Ko gi renkamės į kultūrinius pobūvius?

* * *

Sukaupusi šiokią tokią literatūrinių, kultūrinių ir kitų -tūrinių (t. y. su dvasiniu tūriu) vasaros renginių bei festivalių stebėjimo patirtį, bandau prieiti prie išvados, kad tokių pobūvių lankytojai yra nesunkiai tipologizuojami į:

a) važiuoju visur, nes man rūpi kultūra;

b) važiuoju ten, kur mano chebrai rūpi kultūra;

c) stengiuosi nevažiuoti niekur, nes viskas yra šūdas (nebent pakviečia pasirodyti – tada gal mano performansas kiek pakels lygį);

d) važiuoju kai kur, nors pati / pats nežinau, dėl ko, o gal man kažkas rūpi, nors gal šiaip viskas yra šūdas;

e) važiuoju dėl vyno, alaus ir kitų bakchanalijų džiaugsmų – juk geriau nei su kultūra besirūpinančiais nepasikultūrinsiu.
T

ad visi tipažai važiuoja su savo lūkesčių horizontu, kuris gali arba išsipildyti, arba virsti kažin kokia ūkanota vertikale. Aš linkstu į b), d) bei šiek tiek į e) tipus, bet šiuosyk važiavau į „Šiaurės vasarą“, ten, kur ne mano chebrai rūpi kultūra. Čia susirinko prozininkai ir poetai, tie, kurie rašo eiles, ir tie, kurie nerašo eilių. Gal vis dėlto aktyvuosiuosi į d) ir e)?

* * *

Atvykau iš akademinės terpės, mano galvon suaugę baras profesoriai, todėl per kai kuriuos pranešimus prasideda vidinis niurzgėjimas – slidi ta riba tarp rimto, intriguojančio kalbėjimo, nebūtinai labai įdomaus pasakojimo apie save ir savo pajautas bei šiaip viešo buitiako. O viešų buitiakų tikrai dažnai pasitaiko. Pavyzdžiui, būna pokalbių su rašytoju, o gal netgi akademinių diskusijų, kuriose klausytojai neabejotinai pasijunta kaip prisėdę prie dviejų senų išgertuvininkų, žodžiais pargrįžtančių į savo jaunas dieneles, – bet tai aš čia prie ko? Gal ir nėra taip tragiška, bet net ir renginyje žiūrėtas filmas „Salos“ (kažkodėl įstrigęs pavadinimas „Saloje“, bet tai esmės nekeičia; režisierius Rolandas Andrijauskas), kuriame išties puikios rašytojos Agnė Žagrakalytė ir Dalia Staponkutė beigi literatūrologė Eglė Kačkutė plepėjosi apie buvimą emigracijoje, darbo ir savosios vietos paieškas, vaikų auginimą, Kostą Kubilinską (!) ir kitas aktualijas, atrodo kaip reprezentatyvus tokio viešinimo, kas nebūtinai viešintina, pavyzdys. Plepėjimas – daugelio filologinių nuokrypių turinčiųjų bėda, filme būta gražių scenų, įdomių sprendimų, bet kai tai, ką kalbi, įdomiau (ar net įdomiausia) tau, o ne klausytojams...

* * *

Konferencijose, seminaruose ir forumuose neretai pasitaiko ir kitų neviešintino viešinimo atmainų – savotiškų pranešėjų savianalizės seansų. Šiuokart du labiausiai įsiminę buvo net toje pačioje sesijoje. Vienas – apie besikrušančius kralikus kaip pretekstą svarstyti vaizdo / į(si)vaizdinimo / teksto prob­lemas, kitas – apie vertėjo „apsėdimą“ tekstu, apie tai, kaip sunku vertėjui išeiti iš teksto, kaip jis su juo susigyvena, susitapatina. Nieko bloga nei su triušiais, nei su vertėjo tapimu tekstu, bet kai užklausiama apie teorinį tokių pranešimų pamatą, išeina tokie pašnekesiai:

– O jūs kuo nors remiate savo kalbėjimą?

– Ne ne, aš viską rašau iš savęs. Bet dažnai cituoju teoretikus, nes rašant prireikia rimtumo, tai turiu daug knygų aplink, prirankioju citatų.

– O kokioms teorijoms, susijusioms su pranešimo tema, labiausiai simpatizuojate?

