Kur buvo dingęs vilkas su ožiukais? Buvome emigravę, ganėmės. O futbolo čempionato grįžome pasižiūrėti į Lietuvą, juolab kopinėti lietuviškos vasaros medaus. Grįžęs iškart pasitikau Dalai Lamą. Birželio 14 d., ketvirtadienį, „Siemens“ arenoje vykusiame susitikime su Dalai Lama nuskambėjo penkiamečio berniuko klausimas Jo Šventenybei: „Dvi sesutės per kalnelį nesueina?“ Nežinia, ar tai buvo klausimas. Bet kad vertas dzeniško koano – tiesa. Tai ar sueis tos sesutės per kalnelį, ar ne? Štai kur klausimas. Gal net geopolitinis. Tokia tiesa – jau per 160 tibetiečių yra susideginę, per 160 romų kalantų. Galvokim. Tik ar to užtenka? Viską esam greiti pamiršti. Be abejo, tai jau statistika. Ir tikrai niekam nerūpi, kas ten vyksta tibetuose. Juolab galingiesiems. Šventas yra išskaičiavimas ir dar šventesnis: „Kas man iš to?“ Kas imsis auklėti Kiniją? Tai bent kiniškų atsuktuvų nepirkim, nusipirkim vokiškus – užteks visam gyvenimui, nes tie iš Azijos arba vienkartiniai, arba geriausiu atveju sezoniniai. Lietuvos politikai ir tie susibliovė – pasirinko nuosaikią poziciją. Neduok Buda, vėl pieno ir jautienos kinai nepirks, neįsileis... Bent jau litmenio autorius Vytautas Landsbergis frontą atlaikė.
Ai, dar: ir kodėl Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“ liko be gervės? Negerai. O ir Šarūnas Bartas? Ar tik nesuveikė tas korektiškumo fašizmas. Juk prisišerkšnijęs Bartas? Kaip dabar duosi? Tai ar už kiną duoda tas gerves? O šiaip buvo nebuvo Lietuva mieliausia, piliečiai šašlykų kepėjai mielaširdingiausi, šašlykai man nemarinuoti ir nekepti skaniausi.
Pacituosiu dar jums Sigitą Parulskį: „alyvos jau nubiro / kiparisai / kiaulaitė purvina dirvoną / knisa / migdai vaikus / lopšinė / mirtis vaisius / nokina / o, Dieve... kinas / kinas.“
O kinas čia cinema. Nors kas ten žino.

Vilkas čium drala la su perspektyva

 

Dalai Lamą mačiau ir girdėjau kiek iš kitos pusės, nes sėdėjau kitame sektoriuje, bet ne reklaminiuose stenduose skelbtose laimingose vietose, kurias gavusiems tikriausiai jau nelabai buvo verta klausytis Tibeto dvasinio lyderio paskaitos „Laimės menas“, geriau eiti į taip pat stenduose reklamuotus renginius, kuriuos galima rinktis pagal savo vertybes – nuo niekinių („Zero live show“) iki nemarių (Kastytis Kerbedis „Amžinai“). O pagrindinį pranešėją apšildė ne vien Landsbergis. Vilniaus miesto meras taip pat gavo dovanų kinišką šalį (čia ne valstybė, o daiktas ant kaklo pasikarti) bei teisę pasisakyti ir, tarsi areną supainiojęs su bažnyčia, daugiskaitos pirmu asmeniu išpažino, kad kartais tenka susigundyti materialiais dalykais, galimai turėdamas galvoje ir savo esamus ar buvusius partiečius, ar dar kokius nepažįstamus draugus. Netrukus Jo Šventenybė prabilo apie nenatūralią šypseną. Meras dėstė: „Viskas yra loterija. Šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija.“ Bet čia jau Icchokas Meras. O Dalai Lama kalbėjo apie kitką, kažką panašaus į: „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones.“ Bet čia irgi Meras, Icchokas Meras.

