Garaže. Atsisėdau ant bulvių maišo ir mąsčiau apie savo vegetarišką būtį.

„Nerija Putinaite, labai tau ačiū! Išryškinai Lietuvos dvasinę nuotrauką.“
Iš Eligijaus Railos įrašo feisbuko paskyroje

Na, ryškalai neblogi, vaizdą iš negatyvo ištraukė tikrai ryškų, kontūrai aiškūs, šešėlių irgi keliais sluoksniais, juosta, matyt, buvo kiek pabraižyta, „sniegas“ ant nuotraukos pabarstytas R. Treigio maniera... Kažkokį fragmentą įžiūrėtum lyg ir iš A. Sutkaus turginių nuotraukų... Tik, žinote, to kadro į fiksažą merkti nesinori, nors tu ką... Nesimpatiškas vaizdas, hiperrealistinis, bet tikras... Pats laikas, kasdienybė nori nenori atliks fiksažo funkciją ir visa liks amžinybei...

„Patriotų premija“... Tokia premija pati savaime yra nesusipratimas, itin rafinuotas, komiškas... Praėjusią savaitę kilęs šaršalas – dar juokingesnis. Nesusipratimas visada gimdo nesusipratimus. Logiška. O kur politikas prikiša nagus prie kokios premijos – ten paprastai ima rastis dvokutis. Šiuo atveju – it parvertus perrūgusių kopūstų statinę įpavasarėjus. Pro Krašto apsaugos ministeriją (KAM) daugiau nevaikščiosiu... Šiukštu. Siūlau visiems pagalvoti ir įsteigti „Oleko premiją“ ir teikti ją viso pasaulio olekams (tai jau bendrinis žodis, kaip suprantate) – literatūrologijoje, kultūrologijoje pasižymėjusiems politikams... Kandidatų tikrai nepritrūktume. Tokiu būdu parodyti galias itin mėgsta rajonų savivaldybių klerkai „tvirtindami“ literatūrines, o ir ne tik, premijas... Baranausko, Vaižganto etc. Tai jau virtę atvirais cirko pasirodymais su meškomis. Velniop tas premijas. Geriausia premija – ožiukas skrandyje ir laisvė akyse. N. Putinaitės knyga „Nugenėta pušis“ tame šaršale atsidūrė taip pat atsitiktinai ir tik simptomiškai atskleidžia pačią visuomenės būklę, veikia kaip radaras ar rentgeno aparatas. Gali (pa)tikti Putinaitės nuomonė apie Marcinkevičių ar ne... Ne tai svarbu. Svarbu ir graudu yra tai, kad DAR, pasirodo, neįmanoma šnekėti, diskutuoti apie reiškinius, asmenybes, atmetus stabmeldystei būdingą retoriką bei sukurtus mitus. Taip mentaliniame kalėjime galime prasėdėti dar ilgai. Vis reikia Lenino. Bukas tas žmogus – vis nuslipdo savo Leniną ir meldžiasi. Aš, kaip vilkas, visoje toje medžioklėje su varovais ryškiausiai matau BAIMĘ... O baimės apsėstasis labai greitai tampa AUKA... Juk čia net ne apie Marcinkevičių kalba. Apie mus ši visa daina. Poetas šioje situacijoje tik atpirkimo ožiukas. Epochos simbolis, fantomas, jei norite... Ir jo ginti nuo nieko nereikia. Patikėkite.
Visai nekeista, propatrijų, violetinių, tautininkų kohorta ėmė karštai ginti vėl „puolamo“ Marcinkevičiaus ir tautinių vertybių. Tai labai normalu –­ juk jie yra patriotizmą seniai privatizavę ir, be abejo, geriausiai žino, kas jis yra, kas yra moralė, ir tai, kas išties yra „teisinga ir išganinga“... Nepasiginčysi, o ir nėra dėl ko.

„Patriotų premija“ (jei tokia apskritai būtų įmanoma) turėtų būti teikiama kiekvienam raštingai ir be klaidų knygą parašiusiam autoriui... Juokinga ši istorija, ponai. Visa tai norėtųsi tiesiog nuleisti informacijos ir medalių kabinimo unitaze. Kita vertus – tokie kylantys „kultūriniai karai“ yra sveikatos ženklas... Vadinasi, vis dėlto dar yra kam juos kariauti. Tokios įtampos tarp kultūrinių, ideologinių stovyklų, medžioklės plotų savininkų akumuliuoja gyvybę, kurios dažnai pasigendame.

P. S. Lenkiu savo pilką galvą prieš „Patriotų premijos“ atsisakiusį architektūros gido „Kaunas 1918–2015“ autorių kolektyvą. Laiku, aišku, tvirta.