– Ne ne, teorijomis domėtis laiko neturiu, svarstau viską iš savęs, bet gal ir tiesa, gal čia ir būtų kokia teorija aktuali.

* * *

Sakysite, negražiai čia rašau. Ir iš tiesų – negražiai. Juolab kad pati kalta, juk „Šiaurės vasara“ ir neturi būti akademizmu užkrėsta, juk tai literatūros forumas. O ir gražiai parengtų pranešimų pliūpsnio būta! Nepaisant visko, šie pamintijimai tikriausiai kyla ne tiek iš moksliškumo stokos, kiek iš pojūčio, kad net ir forumuose, diskusijose norisi šiokio tokio aiškumo, bent jau: o kodėl mes apie tai kalbame, t. y. o kodėl mes to klausome?

* * *

Be to, velniop visa tai! Net ir c) tipo nusistatymas „Šiaurės vasaroje“ turėjo pakisti ne ti(e)k dėl tūrio... kiek dėl to, kad viskas, kas yra gražu, yra gražu.

Pavyzdžiui, iš tiesų gražus buvo uogienių aukcionas (surinkti pinigai skirti socialiai remtinų šeimų vaikų knygoms), parodęs, kad kultūrininkai visai „prie pinigo“: bene visos uogienės parduotos už 20 € ir didesnes sumas, o vargšai tik seilę leido ir juto tą beveik estetinį skonį. Savo ruožtu, šokiai! Girdėjau šnabždantis, kad tiek šokėjų „Šiaurės vasara“ dar nemačiusi. What is love, here we are now entertain us, dancing with myself – e) tipas džiūgauja! Ir šiaip: kultūrinės genties sambūriai, o ir siautulys – kažin kokie dvasingesni, kitos pakopos. Dargi paskutiniosios dienos pranešimai – o tempora, o mores – baisiai įdomūs, tik kad dionisijų poskonis ne į viską leidžia žiūrėti taip rimtai. Aplankė „Šiaurės vasarą“ ir ryškiausia pastarųjų metų kultūrinio elito įžymybė – Rimantas Kmita. Jis buvo gražiai pakalbintas, visi juokėsi ir kartu rim(an)tinosi: pats tas kultūringam vakarui. Tad tikrai – jei kas buvo bloga, tai galiausiai išėjo į gera. Ir po truputį visi išėjo. Paniurzgėję, pasidžiaugę, paplepėję, patylėję, pakultūrėję – buvo geras pobūvis.

* * *

Chebra suvažiavo: toks galėtų būti bene visų -tūrinių vasaros renginių moto. Mano galvoje susilieję, lūkesčių horizontus pusiau patenkinę tipai šnibždasi: ar susitikimas yra pretekstas, ar tekstai yra pretekstas, ar pretekstas yra tekstas, ar?.. O S. Beckettas apibendrina: „Kažkas kalba, kažkas girdi, nėra reikalo žengti toliau, (...) aš nieko negaliu pasakyti, mėginau, mėginu, jis nieko nežino, nieko neišmano, nei ką reiškia kalbėti, nei ką reiškia girdėti, nieko nežinoti, nieko negalėti, bet privalėti mėginti, daugiau jau nebemėginu, mėginti nebeprivalu, tai darosi savaime, velkasi savaime, nuo žodžio prie žodžio, tai sukasi didžiulių pastangų dėka, esi kažkur viduj, visur, jo nebėra, o kad galėčiau jį pamiršti, kad turėčiau sekundę, nors sekundę to triukšmo, nešančio mane tolyn, ir nereikėtų sakyti, aš to ir nesakau, neturiu laiko.“

Ožkytė ne iš šiaurės

 

„Šiaurės vasara“ vėl su mumis, rašytojas – mėsos skyriuj

Šįmet forume „Šiaurės vasara: rašytojas svetur, jo kūriniai su mumis“ galėjote išgirsti tokią Giedros Radvilavičiūtės ištarmę: „Jurbarke „Šiaurės vasara“ buvo lyg gero gyvenimo kronikos +10, o dabar liko tik gero gyvenimo kronikos.“ Kadangi neteko būti Jurbarke anuomet, o ir neskaičiau dešimties naujųjų Kęstučio Navako esė, kurias kartu su senosiomis jis, it koks šventraščių prekeivis, kant­riai atvykusiesiems piršo Biržų pilies prieigose, sunku ką ir pakomentuoti. Na, bet jei jau paprašėt...

