Vilkas su ožiukais. Gilyn

 

Iš dienoraščio su data
2019-10-19

Ryte ant pečiaus kepiau vilkiukui varškėčius, išėjo neblogi – purūs. Sukasiau dar likusias lysves ir jau nusenusias avietes. Roviau. Pasodinau žieminius česnakus. Sako, reikia sodint mėnesį prieš užšalant, bet dabar, kai tas klimatas taip stumdosi – nebesuprasi, kada kas, kur česnakai, kur svogūnai, o kur griežčiai. Pabarsčiau pelenais. Profilaktiškai sveika pelenais pasibarstyti galvą ir sau. Ilgai žiūrėjau į žvilgančius beržų brangiuosius metalus, vienas man priminė blenderį, apkibusį tešla. Zylės cypsi kaip užsuktos, suprantu, mums bus šakės... Ir ne todėl, kad vakar su kaimynu mėgavomės absentu ir meldėmės pelynui. Pagalvojau, ir tiek. Taip mums ir reikia.

Po pusryčių kraujo miltų preparatu šlaksčiau sodintą mišką – kad nenugraužtų siaučiantys raguočiai: stirnos, elniai, briedžiai ir velniai. Atsibodo atsodinėti. Jei niežti ragus – ateikit – pakasysiu su tvirtesniu pagaliu.

Diena trumpa kaip nutrūkęs virvagalis, kuriuo parišta slyva...O vakare štai jau kitoj miško pusėj sėdžiu su 8 metų vilkiuku ir vilkiene Lietuvos kongresų rūmuose. Voilà. Laukiam finalinio „Gaidos“ koncerto. Sulaukiam. Jis įvyksta. Net tas aštuonmetis išsižiojęs žiūrėjo, kraipė ausis ir nė nebandė žiovauti. Tuo, regis, viskas ir pasakyta. Sakė, va tas gabalas buvo geriausias... Tai buvo Žibuoklės Martinaitytės „Saudado“. Stipru, sodru, tvirta. Ir apskritai geros muzikos ir atlikimo šventė... Steve’as Reichas tai kaip Steve’as Reichas... Atpažįstamas. Išsiduosiu – turiu slaptą mintį – va, susodinti simfoninį orkestrą į atviras vilkikų priekabas vidur pievos ir teatlieka tai, kas buvo sugrota... Vilkams, ožiukams, stirnoms, barsukams, žebenkštims, šūdvabaliams ir kitiems niekadėjams...

Štai kokia ta diena, ilga kaip virvagalis diena.

Vilkas Kraujašlakstis


Gilyn – į bunkerį!

Bėgau anąkart Vilniuje prospektu ir, pamačiusi buvusioje Lenino aikštėje tą MAKETĄ, pagalvojau, kad Leninas sugrįžo, tuoj užsilips viršun, iškels ranką ir rėš kalbą. Visą valdžią valstiečiams! Hm... Gal ir neblogai tas meninykas sugalvojo, gal čia, prie tos pakylos, bus galima žvakutes degti ne tik per Vėlines, bet ir visuomet vos ištiks bėda. Ir tau, ir jam, ir visiems mums... Įsivaizduojate – liepsnelių jūūūraaa... Marijos žeeemėje.

Manasis Ožys, kai būna blaivas ir piktas, sako, kad visi lietuviai yra etatiniai verkšlentojai. Dar nesulaukę pensijos ima mekenti: neturiu, negaunu, veryyyga, mūsų laikais aktoriai, muzika, paveikslai buvo gražesni, žinoma, jau nekalbant apie šaltą žiemą ir šiltą vasarą.

O juk mes, visi Žemės gyventojai, einame į priekį! (Nors ir sukamės aplink ašį?) Todėl progresas privalomas. Pažanga – nuo žodžio žengti. Nesvarbu net kur – į priekį, atgal ar į šoną. Tuo labiau pažangu gilyn – į bunkerį!

Hm... Gal tas mano Ožys ožiausias ir teisus, oioioi. Juk, va, ir Astravas arti, ir 500 amerikonų mums nuleido gintis, jei ką.

Ar tik užteks tam bunkery vietos visiems?

Ožka Ragožka


10 metų gyvi numirėliai

Kaip ir dera, Vėlinių išvakarėse dalis televizinio eterio skiriama mirusiesiems – taip pat reklamuojamas seria­las „Gyvi numirėliai“. Labai populiarus serialas, pasirodo, jau dešimtas sezonas pagamintas. Iš anonso gali suprasti, kad tie pagrindiniausi (pavadiniminiai) veikėjai iš esmės visą laiką lėtai eina link kitų ne tokių pagrindinių, bet tik­riausiai už anuos svarbesnių veikėjų, o šie juos kirviais ir kitkuo... Fui, ne tik labai neestetiška, žiauru, bet tai dar galima laikyti nepagarbiu elgesiu su velioniais. Savotiškas palaikų išniekinimas. Masinis ir tyčinis kliudžiau, kliudžiau, kliudžiau, kliudžiau... kol už rankos nesulaikysi ir nesustabdysi. Ir kur žiūri aktyvistai? Jei kas tik belenkokia tema ne tuo dažniu pirstelėjo – viskas, jautriausi lokatoriai pagavo, visi dėmesio atkreipimo signalai įjungti, pagalbos klyksmo garsas max. O dabar 10 metų tyla. Jei kino produkcijoje koks mėsinis gyvulys nuvarvina kraujo lašą, apromijant aktyvistus būtina titruose parašyti, kad ožiukas filme nenukentėjo (jei ir nukentėjo). Bet numirėliai lygiai tokie patys apsiginti negalintys padarai – jie niekam nepasiskųs, nebent per spiritizmo seansą, bet tai, spėčiau, būtų teisiškai negaliojantis liudijimas. Kita vertus, gal serialo kūrėjai žodžių junginį „gyvi numirėliai“ vartoja figūriškai, perkeltine prasme, kurios seni ožiai neperkanda, o jaunimėlis žiūrėdamas kaifuoja. Tada tai jau kokios nors „Bočių“ sąjungos reikalas.

R. Ožytė

Draugai