausis, savo mini ožkytės pėdutėmis (jos tikrai turi pėdutes, o ne kanopėles!) pratipensiu pro akin, galvon ar širdin kritusius įvykius.

– VDA mokslo metų uždarymas. Su menu mažai ką bend­ra beturinti pjankė, kuri man visu gražumu įrodė, jog einu tik senyn ir paikyn, o nė iki galo suaugti nespėjau.

– Gintalo knygos pristatymas. Nedraugauju su poezija (o norėčiau), mūsų meilės apraiškos būna retos, stiprios ir trumpalaikės. Tačiau išgirdus jį patį skaitantį „Pavasarį“, kažkas galvoje trakštelėjo – ne momentinė aistra, o supratimas.

– „Studium P“ atradimas. Erdvė, į kurią iš pradžių bauginausi eiti, o nuėjusi pirmą kartą labai nušalau pėdutes. Tai yra puiki alternatyvi vieta įvairaus kailio meninėms iniciatyvoms be to kartoko „kviečiam visus, bet čia tik sava chebra“ prieskonio.

– Pociūtės „Bangavimo skalė“. Buvo kiek niūroka, bet graži paroda. Ir fotogeniška! Nepamirškim šiuolaikinio meno fotogeniškumo. Panaršykit „Litmenio“ archyvą, yra tekstas.

– Socialinės aplinkos išgryninimas. Nesusijęs su jokiu konkrečiu renginiu, tačiau visa jų virtine, asmeniniais mentaliniais ir išoriniais savaeigiais procesais. Labai vertinu mane supančius žmones, bet niekada to nepasakyčiau į akis, tad tyliai anonimiškai išmekenu čia.

Šioje vietoje pajutau, kad tolesnis medžiagos kitiems punktams ieškojimas būtų forsavimas, taigi laikas baigti ir nerangiomis pėdutėmis mėginti žaisliukais papuošti eglišakį. Sau palinkėsiu ramybės (vaikystėje negalėdavau pakęsti mišių, tačiau linkėjimų dalis patikdavo), o ožiukams – kramsnoti juodą kultūros duoną ir ruoštis ugningai kudakuoti kitąmet.

Maža juoda ožkytė

 

Net nepastebėjau, kada šiemet Tuskulėnų gatvėje nugriovė duonos kepyklą, kurios vietoje labai greitai išdygo gyvenamieji namai, nors kadaise nuo jos sklido toks kvapas, kad atviliodavo iš už kilometro (gal ir toliau) ir priversdavo perlipti tvorą ir per grotuotą bestiklį langą nuo konvejerio vogti iš krosnies važiuojančius karštus meduolius, kurių skonis nepamirštamas – visai kitoks nei šaltų glazūruotų. Kepėjos rėkdavo, išjungdavo srautą, taigi neprisiimdavome tiek, kad kaimynas iš darbo kepykloje galėtų nešti trilitrius glajui nepanaudoto kondensuoto pieno, bet jis nešė. Gal joje nebuvo sargų, nes ir mūsų niekas nesigainiojo. Kitaip būdavo seniai nugriautame pieno kombinate Žvėryne – reikėdavo labai atsargiai pasiekti prie pilstymo cecho esančius konteinerius, kuriuose galėjai rasti folgos*, skirtos pieno, kefyro, grietinės dangteliams. Ją naudojom gamindami salietros bombačkas. Kai kurių šių vienkartinių skraidančių aparatų galėtų pavydėti net pats Kazimieras Simonavičius, dzin, kad kartais juos leidžiant užsidegdavo džiūstantys triusikai, jei starto aikštelė būdavo balkonas. Visa tai buvo seniai ir gal vykdavo dažniau vasarą, nors anų laikų salietriniai fejerverkai, ir meduoliai, atrodo, visai tinka prie Kalėdų. Nugriautų kepyklos ir pieno kombinato man negaila, užtat gaila nekalėdinio „Žalgirio“ stadiono.

Ožys Recidyvistas

* Žodis „folija“ tada dar nebuvo žinomas.

 

2016-aisiais DiCaprio per kraują ir sniegą nuropojo iki savo pirmojo oskaro – per naktį žiūrėdama tiesioginę apdovanojimų transliaciją iš naujo išgyvenau savo ožkytišką paauglystę. Su būriu tvarto kolegų kupina nevilties žiūrėjau naująjį „X failų“ sezoną – net prabėgus 15 metų vis dar noriu tikėti, kad tiesa slypi kažkur anapus. Bet akivaizdu, kad ne Malderiui su Skali ją surasti. Užtat karalystės, kuriose šeštąjį sezoną plėtojosi „Sostų karai“, vilioja daug labiau nei realybė. Visos pasaulio ožkų ir vilkų bendruomenės nemirkteldamos JAV prezidente išrinktų Daneiris Targeirin, kitaip žinomą kaip Khaleesi. O Lietuvos ministru pirmininku – Džoną Snou, kitaip žinomą kaip bastardą. Galbūt jie dar ateis iš kompiuterių ekranų mūsų išgelbėti...

2016-aisiais, truputį labiau nei ankstesniais metais, norėjosi pabėgti iš žiniasklaidos ir feisbuko sutvertos realybės į įsivaizduotus pasaulius, kuriuose žiema prilygsta apokalipsei, o žmones pjauna ir kiti žmonės, ir žvėrys, zombiai bei ateiviai... Bet vis tiek kažkaip jautiesi saugus ir laimingas, lyg savo gimtajame tvarte.

Ožkytė karžygė