Atvykome penktadienį, kai (beveik) nieko nevyko, o tai, kas iš paskutiniųjų bandė įvykti, kokybiškiau nepapildys siaurosios kultūrspaudės puslapių. Nebent šalia publikuotumėte Algimanto Aleksandravičiaus rašytojų portretus iš vienoje pilies menių eksponuotos parodos, mat fotografuojantys rašytojai, kurių darbus spausdina(t), anot fotografijos maestro, tik veltui gadina aparatus.
Forumo dalyviai organizatorių tradiciškai buvo išmėtyti / patys išsimėtę po skirtingas nakvynės vietas (išradingieji ir ekologiškieji nakvojo gultuose tarp pilies teritorijoje augančių medžių), taip gerokai sumenkindami simbolines hierarchijas ir draugystes niveliuojančios visuotinės bohemos perspektyvą. Todėl pirmąją naktį buvo graudu, teko tenkintis vietiniais vandenimis, vietiniu alumi ir idiliška paupio vienatve. (Keturiese.)

Nėra to bloga, kas neišeitų į rytą, o rytas atėjo anksti ir pasišaukė šios istorijos pasakotoją apžiūrėti bundančių Biržų. Koja kojon su rytu važiavo dviratininkas, važiavo ir pametė terbelę su tuščiu bambaliu, tad nebuvo kur dėtis – pakėliau, padaviau, kartu su dviratininku, atmynusiu iš kaimo nemokamų, iš anksto pažadėtų kedų, patraukiau į turgų. Dviratininkui pradingus, atsidūriau mėsos skyriuje, kur, ausyse spengiant patyrusių prekiautojų odėms lašiniams ir dešroms, pro tankią seiles varvinančiųjų minią prasiyrė apšepusi, paliegusi, nežymiai besišypsanti žmogysta, primenanti Mefistofelį iš Aleksandro Sokurovo „Fausto“, prisiartino prie manęs labiau nei intymiu atstumu, pūstelėjo į veidą garus ir pasiūlė... važiuot į Kaštonus. Nesupratęs, nei kas ši žmogysta, nei kur tie Kaštonai, nei juo labiau kodėl turėčiau ten staiga imti ir važiuot, nervingai nuslinkau link mėsinių bandelių vitrinos, paprašiau vienos su dešrele, išsitraukiau piniginę, kurią išvydęs Mefistofelis vėl priartėjo ir garsiai šnopuodamas nusižeminusiojo balseliu pabandė iškaulyti eurų...

Kai įžūliam demonui pripažinau esąs studentas, kai jis, pamatęs ant mano kaklo kybantį fotoaparatą, sumojo, kad gal koks žurnalistas, kai aš, neieškodamas kitos išeities, jam pritariau, o jis, nerasdamas kitos išeities, prisipažino iš principo nebendraująs su žurnalistais, pagaliau galėjau ramiau atsikvėpti, suvalgyti šeštadienio pusryčiams skirtą bandelę ir gardžiai pasisotinęs grįžti į oficialiąją „Šiaurės vasaros“ dalį.

Save užtikau beklausantį Laimanto Jonušio, kuris liudijo nuo ankstyvos jaunystės pamilęs Vladimirą Nabokovą, bet tik neseniai perskaitęs Nikolajaus Gogolio „Mirusias sielas“, pateikė vieną kitą faktą, panarpliojo tematiškai aktua­lesnes siužeto detales, bet lyg ir kažko trūko... gal dar mintimis buvau mėsos skyriuje, todėl ir monotoniška pranešimą skaitančiojo (kadangi forumas nėra akademinė konferencija, norėtųsi vengti skaitymo iš lapo) intonacija šįsyk sunkiai skverbėsi į ausis. Vėliau Marijus Gailius svarstė, ką kūrybos sferoje derėtų laikyti atsitiktinumu, o ką – kartote (klastote?), pateikdamas smagių pavyzdžių, nors ir spekuliuodamas parankiomis citatomis. Jaunojo prozininko nuostabą, kad kūrinį, tiksliau – jo siužetą, kurį jis susapnavo ir užrašė PATS, jau prieš tai buvo publikavę bent du autoriai, bandė išsklaidyti auditorija, prisiminusi Carlo Gustavo Jungo archetipus, kolektyvinę pasąmonę ir laikotarpiui būdingas bendrybes, tačiau ar ne kiekvienas save gerbiantis rašytojas individualistas paslapčia tikisi esąs unikalus, „vienintelis ir nepakartojamas“, todėl visokie atsitiktinumai ir kartotės ankščiau laiko laidoja jo kūrybinį stimulą.