Čiūčiut Om Ožiukas

 

Norėjau apie šių metų „Poezijos pavasarį“ pasvarstyti išsamiau, plačiau, gal net subtiliau, bet perskaičiau praėjusiame numeryje „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriaus samprotavimus, kuriuose gerą poetą nuo blogo atskirti taip pat lengva, kaip girtą santechniką nuo blaivo, ir pagalvojau, kad gal čia ir esmė – jei poetai uždirbtų tiek pat, kiek santechnikai, nereikėtų nei tų nesibaigiančių skaitymų, nei poetinių balių-festivalių – rudenių, pavasarių ir žiemų, o kur dar slinktys, požemiai ir kiti krateriai, literatūriniai traukiniai, lapai ir... gerai būtų, bet ne, poetinių papų kol kas dar niekas nerodo... O viskas dėl to, kad mūsų poetams ir poetėms šie renginiai, kuriuose skaitovų, kartais sugebančių tuo pat metu paskaityti Vilniuje, Klaipėdoje, Pagėgiuose ir dar iš miesto į miestą gabenančioje transporto priemonėje, skaičius prilygsta arba net viršija klausytojų, yra vienintelė savo vertę, reikšmingumą pajusti leidžianti forma, būdas. Net, sakyčiau, būtis: niekam neįdomus bėdžius staiga kelioms pavasario ar rudens dienoms atgimsta, prisikelia poetu – išropoja iš pelėsiais ir kerpėm apėjusių kriptų, išsiropščia iš dulkinų plastiko bokštų, išlenda į dienos šviesą ir maudosi joje, turškiasi, kiek tik gali, nes po kelių dienų vėl teks grįžti atgal. Visi žino: iš poezijos neišgyvensi, bet penkios minutės prie mikrofono, skysti susirinkusiųjų plojimai vis dėlto bent šiek tiek pasotina... Tad gal ir neverta pykti, kad visur visuomet tie patys ir (dažniausiai) jų pačios. Nors jei vardan poetų ir poezijos išlikimo būtina surengti keliasdešimt skaitymų, kuriuose skaitys tas pačias eiles tie patys, tai gal tam, jog galutinai neatbaidytumėte poezijos klausytojų, vertėtų sugalvoti skaitymams kokią temą, konceptą? Man Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, vykę moterų skaitymai šiais metais iš „Poezijos pavasario“ renginių buvo įdomiausi. Ir visai nesvarbu, kad savo bei kitų poečių eiles skaitančių moterų pasiklausyti tradiciškai atėjo beveik vien moterys – jos žinojo, kur eina, ir džiaugėsi tuo. O kodėl negalėtų būti vyrų skaitymų? Arba – kalbinių ir antikalbinių eiliakalių pokalbio? Klasikų ir internetinių poetų varžytuvių? Sportuojančių ir nesportuojančių poetų susitikimų? Gal tuomet ir autoriai atsisijotų, susigrupuotų, prasiskiestų? Nenustebino ir šiųmetis almanachas: nors sklandė gandai, kad pasirinkta žaismės tema, eilėraščiai nei daugiau, nei mažiau žaismingi už pernykštes rinktines publikacijas. Ar – užpernykštes... Patiko viršelio spalvos, o anketos – nuobodokos. Vertimai, kaip visuomet, geri. Dar vienas specifinis Lietuvos poetų ir poezijos festivalių ypatumas – į užsienio svečių vakarus mūsiškiai, tarsi iš principo, neina, išskyrus tuos, kurie svečius vertė. Žinoma, kam ta užsieniečių poezija, mums ir savęs pačių užtenka... Todėl nėra ko stebėtis, kad mūsiškius vis dar piktina internetiniai poetai, performatyvūs skaitymai, poezijos reklama – tai, ko mano kūdrelėje nėra, anomalija. Kas dar? Kaip ir nieko. Beje, labai panašus kartotės įspūdis apėmė apsilankius „ArtVilniuje“. Šią mugę taip pat gaubė gandai, kad šiais metais galerijos ruošėsi itin intensyviai, o autorių ir darbų atranka buvo labai griežta. Tačiau, tiesą sakant, nepamačiau nieko naujo, o sisteminiai parodų lankytojai (-os) tvirtino, jog beveik visi paveikslai matyti anksčiau sostinės galerijose vykusiose parodose. Kita vertus, „ArtVilniaus“ funkcija – paveikslus parduoti, todėl juos ir būtina pristatyti kuo platesnei auditorijai. Tačiau nesu girdėjusi, jog po „Poezijos pavasario“ (ar – rudens, žiemos etc.) poezijos knygų pardavimo rodikliai pagerėtų. Reikia tikėtis, kad bent tos penkios šlovės minutės skaitant savo eiles ir klausantis, kaip skaito geriausi draugai, pagerino poetų savijautą ir ji išliks tokia – pagerėjusi – iki kitų metų, o tada vėl susitiksime.

Užkietėjęs Ožys

 

Laisvę Bartui!

