Vilkas su ožiukais. Flamenko mišiose

Flamenko mišiose. Jos, kaip rašoma festivalio „Pavasaris piano.lt“ programoje, „atliekamos laikantis standartinės katalikiškų mišių struktūros“. Ją įžvelgti labai stengiausi.

Į sceną pranciškonų vienuolyne atėjo procesija –­ du gitaristai (Valerio Chaconas ir El Marito) ir kachonu, lietaus lazda ir kitais dzinguliukais grojanti perkusininkė (Xenia Chacon), viršugalvy įsirišusi didelį kaspiną, kuris labai priminė sovietmečio šventę nelietuviškoje mokykloje, tik kad buvo ne baltas, o raudonas tarsi išmirkytas ispaniškame (galbūt švęstame) vyne. Taigi mes susirinkome triasmenio ansamblio vardu.

Įžanginė trio atlikta klasikinė pjesė nuteikė teigiamai. Paskui prasidėjo Žodžio liturgija – Valerio ėmė berti ispaniškus žodžius. F. Garcijos Lorcos eilėraštis „Gitara“. Niekas nevertė. Nustebau. Matyt, flamenkininkams jis kaip mums „Tėve mūsų“. Kuo toliau, tuo muzika labiau tolo nuo standartinio andalūziško muzikos stiliaus. Valerio prabilo rusiškai. Neužsikirsdamas, be akcento ir su turtingu žodynu. Dar labiau nustebau. Muzika keliavome per Andalūziją (Sevilija, Granada, Kadisas, Cheresas...), paskui vienas kūrinys atliktas sekant Chopiną (nei mazurka, nei „Kyrie eleison“), dar kitas skirtas Pabaltijo respublikoms... Skamba tarsi padėkos giesmė. „My Way“, F. Sinatros kūrinio (nors pagal mano bažnyčios kanoną, jis priklauso S. Viciousui), nuostabi flamenkiška interpretacija – buvo it Komunija.

Per visą koncertą Xenia, išnaudodama kiekvieną laisvą akimirką, bėgiojo iš salės pas savo pustrečių metų dukrelę (visiems tenka į darbą vestis savo atžalas), kuriai leista pianinu prisijungti atliekant paskutinį kūrinį. Įsipaišė.

Aukos jau buvo surinktos iš anksto „Bilietai.lt“ klapčiukų.

Išėjimas vyko aidint nuoširdžioms ovacijoms.

Skelbimai: grįžęs iš mišių, pasauliniame tinkle radau informacijos, kad Valerio Chaconas – tai Valerijus Čaikinas, El Marito – Maratas Kučuševas, Xenia – pirmojo žmona Ksenija iš Rusijos. Jei tai būtų buvę pranešta, tikriausiai būtų susirinkę gerokai mažiau klausytojų. Ir aš neičiau. Kad ir kaip būtų, tikrai nenusivyliau apsilankęs. Groję žmonės – labai šilti, malonūs ir (tuomet svarbiausia) grojo virtuoziškai. Vis dėlto programėlėje paskutinio sakinio („Šis koncertas yra ispanų trio gastrolių Baltijos šalyse dalis.“) rašyti nereikėjo. Kam laužyti aštuntą Dievo įsakymą?