Jau Mefistofeliui minėjau esąs studentas, daug eurų piniginėje nelaikau, todėl ir puikiosios uogienės, nepriekaištingai demonstruojamos aukcioną vedusio Rimanto Kmitos (vis dėlto Biržų turgininkams yra ko pasimokyti), nepasiekė mano skrandžio. Vieną akimirką ėmiau svarstyt, kaip pavadinčiau hipotetinę savo uogienę – „Šuniški metai“ pagal Günterį Grassą, pamaniau. Kitą akimirką R. Kmitos rankose buvo kilstelėtas stiklainis su užrašu „Skardinis būgnelis“, taigi gal M. Gailius ar organizacinis komitetas galėtų atsakyti, ar tai atsitiktinumas, ar kartotė?

Vėliau teko ganyti akis po Rolando Andrijausko dokumentinę-buitinę juostą, sudėtą iš Kipre klajojančių personažių – Eglės Kačkutės, Dalios Staponkutės ir Agnės Žagrakalytės – asmeninių pokalbių. Nors kai kurie epizodai žavūs (linksmi, ironiški, talpūs dialogų fragmentai), nors ryški režisieriaus pastanga iš turėtos medžiagos sukonstruoti Filmą, peržiūroje, o ir atsakinėjant į klausimus po jos buvo justi kiek per didelė pretenzija, ne itin deranti prie tokio familiaraus turinio.

Iš kitų pranešimų – plačiau apie juos nekalbėdamas ir laukdamas tekstų pavidalais – išskirčiau Laimos Kreivytės, Skaidros Trilupaitytės, Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės. Sakyčiau, menotyrinė „Šiaurės vasaros“ dalis labiausiai pavykusi, o smarkiau papriekaištauti maga kitiems, pavyzdžiui, Egidijui Gailiūnui, kuris, nors ir atsivežė specifinės medžiagos, nesugebėjo per ilgą laiką (moderatorė nestabdė; apskritai forume būta problemų valdant laiką) aiškiau suformuluoti pranešimo problemos – įdomi medžiaga savaime pranešimu, deja, netampa.

Jei kas nors prasitartų, kad ne pranešimai svarbiausia šiame forume, sutikčiau su juo ar ja ir nedelsdamas maučiau į šokius ar skaitymus. Apie ne pirmąsyk Lietuvoje besilankančio Semiono Chanino poeziją žinojau iš „Orbitos“ – penkių Rygoje rusų kalba rašančių, į grupę susibūrusių poetų rinkinio „Prekės iš kosmoso“, todėl beliko mėgautis įtaigia poeto skaitymo maniera. Annos Halber­stadt knyga, su parašu ir palinkėjimais, laukia eilėje ant rašomojo stalo. R. Kmita iš aukciono vedėjo tapo rašytoju, knygos personažu ir šokiams (ne)deramų (žemiau pusiaujo?) judesių kurstytoju, todėl apmaudu, kad „Rūtų darželis“ nepasiūlė jam atidaryti šeštadienio diskotekos: „Už pulto Rimants Kmita“ (su „Ace of Base“, „Scooter“, „Westbam“, „Marusha“, „Kid Paul“ ir panašiu muzonu).

O kas buvo paskui? O kas apskritai buvo?.. Forumo dalyviai pasiryžo irtis kito kranto link, nors ne visi buvo pakviesti, ne visi išgirdo, kaip kažin kas (gal tas iš mėsos skyriaus?), tilstant paskutinėms šokių melodijoms, prakalbo apie valtis, ne visi paryčiais lūkuriavo prie jų degant žvakėms, tiesą sakant, ne visi ir išplaukė, nežinodami ir bijodami sužinoti, kas jų laukia svetur.

Ožys Mėsėdis