Kas atsitinka, kai ožkos papjauna vilką? Teisybė nugali ar sutrinka pusiausvyra? Štai klausimas koksai.
Ožkytės Steponaitytė ir Bocullaitė (su dviem uodegytėm) papjovė, hm, neeee, įspyrė mūsų sengirių maestro Bartui. Iš už storo storo medžio.
Še tau, še tau, niekadėjau, kad daugiau nesigraibytum mandagiai nepaprašęs. Aštaippat esu kūrėja.
Sujudo miškai ir pamiškės, o ypač neapsiplunksnavę jaunikliai – mat gyvena jie geopolitiškai, viską žino, viską mato, kas svetur vyksta, pasaulį naują mes sukursim ir savo miškelyje, savo grybų karalystėje! Vilkas privalo pagarbiai sveikintis su visais pakelėje sutiktais grybais. Lygybė ir brolybė.
Metiniame plenariniame miško gyventojų susirinkime su ilgakojėmis ir ilgakaklėmis gervėmis klostėsi dramatiška situacija. Niekšas Vilkas vis tiek buvo įrašytas į nusipelniusiųjų sąrašus (matyt, tų nemėgstamų ūmėdžių kritikių).
Žinoma, maestro, dar labiau susitraukęs, bet nepasidavęs opinijai, įkvėpė oro, sugriežė dantimis ir į iškilmingą susirinkimą atvyko. Jeigu ką, išeisiu prieš visus ir pasakysiu visiems kai ką...
Deja, šitas variantas neišdegė. Vilko į sceną nepakvietė. Jo nuopelnai principingai prižiūrint mišką nebuvo įvertinti visiškai.
Beje, kažkodėl nepakvietė ir maestro Trumo (grybo triufelio) iš svetimos gūdžios girios, nors buvo atitemptas į sąrašą ir čionai kaip rečiausias išsiskyrė, betgi, ak, kažkas sutriko ir sukliko, neeee...
O vienas slidus kazlėkas, šiaip visai nieko berniokas, tas besispardančias ožkytes didvyrėmis pavadino, atsiprašau, did­moterėmis. O dar kiti kazlėkiukai baravykams padėjo laikyti plakatą „Free Sencov“, nors tik paskui sužinojo, kas jis toks.
Be abejo, ir summa summarum labiausiai gervėmis buvo apdovanota ir apkarstyta moteriškos lyties debiutantė, negalėjusi patikėti tokiu jai apsireiškusiu stebuklu.
Viena vertus, viena teisybė nugalėjo. Kita vertus, kita teisybė pralaimėjo.
O kas bus toliau niekas nežino ir dar ilgai nesužinos.

Ožka Ragožka,
partija #aštaine

 

„ArtVilniuje“ ir „Kultūros naktyje“. Apie pirmąjį – depresija žiūrovams ir depresija galerininkams. Žiūrovams (tai daliai, kuri nelaiko renginio šiuolaikinio meno parod... ėėė... muge ir suvokia žanro specifiką) todėl, kad interjero dekoracijų, aka meno buičiai, cunamis nunešė viską savo kelyje ir sąnašose šmėstelėjo vos vienas kitas įdomesnis kūrinys, o galerininkams todėl, kad net išimtinai naujos ir tariamai vidutinės klasės skoniui ir finansinėms galimybėms skirta pasiūla neatnešė trokštamų rezultatų. Net jei pinigų yra, estetinės pajautos ar adekvatumo – vis dar ne, tad kažkas, išpūtęs akis, stebisi, kaip savo šalyje žinomo tapytojo didelio formato drobė gali kainuoti 600 €, ir eina ieškoti... net nežinau ko, atvirukų? Kuriuos vėliau kaip kolekcionierius Bronius Gražys rėmintų ir kabintų ant sienų.
„Kultūros naktis“ šiemet praėjo tvarkingai ir išties kultūringai, galbūt dėl to, jog buvau labai toli nuo pagrindinių maršrutų: Konstitucijos pr. ir Trakų g., taigi neteko susidurti su sesijas baigusių studenčiokų naktiniais cirkais. Kultūros ministerija šiemet šviesomis pasipuošė savo sienas, balkonus, net garažą ir kvietė pasiklausyti šiuolaikinės (akademinės) muzikos atlikėjų. Buvo visko – nuo Vilniaus juoduomene dvelkiančio techno ritmo, migdančio, kiek per nuobodaus ambient iki puikiai muziką ir vokalą dinamiškose kompozicijose sujungiančio Monikos Ze pasirodymo. Trumpai tariant, Kultminas visiškai nustebino ir ateityje kels mažesnį institucinį-biurokratinį nerimą.

Ožkelė